Pinigų gynybai surasime. O kaip juos išleisime?
Pradėkime nuo ambicijos – per ateinančius keletą metų planuojama gynybos finansavimą padvigubinti iki beveik 5 mlrd. Eur per metus. Pasižiūrėkime į šią situaciją iš gavėjo, t. y. Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės, pusės. Atrodo, kas čia tokio – juk daugiau pinigų visada yra geriau. Tačiau tikslas nėra „įsisavinti“ kuo daugiau finansavimo. Tikslas – transformuoti Lietuvos gynybą. Manau, kad sistemą geriau pažįstantys žmonės supranta (nors garsiai to ir nesako), kad tikrasis iššūkis gali būti ne papildomas finansavimas, o efektyvus įgyvendinimas, kurio pagrindas – kompetencija ir vadyba.
Ar Lietuvos viešasis sektorius moka leisti pinigus? Visi, kada nors susidūrę su valdiškais finansais, patvirtins, kad jų niekaip nepavadinsi efektyviais. Atvirkščiai, biurokratizmas, silpna vadyba ir mažiausios kainos kriterijus pirkimuose dažniausiai baigiasi vėlavimu, permokėjimu ir žemesne kokybe. Ta pati kariuomenė jau yra liūdnai pagarsėjusi savo „auksinių šaukštų“ skandale.
Ar viešasis sektorius moka valdyti sudėtingus projektus? Na, pažiūrėkime į „Rail Balticą“, kuris vis labiau panėšėja į amžiną projektą – nuolat vėluojantį ir reikalaujantį papildomo finansavimo. Kad viešasis sektorius nėra stiprus įgyvendindamas projektus, parodo ir sprendimas skubų pasienio tvoros statybos uždavinį pavesti energetikos įmonei. Toks vykdytojas pasirinktas ne dėl pinigų, o dėl gebėjimo įgyvendinti. Visgi sunku įsivaizduoti, kad energetikai pirks tankus ar oro gynybos sistemas.
Galima įžvelgti ir pozityvą – gynybos pirkimams (bent jau daliai) neprivalomi viešieji pirkimai. Visgi, prisiminus NATO viršūnių susitikimą Vilniuje ir jį lydėjusius skandalus, vargu ar galima tikėtis lengvos sėkmės.
Yra ir minkštoji vadybinė reikalo pusė – kaip suvaldyti visų suinteresuotųjų šalių lūkesčius, tokius kaip Lietuvos pramonės norą gauti gynybos užsakymų. Arba padidinti visuomenės pasitikėjimą – pradinės sėkmės nesulaukusios gynybos obligacijos yra svarbus instrumentas.
Taigi, silpna vadyba ir ribota kompetencija yra dramblys kambaryje, apie kurį garsiai kalbėti nedrįsta net ir jį puikiai matantys. O gal ir į šį dramblį, aukščiausiam paliepus, „nekreipsime dėmesio“ su viltimi laukdami, kol politikai ras pinigų Briuselio koridoriuose ar lobį katedros požemiuose.
Aukšta kompetencija ir kokybiška vadyba yra dalykai, kuriuos įgyti užtrunka. Nes jie yra susiję su žmonėmis. Todėl galvodami, kaip kuo anksčiau sumokėti avansą už tankus, pagalvokime ir apie tai, kaip kuo anksčiau pasirūpinti žmonėmis, kurie įgyvendins mūsų šaliai šiuo metu svarbiausią strategiją – apsiginti.
Kaip tai padaryti? Dažna transformacija žlunga, kai resursai – finansinis ir žmogiškasis – nėra suderinti su strategija. Gynybos atveju finansinis resursas yra derinamas didinant išlaidas gynybai. Atitinkamai reikia derinti ir žmogiškąjį, nesitikint, kad esamos organizacijos sugebės efektyviai įdarbinti papildomus 2,5 mlrd. Eur.
Imantis transformuoti Lietuvos gynybą pirmas klausimas – kaip idealiu atveju turėtų atrodyti organizacijos, kompetencija ir vadyba, jeigu jos būtų projektuojamos „ant balto popieriaus lapo“, galvojant apie planuojamas išlaidas? Antras klausimas – kur yra didžiausi skirtumai tarp esamo ir „idealaus“ atvejo ir kaip juos galime eliminuoti? Turint atsakymus, belieka nepabijoti investuoti į žmones. Žmones, kurie transformaciją įgyvendins.
Komentaro autorius – Dr. Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius
