Virtualios produkcijos revoliucija kine ir reklamoje: kaip „Faux Real Studio“ keičia kūrėjų ir verslo galimybes
Kūrybiškumo ir inovacijų centro „LinkMenų fabrikas“ patalpose studija duris atvėrė pernai. Jos išskirtinumas – inovatyvių technologijų sistema, kurią sudaro modulinė LED ekranų erdvė, virtualias aplinkas kurianti programinė, judesių fiksavimo, sekimo, apšvietimo ir kita simuliacinė įranga. Visų jų teikiamas galimybes studija siūlo išnaudoti kino, reklamos kūrybos, medijų ir kitų industrijų projektams.
„Virtuali produkcija yra technologijų ir kūrybos derinys, leidžiantis sujungti realaus laiko 3D kompiuterinę grafiką su tradicine filmavimo metodika. Paprasčiau tariant, ji leidžia sukurti skaitmeninius pasaulius, kuriuos galima matyti ir valdyti realiuoju laiku. Tam naudojamos įvairios technologijos, pavyzdžiui, judesio sekimo sistemos, kurios fiksuoja kameros judėjimą ir perduoda šią informaciją į 3D vaizdą ekrane, taip sklandžiai sujungdamos realius ir virtualius elementus į vieną judantį kadrą“, – paaiškina R. Račaitė.
Anot jos, technologijos galimybės kur kas geriau atsiskleidžia pamačius rezultatą. Pavyzdžiui, filmo kūrėjams reikia nufilmuoti sceną, kurioje veikėjas atsiduria Mėnulyje. Paprastai tokiu atveju filmavimo grupė turėtų keliauti į specialias filmavimo aikšteles, o postprodukcijos metu tokiai scenai reikėtų kurti sudėtingus Mėnulio aplinką vaizduojančius fonus.
„Mes šiam efektui pasiekti studijoje naudojame žaidimų kūrimo „Unreal Engine“ programinę įrangą, kurią pasitelkiame kurdami skaitmeninį Mėnulio paviršiaus vaizdą. Tada jis transliuojamas į LED ekraną filmavimo aikštelėje. Prie filmavimo kameros pritvirtiname jutiklį, kuris seka kameros judesius ir sinchronizuoja juos su kompiuteriu. Dėl to, kai kamera juda, vaizdas ekrane taip pat keičiasi, suteikdamas visiškai tikrovišką įspūdį, kad veikėjas iš tiesų yra Mėnulyje“, – pavyzdžiu iliustruoja prodiuserė.
Virtuali produkcija leidžia ne tik matyti skaitmeninį pasaulį, bet ir su juo sąveikauti. Pavyzdžiui, jei filmavimo aikštelėje aktorius juda tam tikra kryptimi, sistema gali atitinkamai keisti virtualią aplinką – sukurti iliuziją, kad jis keliauja vis gilyn į scenos erdvę. Kompiuterinės grafikos vaizdą galima valdyti pagal poreikius: keisti jo perspektyvą, judėjimo trajektoriją, apšvietimą, detales ir kiekvieną matomą elementą.
Pašnekovė akcentuoja, kad virtualios produkcijos technologija patogumu gerokai lenkia ir visiems įprastus „žalio ekrano“ sprendimus. Judesio sekimo sistemos fiksuoja kameros judėjimą ir perduoda šią informaciją į 3D vaizdą ekrane, taip sklandžiai sujungdamos realius ir virtualius elementus į vieną judantį kadrą. Skirtingai nei naudojant žalią ekraną, LED ekranų technologija leidžia iš karto matyti galutinį rezultatą – montaže nebereikia papildomai įterpti fonų ar koreguoti vaizdo, nes viskas jau tiksliai suderinta filmavimo metu.
Žinoma, tikroviškam rezultatui pasiekti vis tiek reikalingos dekoracijos, kurios dera su ekrane matoma projekcija, vis dėlto, dažnai jų reikia mažiau nei tradiciniame filmavime.
„Ši technologija leidžia kurti dinamiškas scenas, kuriose virtualūs elementai juda sinchroniškai su kameros judesiais. Tai suteikia daugiau kūrybinės laisvės ir leidžia sutaupyti. Pavyzdžiui, praėjusį pavasarį dirbome su bendrovės „NanoAvionics“ projektu – įgyvendinome tikro palydovo skrydį virtualiame kosmose. Tai įprastomis sąlygomis nebūtų įmanoma“, – kaip tobulėja procesai pasakoja R. Račaitė.
Daugiau galimybių verslui
Vartotojams virtuali produkcija dažniausiai asocijuojasi su Holivudo filmais, kur ši, ne vienerius metus naudojama technologija, padeda ne tik sutaupyti, bet ir sukurti tai, kas be jos būtų neįmanoma. Įspūdingi dykumų peizažai filme „Kopa“ (2021 m.), niūri ir atmosferiška Gotamo aplinka „Betmene“ (2022 m.), vizualiai ekscentriškas pasaulis filme „Prasti reikalai“ (2023 m.) ar įtraukiantys galaktikos kraštovaizdžiai seriale „The Mandalorian“ – kai nerealūs vaizdai tampa realybe, galima įtarti, jog kūrėjai pasitelkė virtualios produkcijos technologiją.
embedgallery::https://foto.vz.lt/embed/2927?placement=
Visgi, R. Račaitė pasakoja, kad VP technologija yra skirta visokiam vizualiniam turiniui kurti – nesvarbu, ar tai filmai, reklamos, muzikiniai klipai, ar kiti projektai. Pavyzdžiui, JAV, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje technologija naudojama žinių metu, norint įtaigiau pavaizduoti orų prognozes. Ji pasakoja, kad panašių studijų Europoje yra, tačiau Lietuva pajėgi su jomis konkuruoti.
„Mūsų paslaugomis jau domėjosi užsienio kino studijos, ypač tos, kurios atvyksta filmuoti į Lietuvą. Pavyzdžiui, norint nufilmuoti scenas su automobiliais, nereikia blokuoti Vilniaus gatvių ar derinti leidimų – viską galima sukurti pas mus studijoje, pasitelkę virtualios gamybos technologijas. Tai suteikia daugiau lankstumo, tvarumo, taupo laiką bei pinigus“, – sako R. Račaitė.
Lietuvoje ji taip pat įžvelgia daug technologijos pritaikymo galimybių, ypač dirbant su verslu.
„Mūsų rinka dar mokosi, tačiau susidomėjimas auga, ypač iš verslo sektoriaus, kuris ieško efektyvesnių būdų kurti vizualinį turinį. Skaičiuojame, kad virtuali gamyba projektų kaštus ir filmavimo laiką gali sumažinti iki 30-50 proc., jau nekalbant apie atsiveriančias kūrybines galimybes. Žinoma, reikia suprasti, kad ši technologija nesiūlo momentinio sprendimo – kad tinkamai pasiruoštume filmavimui dažniausiai užtrunkame bent mėnesį. Bet tai vis tiek greičiau ir patogiau už alternatyvius sprendimus“, – teigia pašnekovė.
Investuoti į tyrimus ir tobulėjimą
Augant virtualios produkcijos paklausai, tikimasi, kad ateityje reikės vis daugiau šias technologijas išmanančių specialistų. Pasak R. Račaitės, „Faux Real Studio“ tikslas – pritraukti VP subtilybių norinčių išmokti studentų.
„Norime suteikti studentams praktinės patirties. Juk jei niekada nesi laikęs apšvietimo įrangos ar nežinai, koks laidas ką daro, sunku suvokti šios srities specifiką. Esame rinkos profesionalai ir kviečiame studentus praktikai, kad jie įgytų realių įgūdžių ir išbandytų galimybes studijoje“, – sako pašnekovė.
Ji priduria, kad norint, jog ši sritis augtų, svarbu skirti laiko bei lėšų tyrimams, kurie padėtų spręsti tvarumo, efektyvumo, technologijų standartizavimo klausimus.
„Internete apie virtualios produkcijos naujoves ir technologijas informacijos galima rasti, tačiau ji dažnai būna neaiški, neišsami ar nenuosekli. Turimas žinias ir technologijas studijos pritaiko savaip – dauguma Europos ir visame pasaulyje esančių virtualios produkcijos studijų pirmuosius metus praleidžia testuodamos technologijas ir toliau jas nuolat testuoja, taip atrasdamos, kas joms veikia geriausiai. Mes taip pat esame šiame procese, tačiau mūsų tikslas – surasti galimybių optimizuoti studijos veiklą. Nenorime užsidaryti tyrimams, todėl ieškome projektų, kurie leistų efektyviai tobulėti – pavyzdžiui, galimybių bendradarbiauti su investuoti galinčiais verslo partneriais“, – sako R. Račaitė.
Anot pašnekovės, norint išnaudoti visas virtualios produkcijos galimybes, tyrimų ir investicijų reikėtų daugiau:
„Prognozuoti sunku, tačiau virtualios produkcijos ateitį matau šviesią. Europoje ši technologija turi daug erdvės augti, čia skatinamas kūrybininkų bendradarbiavimas su mokslininkais bei inovatoriais. Be to, vis dažniau pasitelkiamas dirbtinis intelektas, kuris ateityje leis ne tik sumažinti išlaidas, bet ir palengvins procesus. Žinoma, norint, kad technologija būtų dar efektyvesnė ir labiau prieinama, prireiks nemažai darbo, tyrimų ir investicijų“, – kas padėtų atskleisti visą virtualios produkcijos ir „Faux Real Studio“ potencialą įvardija prodiuserė.
