Paukščiai milžinai
Prieš 5 milijonus metų Argentinos pampose išaušta gražus vasaros rytas. Grupelė arklius primenančių žinduolių Brachytherium pirmuose saulės spinduliuose taikiai rupšnoja žolę. Nė vienas nepastebi tolėliau žolėse pasislėpusio milžiniško paukščio siaubūno. Plėšrūnas kraipo galvą tiksliai įvertindamas atstumą iki aukos.
Staiga jis puola. Per kelias sekundes kvapą gniaužiančiu 50 km/h greičiu jis praūžia žole. Brachytherium būrys išsilaksto, o grobuonis sutelkia visą dėmesį į lėčiausią būrio narį – seną patiną.
Paukštis siaubūnas pačiumpa patiną, vienu taikliu spyriu jį pargriauna ir stveria žūčiai pasmerktą gyvūną savo stipriu snapu. Tada daug kartų smarkiai tranko grobį į žemę, kol šis išleidžia paskutinį kvapą ir kol lūžta visi didesni kaulai. Pribaigtas keturkojis vienu kąsniu suryjamas su visais kaulais, oda ir šeriais.
Paukščiai siaubūnai, lotyniškai vadinami Phorusrhacidae, atsirado prieš 55 milijonus metų, jie buvo prisitaikę medžioti ganėtinai didelius gyvūnus. Tai matyti iš kaukolės ir kojos kaulo, rastų 2004 metais Komaljo mieste Pietų Argentinoje. Kaukolė buvo pailga, su aštriu užlinkiu gale, o ilgas ir plonas kojos kaulas rodo, kad šie paukščiai buvo stiprūs ir greiti medžiotojai.
Urugvajaus Respublikos universiteto fizikas Ernestas Blancas ir paleontologas Washingtonas Jonesas, tyrinėdami kojos kaulą, mėgino sužinoti, kokį didžiausią greitį šis paukštis išvystydavo. Skaičiavimai parodė, kad teoriškai paukštis galėjo lėkti 97 km/h greičiu, nors vargu ar tai įmanoma 350 kilogramų sveriančiam gyvūnui.
Šie mokslininkai teigia, kad jis pasiekdavo „tik“ 50 km/h greitį, o stiprios kojos buvo pritaikytos aukos kaulams laužyti. Panašiai elgiasi dabartiniai paukščiai sekretoriai, kurie medžiojamas gyvates energingai sumindo.
Milžiniškai paukščiai egzistavo ir 1650 metais
Paukščiai siaubūnai buvo puikūs medžiotojai, tačiau jie ne vieninteliai įspūdingi kada nors egzistavę paukščiai. Senovėje buvo daugiau didesnių, aukštesnių, sunkesnių ir plėšresnių paukščių nei 10 tūkst. rūšių, gyvenančių šiandien. Dalis priešistorinių paukščių išnyko prieš kelis milijonus metų, tačiau kai kurie gyveno dar visai neseniai ir išnyko vos prieš kelis šimtmečius.
Epiorniniai buvo trijų metrų aukščio
Madagaskaro epiorniniai iš buvo vieni iš paukščių milžinų, gyvenusių žmonių eroje. Jie išnyko mums atsikrausčius į šią negyvenamą salą prieš 1500–2000 metų. Epiorniniai saloje buvo labai paplitę, o jų kiaušinių lukštų galima rasti net šiandien.
Lukštų aminorūgščių, taip pat anglies ir deguonies izotopų tyrimai atskleidė epiornitų racioną. Jie buvo augalėdžiai ir labiau mėgo krūmus, o ne žolę. Be to, anglies izotopai parodė, kad jauniklius vedančios patelės daugiau mito drėgnų ir pelkėtų pakrančių augalais, o ne sausais krūmokšniais.
Žinios apie epiorninių mitybą svarbios biologams, tikimasi, kad jos padės atsakyti į klausimą, kodėl jie išnyko. Gali būti, kad epiorniniai ir žmonės dar kelis šimtmečius gyveno greta. Naujakuriai negalėjo jų labai intensyviai medžioti, nes niekada nebuvo rasta šių paukščių dorojimo vietų su jų likučiais. Juolab kad tuo metu, kai išnyko paskutiniai epiorniniai, didžioji dalis salos dar nebuvo apgyvendinta.
Taigi epiorninių išnykimą greičiausiai nulėmė keli veiksniai: žmonių medžioklė, gaisrai paukščių gyvenamose vietose ir klimato kaita, dėl kurios išdžiūvo gyvybiškai svarbios pelkės ir ežerėliai. Atskirai šie veiksniai nebūtų turėję didelės įtakos galingiems paukščiams, tačiau visi kartu jie virto katastrofa.
Epiorniniai buvo tolimi tokių dabar gyvenančių paukščių kaip Australijos, Naujosios Zelandijos ir Naujosios Gvinėjos kiviai, kazuarai ir emu giminaičiai. Kaip ir Madagaskare, šiose vietose gyveno labai nedaug šiuolaikinių žinduolių.
Paukštis griaustinis svėrė 500 kg
Po Gondvanos žemyno skilimo pietiniame Žemės pusrutulyje prieš 82 milijonus metų nuo likusio pasaulio buvo atskirta Naujoji Zelandija ir kitos salos. Tuomet buvo atvertas naujas šių salų gyvūnijos evoliucijos puslapis. Po dinozaurų išnykimo maždaug prieš 65 milijonus metų likusias laisvas ekologines nišas užėmė paukščiai milžinai, o kitose pasaulio vietose – žinduoliai.
Izoliuotose gyvenamosiose teritorijose paukščiai galėjo išsivystyti į milžiniškus padarus. Didžiausias visų laikų paukštis buvo Dromornis stirtoni, jis taip pat vadinamas Stirtono paukščiu griaustiniu. Šie paukščiai gyveno prieš 6–8 milijonus metų Australijoje, svėrė pusę tonos ir buvo panašūs į raumeningus emu.
Jie turėtų būti priskiriami prie žąsų, nes yra artimi dabartinių žąsų giminaičiai. Tačiau Stirtono paukštis griaustinis nebuvo panašus į žąsį. Jo kojos buvo kaip medžio kamienai, kūnas – kaip cisterna, o galva – kaip arklio. Savo snapu, panašiu į milžiniškas krūmų žirkles, jis galėjo lengvai sukapoti didelius mėsos gabalus. Nėra abejonių, kad šis paukštis buvo plėšrūnas, tačiau paleontologai dar tiksliai neatskleidė jo mitybos įpročių. Nežinia, ar tai buvo tikras medžiotojas, ar mito dvėsena. Gali būti, kad ir viena, ir kita, todėl paukštis galėjo panėšėti į tam tikrą dvikoję hieną.
Paleontologai žino septynias paukščių griaustinių rūšys. Kai kurie iš jų galėjo būti visiški arba iš dalies vegetarai, nes šalia rastų paukščių griaustinių pasitaikė ir akmenukų. Kai kurie dabar gyvenantys augalėdžiai paukščiai taip pat lesa akmenukus, kad virškinimo metu skrandyje jie smulkintų kietesnes augalines medžiagas. Be to, šių paukščių griaustinių pėdos nebuvo pritaikytos žudyti, o jų regos laukas buvo labai platus, kaip kad būdinga augalėdžiams, be to, ne vientisas, o tai plėšriam paukščiui būtų trukdę medžioti.
Paskutinis gyvenęs paukštis griaustinis buvo Genyornis newtoni, jis išnyko, kaip ir daugelis kitų didelių gyvūnų, netrukus, kai žmogus atsikraustė į Australiją, maždaug prieš 30 tūkst. metų. Toks pats likimas ištiko ir moa paukščius Naujojoje Zelandijoje, tik jie išnyko gerokai vėliau – XVI amžiuje.
Vieni moa išaugdavo iki 3,6 metro aukščio ir sverdavo iki 250 kilogramų, kiti individai būdavo daug mažesni. Dar prieš kelerius metus mokslininkai manė, kad didieji moa buvo skirtingos rūšies paukščiai. Tačiau nauji moa kaulų DNR tyrimai pateikė visai kitą šių skirtumų paaiškinimą. Didžiausi individai buvo patelės, o mažesni – patinai. Jos galėjo sverti net tris kartus daugiau.
Nors moa paukščiams nereikėjo baimintis plėšriųjų žinduolių, visiškoje ramybėje jie negyveno. Mat turėjo stebėti dangų, kuriame viešpatavo didžiausi pasaulyje ereliai Harpagornis moorei, dar vadinami Hasto ereliais. Jų ištiesti sparnai siekė tris metrus, o nagai buvo tokie dideli kaip tigro.
Moa skeletuose mokslininkai aptiko erelių antpuolių žymių, rodančių, kad ereliai vienu nagu čiupdavo moa už šlaunų, o kitu kirsdavo į kaklą ir jį užmušdavo.
Kad skristų, turėdavo palypėti 20 metrų
Didžiausias iš skraidančių priešistorinių paukščių buvo Argentavis magnificens, jo septynis metrus siekiantis sparnų šešėlis prieš šešis milijonus metų slinkdavo Andų kalnais. Paukštis svėrė beveik 70 kilogramų ir buvo „Cessna 152“ lėktuvo dydžio. Paleontologams daugelį metų buvo paslaptis, kaip jie išvis sugebėdavo pakilti.
Remdamiesi paukščio kaulų struktūra bei sraigtasparnio skridimo principais, 2007 metais du Amerikos mokslininkai ir vienas Kanados ornitologas sukūrė Argentavis skraidymo kompiuterinį modelį. Sraigtasparniams ir paukščiams pakylant bei judant į priekį veikia labai panašūs elementai – atitinkamai sraigtai ir sparnai. Modelis parodė, kad Argentavis skrydžiui galėjo pakilti tik iš aukštesnių vietų.
VERSLO TRIBŪNA
Verslo teisės paslaugas teikianti įmonė „Fondia Lietuva“ kovo 17 d. pakvietė skirtingų sričių vadovus diskusijai lyderystės tema.
Įprastas Lietuvoje veikiančių įmonių plėtros finansavimo kelias: keli bankai, keli kredito komiteto sprendimai ir siauras kreditorių ratas. Tačiau situacija rinkoje keičiasi ir sėkmės istorijos, kai įmonės atranda galimybes viešose kapitalo rinkose Lietuvoje jau skaičiuojamos dešimtimis.
„Mes kulinarijos ir konditerijos gamybą pirmiausia organizavome centralizuotai – „Rivonos“ kulinarijos ir konditerijos cechuose Kėdainiuose, o tik vėliau kūrėme kulinarijos cechus parduotuvėse „Norfa“, t. y. mūsų sprendimas iš esmės skyrėsi nuo konkurentų“, – teigia Dainius Dundulis, 161 parduotuvę Lietuvoje valdančios UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas ir gamybos bei logistikos UAB „Rivona“ generalinis direktorius. Jis pasakoja, kodėl buvo priimtas toks sprendimas ir kokią naudą tai duoda „Norfos“ pirkėjui bei įmonei.
Viršuliškėse „Groupinvest“ vystomame „Romeo ir Džiuljetos“ gyvenamųjų namų projekte užbaigtas svarbus etapas – pasiektas projektinis aukštingumas. Plėtotojas fiksuoja ir suaktyvėjusį pardavimų tempą, projektas pastaraisiais mėnesiais patenka tarp perkamiausių Vilniaus rinkoje.
Nevėjuotu oru jie pakildavo šokdami nuo vertikalios 20 metrų aukščio uolos arba įsibėgėję 30 metrų nuo 10 laipsnių nuolydžio kalvos. Šiandien taip kyla albatrosai, o vaikai tokių pat principu leidžia aitvarus. Tyrimai taip pat rodo, kad šių milžinų raumenys buvo per menki aktyviai skraidyti. Greičiausiai jie tiesiog sklęsdavo, nors išnaudodami šilto terminio vėjo keliamąją jėgą galėdavo įveikti net 300 kilometrų atstumą.
Pingvinai kilę iš šiltųjų kraštų
Kitas paslaptingas pasaulio paukštis – tai milžiniškas pingvinas Icadyptes salasi, apie jį težinome labai nedaug. 2007 metais tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama amerikietės Julios Clarke, netoli pusiaujo, saulėtoje ir sausiausioje pasaulio Atakamos dykumoje Peru, rado dvi šių išnykusių milžiniškų pingvinų fosilijas. Pingvinai gyveno šiltuoju Žemės istorijos laikotarpiu – maždaug prieš 36–42 milijonus metų.
Milžiniškieji Peru pingvinai neskraidė, tačiau didžiausi jūrų paukščiai, pelikanus primenantys Osteodontornis, į orą pakilti galėjo. Prieš 25 milijonus jie veikiausiai skraidė prie dabartinės Kalifornijos krantų. Jų išskleisti sparnai siekė šešis metrus, o galva buvo tokia didelė, kad skrisdami turėdavo ją įtraukti.
Osteodontornis snapas turėjo dantis primenančias ataugas, jos veikiausiai praversdavo iš jūros paviršiaus graibstant sepijas ir žuvis. Tokių „dantukų“ neturi jokios kitos paukščių rūšys – nei išnykusios, nei dabar gyvuojančios. Priešistoriniai paukščiai turėjo daug kitų unikalių bruožų, tačiau jie, kaip ir kiti Žemės milžinai, iki mūsų dienų neišliko. Šiandien jūrose, miškuose, pievose, stepėse, pelkėse ar ežeruose vyrauja maži paukščiai, sugebėję prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.
Įdomu
Pietų Amerikoje karaliavo paukščiai siaubūnai 
Šiandieninės Pietų Amerikos teritorijoje kadaise viešpatavo Titanis walleri ir kitų paukščių siaubūnų.
2004 metais šiame žemyne buvo rasti 350 kilogramų svorio ir trijų metrų aukščio didžiulio paukščio fosilijos likučiai. Paukščiai išnyko prieš du milijonus metų, nes, mokslininkų manymu, juos nukonkuravo plėšrūs keturkojai žinduoliai, tuo metu atkeliavę iš Šiaurės Amerikos. Šiandien šiose vietose tebegyvenantis šių paukščių palikuonis Seriemaen sveria tik 1,5 kilogramo.
Epiorniniai dėdavo futbolo kamuolio dydžio kiaušinius
Madagaskare gyveno nežinomas skaičius epiorninių rūšių. Įspūdingiausias iš jų buvo trijų metrų aukščio ir dėdavo amerikietiškojo futbolo kamuolio dydžio kiaušinius.
Nors paskutiniai epiorniniai išnyko maždaug prieš 350 metų, šiandien dar galima rasti jų kiaušinių lukštų. Ištyrę lukštų sudėtį, mokslininkai padarė išvadą, kad šie gyvūnai misdavo drėgnų vietų krūmais.
Senovės pingvinas turėjo 30 cm snapą
Amerikietė Julia Clarke kartu su tarptautine mokslininkų grupe rado dviejų didžiulių pingvinų, gyvenusių prieš 36–42 milijonus metų Peru, fosilijas.
Didesnysis paukštis buvo pusantro metro aukščio ir turėjo 30 centimetrų ilgio ietigalio formos snapą, juo greičiausiai pasmeigdavo žuvis.
Daugiau straipsnių apie naujausius mokslo ir technikos laimėjimus, mažai žinomus mokslo bei istorijos atradimus kiekvieną mėnesį skaitykite žurnale „Iliustruotasis mokslas“. Prenumeruoti žurnalą galite čia.
