Megztas stilius

Žinia, dizaineriai dar nėra nuėję taip toli, kad siūlytų megztiniu pakeisti ir smokingą ar kostiumą. Tačiau visais kitais atvejais, keliaujant ar tada, kai šildymas staiga būna išjungtas dėl laiku neapmokėtų sąskaitų, megztinis yra nepakeičiamas. Juos vilki visi – nuo karalių iki žvejų. Juo apsirengus galima pasitikti žvarbų šiaurės vėją, sportuoti, eiti į darbą, kuistis sode, sportuoti, priiminėti svečius ar lankytis pas kitus. Didelis, languotas, juostuotas ar su elniais ant pilvo – dėvėdamas megztinį visada gali pasijusti kuo tik nori – senu jūreiviu, romantišku geologu arba Freddy Krugeriu – vienu žodžiu, tikru vyru, kuriam šilta ir patogu.

Megztinis yra laisvalaikio simbolis. Kai po sunkios darbo savaitės nusimetate švarką, atrišate kaklaraištį, prasisegate marškinių apykaklę ir užsimetate megztinį – tai ženklas, kad savaitgalis prasidėjo.

Megztinių istorija

Teisingai sakoma, kad mezgimą išrado tie žmonės, kurie sukūrė pirmąjį žvejybos tinklą, – o tai reiškia, kad pats mezgimo procesas atsirado ypač seniai, dar akmens amžiuje. Nėra tiksliai žinoma, kada žmonės nusimezgė pirmuosius savo apdarus, nors teigiama, kad pirmieji mezginiai buvo kojinės. Tokių megztų apavų randama V–IV amžių prieš mūsų erą Egipto faraonų kapavietėse. Anot tyrinėtojų, kojines mezgė ir Pietų Amerikos senovės indėnai, ir japonai.

Viena aišku – europiečius megzti išmokė arabai. Vienais duomenimis, tai įvyko V amžiuje, kitais – Kryžiaus karų laikotarpiu – XII amžiuje. Megztinių prototipą – grandininius šarvus, sunarstytus iš plieninių žiedelių, nelabai tiko nešioti taikos metu. Bet tokie „šarvai“, numegzti iš vilnonių siūlų, pasirodė esąs praktiškas dalykas šaltais rudens vakarais, kai vilkėti kailinius dar buvo per anksti.

Jau anais laikais dėl savo praktiškumo megztiniai, megztos kojinės ir kepurės tapo neatsiejama žvejų ir jūrininkų apranga. Megztiniai ir megztos kepurės, beje, tapo ir pirmaisiais drabužiais, kuriuos viduramžiais buvo bandyta impregnuoti – padaryti neperšlampamus. Tam jie buvo dažomi įvairiais augaliniais dažais. Būtent todėl mezgimas tapo pagrindiniu žvejų žmonų užsiėmimu, ypač atokiose Šiaurės ar Baltijos jūrų salose, kuriose, be avių priežiūros, išvis net nebuvo jokių padorių pramogų, kai vyrai išplaukdavo gaudyti menkių... Galų gale, megzti drabužiai buvo patogūs ir šilti, todėl XIV–XV amžiuose mezgimas klestėjo visose jūrinėse valstybėse (net Napoleonas anglų laivyno pavyzdžiu 1805 metais prieš pat Trafalgaro mūšį įsakė aprengti prancūzų jūreivius megztiniais, tačiau tai neišgelbėjo Prancūzijos laivyno nuo sutriuškinimo...).

Anų laikų amato tradicijos gyvuoja ir šiandien. Žinovai visada palankiai įvertins, jei sugebėsite įsigyti megztinį, numegztą Šetlando salose. Ypač garsėja megztiniai iš atokios Fairo salos (joje gyvena vos 70 gyventojų), tapusios žinoma visame pasaulyje dėl savo ypatingų raštų ir stiliaus. Legenda teigia, kad ypatingą, visame pasaulyje atpažįstamą „Fair Island“ stilių tenykščiams mezgėjams atnešė ispanų jūreiviai, 1588 metais atsidūrę saloje su Nenugalimosios armados laivų likučių nuolaužomis. Jų spalvingi drabužiai labai įkvėpė škotus ir jie juos tiesiog nukopijavo. Šiais laikais tik keturi Fairo salos mezgėjai rankomis numezga vos 100 megztinių per metus, tačiau jų užtenka, kad istorinis amatas klestėtų. Kurgi ne, jei „Fair Island“ raštų megztinį vilki pats Anglijos sosto įpėdinis princas Charlesas.

Pirmąsias mezgimo stakles 1589 metais išrado anglų vienuolis Williamas Lee. Tiesa, jos buvo skirtos tik kojinėms megzti, tačiau pats išradimas buvo toks puikus, kad Lee staklės apsiėjo be jokių esminių patobulinimų beveik 250 metų ir tik XIX amžiaus viduryje buvo sukurtos ir formas drabužiui galinčios suteikti staklės. Ir nuo to laiko staklėmis megzti drabužiai tapo įprasti prastuomenės gyvenime.

Būtent prastuomenės, nes megztinis ar megztos kojinės tada dar buvo nepriimtinos aukštuomenei. Anų laikų mados žinynai tvirtino, kad vilkintieji megztinius gali būti palaikyti storžieviais (matyt, dėl to, kad tuometiniams dizaineriams nesisekė sukurti išraiškingų formų megztinių), ir jie tebuvo laikomi tik žvejams bei jūreiviams tinkamais drabužiais. Tais laikais dar būtų buvę labai netaktiška tvirtinti, kad ateityje karališkosios šeimos nariai vilkės megztinius.

Tačiau megztinis atrado savo vietą ant vyrų liemenų, kai tuometinė Europos aristokratija susižavėjo sportu ir atletika. Megztinių paklausa labai išaugo, nes tai pasirodė esą nepakeičiamas drabužis irkluotojams ar futbolininkams. Baltos arba kreminės spalvos megztiniai ir liemenės „V“ formos iškirpte su įmegztomis klubo spalvomis buvo puikus priedėlis prie sportinių švarkų.  Taip megzti apdarai po truputį skynėsi kelią į džentelmenų garderobus. XX amžiaus pradžioje juos išpopuliarino Arkties tyrinėtojai, tačiau tikrąją megztinių naudą vyrija galutinai suvokė per Pirmąjį pasaulinį karą. Apkasuose šąlantiems kariams megztinis buvo nepalyginti artimesnis nei milinė, o jokie autai ar blauzdinės neprilygo megztoms kojinėms. Visose kariaujančiose šalyse kilęs patriotinis vajus „pradžiuginti karį megztomis kojinėmis“ padarė mezgimą ir patriotiniu užsiėmimu, o tai savo ruožtu pagimdė ištisą mezgėjų kartą ir industriją (beje, būtent per tą karą megztinius pradėjo nešioti ir moterys, kai 1916 metais prancūzų dizainerė Coco Chanel pristatė pirmuosius moteriškus megztinių modelius kaip „išlaisvintos moters simbolį“, iki tol tai buvo neįprasta ir toli gražu nepriimtina).
Tad po karo vyrija grįžo į namus puoselėdama šventą pagarbą megztiniams. Iš pradžių megztiniai tapo ir uniforminės aprangos dalimi. Tada jau nieko nebestebino tuometis Velso princas (būsimasis Anglijos karalius Edvardas VII), vilkintis megztas liemenes, su jomis net buvo vaizduojamas portretuose (anot gandų, jis pats buvo užkietėjęs mezgėjas). Kai karalius 1922 metais pasirodė vilkėdamas tokią liemenę golfo klube, kiti žaidėjai kaipmat pagavo naują madą, ji išliko ir iki mūsų dienų.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą vilkimi megztiniai pasidarė platesni ir laisvesni, vilkimi su marškiniais ir kaklaraiščiais. XX amžiaus šeštasis dešimtmetis gali būti laikomas mezgimo renesansu, nes tada buvo mezgama viskas – nuo kelnių iki paltų, ypač pamėgti neseniai atrasti  sintetiniai siūlai.

Iš ko kilę pavadinimai?

Jei esate mokęsi anglų bei rusų kalbų, turbūt pastebėjote, kiek jose žodžių, reiškiančių tai, ką mes Lietuvoje esame įpratę vadinti vienu žodžiu „megztinis“ (kartais – „nertinis“) – „džemperis“, „kardiganas“, „sviteris“, „puloveris“... Iš tiesų kiekvienas iš šių pavadinimų turi savo reikšmę.

Seniausias megztinio pavadinimas – „džemperis“, kilęs nuo Anglijai priklausančiose Džersio saloje megztų džersių (angl. jersey) – žvejų nešiojamų grubaus mezgimo megztinių aukštu kaklu. XIX amžiaus viduryje pasirodė „kardiganas“ – priekyje susagstomas sagomis megztinis, kuriam tokį pavadinimą suteikė Britų armijos generolas Kardigano grafas Jamesas Thomasas Brudenellas (1797–1868), išgarsėjęs tuo, kad per Krymo karą, kai vyko mūšis prie Balaklavos, pasiuntė lengvosios kavalerijos brigadą tiesiai į rusų artilerijos ir šaulių pozicijas. Tai buvo ne tik nutrūktgalviškas, bet ir idiotiškas sprendimas, tačiau pagal to meto karybos sampratą – neabejotinai didvyriškas poelgis. Tai, žinoma, nelabai rūpėjo tiems jauniems britų kavaleristams, kurie dėl generolo bukaprotiškumo per rusų švino krušą padėjo galvas kurortiniame Kryme, tačiau pačioje Anglijoje narsi ir beatodairiška „Lengvosios kavalerijos ataka“ tapo legenda. Dar prieš generolui grįžtant į Angliją, joje jau buvo pardavinėjami atvirukai su jo atvaizdu, nuotykių knygelės apie jo „didvyriškumą“, tačiau labiausiai prastuomenei patiko mūšyje generolo vilkėtas priekyje susagstomas megztinis, toks nuo to laiko ir yra vadinamas „kardiganu“.

1890 metais Amerikoje atsirado „sviteris“ (nuo angliško žodžio sweat – prakaitas arba prakaituoti). Tokį pavadinimą sukūrė niekada nepasiduodantys amerikiečių sportininkai, tais laikais vilkėję kelis megztinius iškart, nes norėjo kuo daugiau išprakaituoti ir numesti svorio. Iš to atsiradęs ir dabartinis „sweatshirt“. Šio tipo nertinius pirmieji pradėjo nešioti tuometiniai ledo ritulio žaidėjai.

Terminas „puloveris“ atsirado tik apie 1925 metus ir buvo taikomas džentelmenų dėvimoms golfo klubuose megztoms liemenėms bei megztiniams su „V“ formos kaklo iškirpte. Taip sugalvota, kad žaidėjams būtų lengviau pasiekti marškinių ar vidinėse kišenėse laikomus papirosus.

Megztinių stilius

Megztinis, kaip ir paltas ar švarkas, yra „didelis“ drabužis, plačiai atvertas aplinkinių įvertinimui. Jo spalvos ir stilius, priderinimas prie kitų aprangos detalių ar aplinkos taip pat daug ką pasako apie jus patį. Todėl megztinis yra ne tik praktiškas ir priimtinas daiktas, jis suteikia ir daug galimybių – gali paversti jį vilkintį asmenį žaismingu ar mįslingu.

Vienas svarbiausių megztinių elementų – jų spalvos, teikiančios daug galimybių, bet savo ruožtu ir keliančios nemažą riziką. Spalvų pasirinkimas, žinoma, labai asmeniškas dalykas, tačiau šioje srityje egzistuoja keletas aksiomų.

Iš esmės paprasčiausias būdas pasirinkti megztinį – derinti jo spalvą prie savo akių spalvos. Patartina įvertinti save veidrodyje ir atkreipti  dėmesį, ar norimo megztinio spalva jūsų veidą daro blyškų, ar jį tamsina?

Renkantis megztinio spalvas, saugiausia įsigyti vienspalvį tamsų – mėlyną, juodą arba tamsiai raudoną – jie yra, žinoma, praktiškesni (anglų džentelmenai nerizikuoja vilktis šviesesnio nei mėlynas megztinio). Leistini kontrastingų spalvų akcentai, pvz., geltoni, tačiau būtina atminti – tamsios spalvos lieknina ir mažina, šviesios – storina ir vizualiai platina. Pvz., šviesūs vertikalūs rašto ornamentai pilvo ar krūtinės viduryje ir tamsios linijos iš šonų sukelia ploninamąjį efektą. Psichologiniu požiūriu šviesūs megztiniai kelia asociacijas su tiesiu ir nekaltu žmogumi, tamsios –  su mįslingu intravertu. Spalvos „temperatūra“ irgi turi daug niuansų. Šiltos spalvos su raudonais ar geltonais tonais asocijuojasi su šiluma ir energija. Šaltos spalvos ir mėlyni tonai – su ramiomis asmenybėmis. Tačiau, pastebėsite ir patys, megztinių gamintojai patys gerai išmano, kokios turi būti  spalvos – dažniausiai yra derinamos skoningos mėlyna su žalia ir raudona, taip pat tos spalvų poros, kurias galima išvysti gamtoje – geltona ir raudona.

Aukšti megztinių kaklai paslepia išsikišusį Adomo obuolį ir kaklo raukšles. Platus laivelio tipo kaklas paplatina nešiotojo pečius. Megztiniai su įsiūtais petukais pataiso nusklembtų pečių siluetą, tačiau stambų žmogų daro dar stambesnį.

Klasikinis džentelmeno megztinis – klasikinis džemperis su laivelio formos apykakle, šaliku arba kaklaraiščiu, taip pat – ant viršaus užsimestu languotu švarku. Nors megztiniai su „V“ raidės formos iškirpte yra vadinami „pačiais nuobodžiausiais“, tačiau jie vieninteliai gali būti dėvimi po švarkais praktiškai su bet kuo. Apvalus megztinio kaklas tinka tik marškiniams. Aukštas kaklas – tik šaltiems orams.

Kardiganas yra absoliučiai nepakeičiamas drabužis – vienu metu ir šildo, ir traukia aplinkinių dėmesį. Tiems atvejams, kai aplinkiniams ar jums pačiam reikalingas solidumas, o ne linksmumas, tinka plonas kašmyro kardiganas, suderintas su marškiniais ir kelnėmis, jis visada suteiks jums patikimą išvaizdą, tarkime, mylimų uošvių akyse. Iškilmingoms progoms taip pat tinka ir klubinis kardiganas su jūsų jachtklubo emblema. Jei dar neturite jachtos, stilingai atrodysite ir su ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio stiliaus kardiganu – su įmegztais spalvingais rombais ant pilvo ir krūtinės (tokie, beje, labai tinka prie languotų kelnių).

Kardiganą galima vilkėti su bet kokiu kitu drabužiu, su džinsais ar šviesiomis kelnėmis, net ir šortais. Kardiganai yra patogūs, nes juose lengva pasiekti krūtininę marškinių kišenėlę – tai ypač aktualu nešiojantiesiems akinius, rūkaliams bei mokslininkams. Kardiganus galima atsisagstyti, kai karšta, jie nesuvels plaukų nusivelkant, tradiciniai turi ir šonines kišenėles. Vis dėlto būtina atminti, kad, nors kardiganas tinkamas abiem lytims nešioti, tačiau šiais laikais yra laikomas labiau moterišku nei vyrišku drabužiu.

Amžinas klausimas, velkantis megztinį, iškyla pasirenkant, ar marškinių apykaklė turi būti sukišta į vidų, ar išleista virš megztinio. Auksinės taisyklės čia nėra, nes pasirinkimas gali priklausyti tik nuo apykaklės dydžio ir asmeninio skonio. Ilgi apykaklių galai geriau atrodo, kai yra megztinio viduje, polo ar trumpos marškinių apykaklės geriau atrodo išleistos virš megztinio. Tiesiog atminkite – apykaklė megztinio viduje visada atrodo tvarkingiau, išorėje – laisviau ir jaunatviškiau.

Sprendžiant dilemą, ar megztinis turi būti sukištas į kelnes, ar laisvai išleistas ant viršaus, būtina atminti – iki Antrojo pasaulinio karo visi megztiniai buvo nešiojami tik sukišti į kelnes. Tačiau tada ir žmonės buvo kur kas lieknesni nei dabar. Pasikeitus tradicijoms ir vyrų sudėjimui, megztinius, žinoma, buvo pradėta dėvėti išleistus virš kelnių. Tačiau nepamirškite – ploni megztiniai visada turi būti sukišti į kelnes.
Kitas džentelmenus kamuojantis klausimas: ar megztinis gali būti nešiojamas nerūpestingai užmestas ant pečių, ar sujuostas apie juosmenį? Italai dėl to nesuka galvos – jiems megztinis užmestas ant pečių nekliudo lankyti nei muziejų, nei parduotuvių. Italų teigimu, tai nėra neelegantiška – jiems tai tiesiog atsipalaidavimo ir gero gyvenimo ženklas.

Negalima užmiršti ir tokios nuo pat vaikystės mielos aprangos detalės kaip megzta liemenė. Kai kurie naujos kartos stilistai teigia, kad megztas liemenes nešioja tik tie, kuriems dar nesukako 20 metų, ir tie, kuriems atrodo, kad jiems dar nesukako 20 metų. Tačiau tai nėra teisinga. Megzta liemenė – amžinas džentelmenų atributas, nes pati liemenė buvo nešiojama jau nuo 1666 metų Anglijos karalių dvaruose. Tinka visiems, ir akivaizdu, kad megzta liemenė visada suteiks solidumo. Ji paslepia ir pilvuką, tereikia atminti, kad megztą liemenę geriausia vilkėti tik po švarku. Jei dėvite ją tiesiog ant marškinių be švarko, jūsų apranga visada atrodys neišbaigta... Beje, nuodėmė būtų nepaminėti ir neperšaunamųjų liemenių, nes dažnam turbūt yra jas tekę nešioti ar dar teks. Pirmoji neperšaunamoji liemenė kaip sunkių šarvų pakaitalas buvo išbandyta dar 1561 metais Italijoje. Tačiau pirmąją, panašią į tas, kokias mes žinome šiandien, 1866 metais sukūrė... korėjiečiai, kai prancūzai įsiveržė į Korėją (taip, buvo ir toks istorinis įvykis...).