Pamiršta tarpukario politikos žvaigždė – E. Galvanauskas

Ernestas Galvanauskas. Knygos „Ernestas Galvanauskas. Premjero diplomatijos ir egzilio istorija“ viršelio fragmentas.

Viena įdomiausių tarpukario Lietuvos asmenybių Ernestas Galvanauskas (1882–1967) buvo keturių Lietuvos vyriausybių ministras pirmininkas 1919–1924 m., trijuose ministrų kabinetuose – užsienio reikalų ministras, o siekdamas Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure ėjo ir kitų ministrų pareigas. Tris kartus partijų lyderiai svarstė jo kandidatūrą į prezidento postą. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido prof. dr. Alfonso Eidinto monografiją „Ernestas Galvanauskas. Premjero diplomatijos ir egzilio istorija“. VŽ skaitytojams – kelios ištraukos iš knygos.

Gabus, ryžtingas, racionalus, neatidėliojantis sprendimų Galvanauskas tapo tikra politikos žvaigžde tarp Lietuvos politikų pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. O ir pati Lietuva sudarė geras sąlygas jo talentui atsiskleisti. E. Galvanauskas prisidėjo prie Lietuvos ūkio pagrindų kūrimo, finansų tvarkymo ir lito įvedimo, padėjo organizuoti bermontininkų sutriuškinimą, Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos Respublikos. Tai unikalus Lietuvos politikas, frankofonas, didžiumą savo gyvenimo metų apsuptas prancūzų kalbos ir kultūros bei politikos aktualijų, ilgus metus, kartais specialiai, pamirštas mūsų valstybės kūrėjas. Įdomiausia buvo dar kartą pasvarstyti apie Galvanausko pastangas atgauti Vilnių, Lietuvos atvedimą į Vakarų demokratinio pasaulio šalių šeimą, didžiausią politiko laimėjimą – Klaipėdos prisijungimą ir tarptautinį to fakto pripažinimą sudarius Klaipėdos krašto konvenciją, santykius su kitais politikais, sunkius sprendimus 1940-aisiais.

Ernestas didysis

Pagaliau 1924 metų gegužės 8 dieną Ambasadorių konferencijos narės Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, Klaipėdos krašto, Klaipėdos uosto ir tranzito statutus, įsipareigojo saugoti Klaipėdos krašto autonomiją Lietuvos valstybės sudėtyje. Konvencija buvo tarptautinis teisinis Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybę aktas, Statutas – sudėtinė jos dalis, krašto autonominių aktų rinkinys, prilygstantis Konstitucijai. Lietuvos vyriausybė dokumentus pasirašė gegužės 17-ąją, Konvencija deponuota Paryžiuje ir spalio 3-iąją įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Lietuvos Seimas dokumentą ratifikavo 1925 metų liepos 30-ąją. Valstybių signatarių ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti 1925 metų rugpjūčio 25 dieną. Tais dokumentais buvo baigtas Klaipėdos krašto juridinis įjungimas į Lietuvos valstybę. Lenkijos pretenzijos įsigalėti Klaipėdos uoste ir paversti Klaipėdos kraštą nauju lenkų koridoriumi nepavyko. Po pusantrų metų atkaklios kovos tarptautinėse instancijose laimėjo Galvanausko numatyta ir vadovaujama politinė linija.