Kokia vadovo diplomatijos kaina?

Tiek vadovo diktatoriaus, tiek vadovo diplomato elgsena visgi yra reaktyvi ir turi mažiau privalumų, daugiau trūkumų, dėl kurių tenka mokėti kainą ir pačiam vadovui, ir jo komandai. Kaip vadovai gali pastebėti iš baimės ir ego kylančią savo reaktyvią elgseną ir keisti ją į proaktyvią ir taip tapti efektyvesni bei šalia savęs auginti ne tik savo tikslų įgyvendintojus, bet ir lyderius?  

 Susipažinkime su vadovu diplomatu

Lietuvių kalbos žodyne rasime dvi diplomato reikšmes: viena – „pareigūnas, vyriausybės įgaliotas palaikyti santykius ir vesti derybas su užsienio valstybėmis“; antra – perkeltinė reikšmė – žmogus, kuris „siekia savo tikslo, gudriai santykiaudamas su kitais žmonėmis“. Kalbėdama apie vadovavimo stilių, diplomatą apibrėžčiau kaip orientuotą į santykius, gerai pažįstantį kito emocijas, sugebantį prisitaikyti ir atliepti darbuotojų poreikius. Tai – puikūs komandos žmonės, nuostabūs mentoriai. Darbuotojai šalia tokių vadovų mielai dirba, džiaugiasi puikia atmosfera darbe, tačiau pasigenda aiškios vizijos, sprendimų priėmimo greičio, orientacijos į rezultatą.

Tačiau šis pozityvus fasadas – ne į naudą pačiam vadovui. Vadovas diplomatas dažnai pamiršta save ir koncentruojasi į kitus, dažnai jaučiamas jo noras pamaloninti kitus, jam ne tik svarbu atsižvelgti į visų komandos narių nuomonę, bet jis perdėtai nori padaryti visus laimingus. Jam labai sudėtinga priimti organizacijai naudingus sprendimus, jeigu bent vienas komandos narys lieka nepatenkintas. Nuolatinis savo emocijų spaudimas, prisitaikymas, bandymas suderinti visų interesus ir kompromiso ieškojimas neigiamai veikia ne tik jį patį, bet ir visą komandą. 

Dažnai diplomatai, siekdami nesugadinti santykių, tampa per daug nuolaidūs ir pasyvūs, sulėtėja jų sprendimo priėmimo greitis, dingsta strateginis mąstymas, kas mažina lyderystės efektyvumą. Dar sunkiau, kai vadovas diplomatas stengiasi nuslėpti savo išgyvenimus ir atrodo šalto proto, nors iš tikrųjų išgyvena vidinę dramą, kai reikia priimti sprendimą, pavyzdžiui, atleisti ilgametį ir lojalų darbuotoją, kuris organizacijai jau seniai nebėra veiksmingas. Todėl šalia tokių vadovų mažiau auga kiti lyderiai. Pagal naujausius tyrimus, būtent gebėjimas greitai priimti sprendimus yra viena svarbiausių efektyvaus vadovo savybių.

Vadovo diplomato komanda

Diplomatišką vadovavimą įvaldęs lyderis gali atrodyti tobulas daugeliui organizacijų: jis geba pritraukti darbuotojus ir juos išlaikyti, yra emociškai stabilus ir patikimas. Tačiau iš tiesų toks vadovas tinkamiausias brandžiai organizacijai, kurioje dirba aukšto sąmoningumo, motyvuoti darbuotojai, kur nusistovėjusi aiški struktūra, belieka tik išlaikyti esamą situaciją. Visgi organizacija retai būna tokiame laikotarpyje. 

Darbdavys diplomatas į savo komandą dažniau renkasi panašius į save – tolerantiškus, empatiškus, nuosaikius. Deja, tokie darbuotojai nebūtinai būna orientuoti į rezultatą ir efektyvumą. O tai reiškia – nebūtinai kuria pridėtinę vertę organizacijai. Tačiau vadovas diplomatas, matydamas, kad reikia progreso, gali į savo gretas pasikviesti ir veržlesnius talentus, kadangi jis geba dirbti su įvairiais žmonėmis. Priešingai nei vadovas diktatorius, kuris nepakęstų į save panašių autokratiškų, kito nuomonės nepaisančių darbuotojų. Jis rinktųsi perdėtai pasyvius ir diplomatiškus pavaldinius, kurie yra daugiau jo tikslų įgyvendintojai.  

Ko diplomatas ir diktatorius gali pasimokyti vienas iš kito?

Vadovas diktatorius gyvena savo susikurtoje realybėje, o jei kas jam bando atverti akis – pašalina. Įprastai jį supa nuolankūs, lojalūs, lengvai manipuliuojami darbuotojai diplomatai. Jie įpratę prie aštresnės vadovo diktatoriaus leksikos ar net kumščio į stalą, dažnu atveju net sugeba atrasti pagarbą jam. Atmosfera tokioje organizacijoje persmelkta baimės, nežinomybės, yra sunkiai prognozuojama. 

Tačiau lyderis diktatorius, kadangi neturi sentimentų ir nepasiduoda santykių kūrimo vingrybėms, gali žaibiškai priimti sprendimus, siekti rezultato bet kokia kaina. Tai naudinga į augimą orientuotai arba krizės ištiktai organizacijai. To stokoja vadovas diplomatas, kuriam rūpi santykiai ir mikroklimatas. 

Nors tiek diplomato, tiek diktatoriaus elgsena yra reaktyvi, tačiau vienas iš kito galėtų daug ko pasimokyti. Diplomatas vadovas turėtų mokytis vizionieriškumo ir ryžtingumo, sprendimų priėmimo greičio ir gebėjimo būti mažiau priklausomu nuo santykio. Svarbu suprasti, kad rezultatą galima pasiekti ne tik per savo paties nuolankumą ir gerą santykį. 

O autokratiškas, tik į rezultatą orientuotas vadovas turi tvarkytis su savo ego ir nepasitikėjimu komanda, paleisti kontrolę ir perfekcionizmą, gebėti sukurti saugią pasitikėjimo savo komanda aplinką, išgirsti savo komandos kūrybiškus siūlymus. Jis turėtų sau kelti tikslą ne tik užkariauti rinkas ar pristatyti pasaulį keičiančią inovaciją, bet ir įgalinti komandą kurti kartu. 

Koks vadovas efektyviausias?

Tyrimai rodo, kad efektyviausias lyderis yra tas, kuris geba suderinti orientaciją ir į rezultatą, ir į santykį. Kai yra tik viena pusė, lyderystė bus veiksminga tik trumpam. 

Krizės metu reikia pokyčio, vadovas su autokratiškomis savybėmis lengviau gebės sutelkti komandą, aiškiai ir drąsiai nubrėždamas kryptį, nebijodamas prisiimti atsakomybės. Bet šalia jo augs ne lyderiai, o tik sekėjai-įgyvendintojai. Tačiau jei diktatoriaus elgsena keistųsi iš autokratiškos ir kontroliuojančios į vizionierišką, rezultatą orientuotą elgseną, – tokiam vadovui natūraliai būtų lengviau užtikrinti komandiškumą. 

Atitinkamai, jeigu diplomato vadovo elgsena keistųsi iš reaktyvios į proaktyvią, jis būtų mažiau pasyvus bei norintis pamaloninti kitą, o labiau mentoriaujantis ir mažiau pažeidžiamas santykio, jis būtų daug efektyvesnis ir produktyvesnis, greičiau priimtų sprendimus. 

Kitas labai svarbus aspektas – šalia vadovų, gebančių išlaikyti orientaciją ir į rezultatą, ir į santykį, auga lyderiai, kurie mato aiškią prasmę auginti šalia savęs kitus lyderius.

Komentaro autorė –  Dr. Audronė Nakrošienė, ISM Executive MBA studijų direktorė