Ar šį kartą pavyks užvesti Europos ekonomikos variklį?

Kaip įprasta, daug dėmesio skirta ES bendrosios rinkos tolesniam įtvirtinimui, administracinės naštos mažinimui, tikslingesniam ES lėšų panaudojimui ir panašiems siūlymams. Dėmesio sulaukė ir saugumui svarbūs reikalai, pvz., ginkluotės viešieji pirkimai. Be to, būtent spartesnis ekonomikos augimas svarbus tam, kad būtų daugiau galimybių finansuoti investicijas į gynybą ar bendrus infrastruktūros projektus.

Atidžiau sekantiems tokias diskusijas ES minėti Europos Komisijos (EK) siūlymai neturėjo nustebinti. Jie grindžiami praėjusiais metais pristatytomis buvusių Italijos premjerų Enrico Lettos ir Mario Draghi ataskaitomis. Suprantama ir tai, kad EK toliau planuoja teikti konkrečias teisėkūros iniciatyvas, kad visų šių ataskaitų idėjos ir jos pačios komunikato siūlymai virstų konkrečiais sprendimais, įgyvendinamais valstybėse narėse.

Tačiau kartu neapleidžia déjà vu jausmas. Tokių bandymų koordinuotai stiprinti ES ekonomikos konkurencingumą ir ypač šalinti kliūtis bendrajai rinkai buvo ne vienas ir ne du. Kai kas turbūt atsimena 2000 m. skambiai pristatytą Lisabonos strategiją, kuria buvo siekiama per dešimtmetį pavyti ir aplenkti Ameriką („tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia pasaulyje žiniomis grįsta ekonomika“). Deja, daug strategijoje suformuluotų tikslų liko nepasiekta, o pagrindinių ES ir JAV ekonomikos rodiklių palyginimai rodo tik išaugusį ES atsilikimą.

Vėliau buvo kita strategija – „Europa 2020“, taip pat dar vieno buvusio Italijos premjero Mario Monti ataskaita su siūlymais, kaip suteikti postūmį bendrosios  rinkos įtvirtinimui, ir vis nauji EK bandymai įtikinti valstybių narių politikus pritarti jiems. Tačiau realiame gyvenime bendroji rinka išliko fragmentuota, administracinė našta nemažėjo, o diegiant žaliojo kurso bei verslo atskaitomybės normas ir augo. Be to, JAV ir Kinija vis labiau lenkė ES įmones aukštųjų technologijų srityse.

Tad svarbiausias klausimas – ar šį kartą gali būti kitaip? Ar ES valstybės narės šį kartą sugebės susitarti dėl EK siūlomų sprendimų? Ar pavyks pasiekti spartesnį ekonomikos augimą ir produktyvumo stiprinimą, būtiną siekiant išsaugoti europietišką gyvenimo būdą, kaip neseniai „Financial Times“ publikuotame komentare ragino Europos Komisijos ir Europos centrinio banko vadovės Ursula von der Leyen ir Christine Lagarde?

Tai priklausys nuo ES valstybių narių vyriausybių gebėjimo susitarti. Viena vertus, Rusijos sukelta geopolitinė krizė, komplikuoti santykiai su Kinija ir D. Trumpo Amerikos neprognozuojamumas gali suformuoti tokį aplinkybių rinkinį, kuris pastūmės ES valstybes link ilgai vilkintų sprendimų įgyvendinimo. Be to, po netrukus Vokietijoje vyksiančių parlamento rinkimų suformuota nauja, tikėtina, krikščionių demokratų vadovaujama koalicija gali imtis lyderystės, kurios jau senokai pasigendama iš didžiausios ES ekonomikos politikų.

Kita vertus, ar iš tiesų ES valstybių požiūris į situacijos diagnozę ir, svarbiausia, tinkamiausius sprendimus konkurencingumui stiprinti supanašėjo? Dėl ekonominių priklausomybių nuo Kinijos mažinimo susitarti vis dar sudėtinga, o naujoms laisvosios prekybos sutartims, pvz., su „Mercosur“, priešinasi Prancūzija ir Lenkija. Kai kurios „taupiosios“ Šiaurės Europos šalys jau linkusios pritarti bendram skolinimuisi dėl investicijų į gynybą, bet Vokietija ir Nyderlandai vis dar skeptiški. Administracinės naštos mažinimui pritaria visi, tik įgyvendinti tai praktiškai būna ypač sudėtinga. Bet pabandyti verta.

Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI profesorius