Bet karalius nuogas

Karalius, bijodamas pasirodyti kvailas, apsimeta, kad mato drabužius, nors iš tiesų jų nėra. Panašiai elgiasi ir visi jo dvariškiai bei pavaldiniai. Galiausiai per viešą paradą, kai karalius, „apsirengęs“ naujais drabužiais, žygiuoja prieš minią, mažas berniukas garsiai sušunka: „Bet karalius nuogas!“ Tai priverčia žmones suvokti tiesą. 

Ši pasaka yra apie veidmainystę, baimę pasakyti tiesą ir aklą paklusimą valdžiai. Tuo pačiu ji   primena, kad drąsa įvardyti akivaizdžią tiesą gali ateiti net iš paprasčiausių ir mažiausiai įtakingų žmonių. Tuo tarpu šiais laikais modernioje valstybėje tokia pareiga – įvardyti akivaizdžią tiesą – yra suteikta valstybės institucijoms arba dar paprasčiau – biurokratijai.

Biurokratija – tai ir yra institucijų sistema, kuri siekia užtikrinti tvarką, efektyvumą ir kontrolę. Vietoj negatyvaus stereotipo apie „save saugančių biurokratų pelkę“, biurokratija gali būti suvokiama ir kaip „valstybės pareigūnų ir tarnautojų legionas“, pasižymintis profesionalumu ir neutralumu, stabilumu ir sąžiningumu, o taip pat – atsparumu politikų manipuliacijoms ir veidmainystei. Tokiu būdu biurokratija stiprina demokratijos stuburą – užtikrina taisyklių laikymąsi, kuris apsaugo nuo neteisėtos veiklos ar piktnaudžiavimo. Taip pat ir nuo veidmainystės bei kvailinimo arba, anot H. Ch. Anderseno, nuo „naujų karaliaus drabužių“.

Kasdieniams politikų žaidimams biurokratijos mechanizmas yra negailestingas. Biurokratija apnuogina politikų atsakomybę ir jų veiksmų pasekmes. Iš pirmo žvilgsnio kasdieniai politikų žaidimai vardan savo egoistinių interesų gali atrodyti nereikšmingais vienos dienos įvykiais. Tačiau įsigilinus, kaip veikia biurokratijos mechanizmai, galima pamatyti ir latentines tokių politinių žaidimų pasekmes valstybės raidai. 

Labai norisi atkreipti dėmesį į trijų 2024-ųjų metų Nobelio ekonomikos premijos laureatų – Darono Acemoglu, Simono H. Johnsono ir Jameso A. Robinsono – mokslo darbus. Juose akcentuojama, kad stiprios institucijos, sudarančios biurokratijos pagrindą, yra esminis sėkmingo valdymo pagrindas. Todėl valstybės sėkmingai raidai labai svarbu, kad politikai veiktų bendradarbiaudami su pagrindinėmis šalies institucijomis.

Savam krašte pranašu nebūsi, tačiau netinkamo politikų veikimo kasdienybė ir „nauji drabužiai“ tiesiog bado akis. Lietuvos prezidento institucijos (ji, beje, taip pat yra ne dangaus skliauto, o biurokratijos mechanizmo neatsiejama dalis) kasdienybei ir darbotvarkei apibūdinti vis labiau tinka Miunhauzeno metafora. Atvykus į darbą, apie 10 val. ryto yra paskelbiamas žygdarbis, o po to visos kitos institucijos yra priverstos „vaikyti debesis“, t.y. spręsti problemą, kurios pasekmės nebuvo tinkamai įvertintos. Pavyzdžiui, prezidento institucija skelbia ryto žygdarbį – šalies gynybai bus skiriama keliolika papildomų milijardų, bet dairytis jų žmonių kišenėse – draudžiama. 

Nuo pietų visi palieka kišenes ramybėje ir pradeda vaikytis to debesies, nuo kurio tie milijardai bus nukabinti. Kelias savaites kiekvieną rytą skelbiama vis po naują žygdarbį, parodant, ant kurio debesies tie milijardai. Kai tik kas nors mėgina prie jo priartėti, debesis išsisklaido ir visi vėl laukia kito ryto. Laukia, kas 10 val. vėl bus paskelbta. Atrodo, tik politikų žaidimai? Vienos antraštės užsimirš, žmonės pavargs sekti temą, atsiras kitos antraščių temos?

Ne, tai nėra nekalti žaidimai. Nes biurokratija nepavargs. Nes biurokratija neužmirš. Biurokratijos mechanizmas paleistas veikti. Lietuva yra ir Europos Sąjungos (ES), ir Europos centrinių bankų (ECB) sistemos, ir paties ECB, ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) dalimi. Šių darinių kūnų konstrukcija taip pat laikosi ant biurokratijos, kurios mechanizmai jau yra tapę neatsiejama mūsų valstybės institucijų dalimi. Pažiūrėkime, kaip tokių politinių žaidimų metu paskleista informacija apdorojama ir kuo ji pavirsta institucijų serveriuose.

Lietuvoje paskelbiamas žygdarbis paimti milijardus gynybai pasinaudojant oficialiomis tarptautinėmis atsargomis. Tokiu atveju, ECB pareigūnai savo monitoringo, analizės ir rizikų vertinimo lentelėse jau pasižymėjo atitinkamus rizikų svorius, kokia tikimybė, kad Lietuvoje bus atlikti veiksmai, nesilaikant ES ir ECB teisės aktais nustatytų reikalavimų. Taip pat, koks rizikos dydis, kad Lietuva nepažeis atitinkamų ES Sutarties straipsnių. Kodėl? Nes ES sutartyje yra įtvirtintas šiuolaikinės ekonomikos reikalavimas, kad Lietuvos bankas (LB) negali finansuoti Vyriausybės.

LB viešai pasakius NE, banko vadovas nedelsiant iškviečiamas į prezidento instituciją ir paskelbiamas naujas žygdarbis – bus keičiamas LB įstatymas. Tokiu atveju, ECB pareigūnai savo monitoringo, analizės ir rizikų vertinimo lentelėse vėl daro atitinkamas žymas, kokia tikimybė, kad Lietuvoje nebus užtikrintas LB nepriklausomumas. O išlaikyti LB nepriklausomumą reikalauja ES sutartis ir ECB sistemos bei ECB statutas.

Biudžeto valdysenos Lietuvoje ypatumai, neabejotinai, taip pat sudomins EBPO analitikus. Turės, ką savo lentelėse pasižymėti ir Europos Komisijos (EK) biurokratinis aparatas, nes paskelbta žygdarbių apie kainų tarybos darbą (danguje, matyt, šypsosi biurokratijos dėsnių autorius Stanislawas Jerzy Lecas), apie norus steigti naują regionų ministeriją. Suvokiant ministerijų struktūrą pagal tokią logiką, galima siūlyti ir po ministeriją kiekvienai savivaldybei atskirai. O gal tada užtektų vienos ministerijos – tiesiog valstybės ministerijos, kurios ministru skiriamas prezidento institucijos patarėjo padėjėjas?

EBPO specialistai pasižymės rizikas dėl Lietuvos ekonomikos perspektyvų, nes viešoje erdvėje paskelbti žygdarbiai ne tik apie „Sodros“ ir PSDF rezervų, bet ir apskritai šalies užsienio atsargų didesnį panaudojimą, o jei atviriau, tai tiesiog iššvaistymą ir pravalgymą. Seifus iššluoja paprastai tie, kurie arba ateityje nebemato savęs šalies valdyme, arba nebemato savęs Lietuvoje apskritai.

Visas šis ES, EK, ECB ir EBPO biurokratinis mechanizmas nedarys jokių viešų pareiškimų, pareigūnai, tarnautojai, specialistai nieko viešai nekomentuos, nevažinės po Lietuvos miestus, miestelius ar kaimus. Viskas bus kur kas paprasčiau. Pildysis tik jų lentelės ir užrašai serveriuose, kurie vėliau iš juodraščių bei įrašų sistemose transformuosis ir taps jau oficialių minėtų institucijų dokumentais. Ar jų turinys bus naudingas Lietuvai? Jei ne, kas bus atpirkimo ožys? Todėl biurokratija ir nepatinka politikams – dėl apnuogintos atsakomybės.

Biurokratija arba institucijos nėra prieš gynybos finansavimo didinimą. Kalbama apie sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo mechanizmą, kuris realiai padeda pasiekti rezultatą, o ne manipuliaciją išsiunčiant visus žiemą žibučių parnešti. Negalima taip neapgalvotai ir neatsakingai, nesuderinus su Vyriausybe ir kitomis institucijomis, atverti Pandoros skrynią – įvelti visus į esmę iškraipančias diskusijas apie gyventojų indėlius šalies gynybos finansavimo kontekste. 

Nejaugi taip greitai užmiršome 1994-1996-ųjų bankų krizę? Turime mokytis iš klaidų. Arba bent jau iš Nobelio ekonomikos premijos laureatų knygų, jog stiprios institucijos, stipri biurokratija gali padėti valstybėms būti sėkmingomis. Tačiau, jei valstybėje politikai veikia be susiderinimo ir diskusijų su pagrindinėmis institucijomis, tai kelia rizikas ir valstybės sėkmingai raidai, ir jos egzistencijos stabilumui. Manau, Daronas Acemoglu, Simonas H. Johnsonas ir Jamesas A. Robinsonas barono Miunhauzeno darbotvarkę įvertintų kaip efektyvesnę. Nes Miunhauzenas iki 10 valandos ryto ne tik paskelbdavo, bet ir pats atlikdavo žygdarbius, o debesis jis – taip pat pats – išvaikydavo ryte dar 7 valandą.

Lietuvoje jau ir taip turime asimetriškai sukonstruotą sprendimų priėmimo ir atsakomybės už juos mechanizmą tarp prezidento ir Vyriausybės institucijų. Ryškiausias to pavyzdys – Lietuvos atstovavimas Europos Vadovų Taryboje. Nobelio ekonomikos premijos laureatai į daugelį amžių žmoniją kamavusį klausimą, kodėl žlunga valstybės, atsakymą pateikė. Valstybių galios, gerovės ir skurdo genų reikia ieškoti institucijų sistemos kūne. Šalys, kuriose veikia stiprios ir atskaitingos institucijos, pranoksta tas, kuriose dominuoja valdžiai pataikaujančios struktūros.

Tuo tarpu Lietuvos politikai trūksta atvirumo. Lietuvos aukščiausiems politikams trūksta atsakomybės. Prieš mūsų akis „prie kavos ir pyragėlių“ demonstruojami „nauji drabužiai“ – atsiribojimas nuo realių problemų, reikšmingų temų ignoravimas, taip pat ir apsimetimas, kad viskas kontroliuojama. Labai svarbu, kad Lietuva turėtų tokias institucijas, kurios išdrįstų garsiai įvardyti tiesą, net jei ji nepatogi.

Lietuvos prezidentas kartą jau buvo sutikęs berniuką. Ar sutiks tokį, kuris pasiruošęs išsakyti tiesą: „Bet karalius nuogas!“?

Komentaro autorius – Arūnas Dulkys, ekonomikos mokslų daktaras