Lenkija – neištyrinėti vandenys Lietuvos startuoliams

Mūsų regiono technologinių startuolių kelias dažniausiai prasideda apšilimu namų rinkoje, tuomet bandymu užkariauti Didžiąją Britaniją, Vokietiją ar JAV, o pasisekus – likusią Europą ir pasaulį. Toks eiliškumas suprantamas dėl šių rinkų dydžio ar investuotojų lūkesčių, bet jis nėra vienintelis.

Pavyzdžiui, elektromobilių infrastruktūros kūrėjai „Inbalance grid“ iš karto nusprendė ieškoti ryšių ne Vakarų Europoje, o Lenkijoje. Tokį sprendimą iš dalies lėmė mūsų produkto specifika – dirbame ne tik programinės įrangos, bet ir infrastruktūros bei techninės įrangos segmente, o kurti, diegti ir valdyti elektromobilių įkrovimo tinklą geografiškai artimesnėse rinkose pradžioje buvo paprasčiau. Mes taip pat įžvelgėme neišnaudoto potencialo Lenkijos rinkoje, nes Vakarai dar neinvestavo daug kapitalo į elektromobilių infrastruktūrą Vidurio ir Rytų Europoje. Ir pastebėjome, kad dalis verslų vis dar nenoriai investuoja į šį regioną dėl geopolitinių priežasčių. Tokios aplinkybės paliko gausybę rinkos skylių, kurias gali imtis kamšyti kaimyninės šalys, nebijančios specifinio šio regiono konteksto.

Niekada neabejojome Vidurio ir Rytų Europos pasiekta pažanga ir išsivystymu, tačiau žingsnis į Lenkiją pradžioje neramino dėl kitų priežasčių – turime bendrą sieną ir istoriją, bet galbūt mes jau pernelyg nutolę, susvetimėję ar tiesiog „kitokie“? Juk Lietuvos startuolių bendruomenė, atrodo, tikrai daug geriau pažįsta vokiečių, skandinavų, britų ar net prancūzų vartotojus ir verslo partnerius, o Lenkija jau skamba kaip egzotika. Laimei, mūsų patirtis šioje šalyje ne tik maloniai nustebino, bet ir įkvėpė.

Pradėkime nuo to, kad Lenkija jau seniai nebėra tranzitinis greitkelis Vakarų link. Tai – beveik 40 milijonų gyventojų, turtingą istoriją, kultūrą ir gamtą, dešimtis Nobelio premijos laureatų ir tūkstančius savo sričių lyderių turinti civilizacija, kuriai, kaip ir mums, istoriškai nesisekė su kitais kaimynais.

Jei kas nors Lenkiją vis dar įsivaizduoja kaip „degalinę iki Berlyno“, net ir tokiems žmonėms sunku ignoruoti šios šalies progresą per pastaruosius keliolika metų – moderniausi keliai, masiškai atnaujinami daugiabučiai, dvarai ir parkai. Ryškiomis spalvomis Lenkija atsiskleidžia bet kuriame didmiestyje, kuriuose klesti didžiulės meno, kulinarinės ir pramogų scenos. Bet grįžkime prie verslo.

Jau per pirmuosius mūsų susitikimus su partneriais Lenkijoje žlugo stereotipas, kad čia būtina mokėti lenkų kalbą. Taip, ji netrukdo, bet visas Lenkijos verslas kuo puikiausiai kalba ir derasi angliškai. Mus maloniai stebino itin aukšta verslo etika, kultūra ir skaidrumas: Lenkijoje, atrodo, nebėra vietos povandeniniams susitarimams, o su potencialiais tiekėjais pagarbiai šneka tiek aukščiausia vadovybė, tiek specialistai. Žinoma, kaip ir likusiame pasaulyje, ir Lenkijoje egzistuoja tam tikras palankumas vietos tiekėjams, tačiau vis vien čia dominuoja argumentų ir faktų kalba.

Pradėjus aktyviau veikti Lenkijoje, svarstėme, kaip į lietuvius žiūri patys lenkai – juk turime bendrą, tačiau įvairią istoriją. Mūsų patirtis šiuo aspektu taip pat buvo puiki: ne tik esame pažįstami ir lygiaverčiai, bet ir suvokiami kaip moderni, progresyvi europietiška šalis, pagimdžiusi tokias sėkmės istorijas kaip „Vinted“ ar „Nord Security“.  Be to, Lenkijoje lietuviai neturi Rytų Europos stigmos: čia mums nereikia gėdytis, slėpti ir įrodinėti, todėl galima iškart judėti pirmyn.

Kalbant apie pažangą, technologinis Lenkijos ir Lietuvos progresas iš esmės yra panašus, o smulkius skirtumus lemia nebent kontekstas ir niuansai. Svarbiausia tai, kad tiek Lietuva, tiek Lenkija jau yra modernios šalys, tačiau išliekančios alkanomis progresui. Kaip ir mes, lenkai nori gyventi ir dirbti efektyviau, todėl jie lengvai priima technologines naujoves. Neretai – daug mieliau nei senosios Europos rinkos.

Todėl šiuo aspektu Lietuvos ir Lenkijos skirtumai yra nebent detalėse. Pavyzdžiui, mūsų verslo segmente – susijusiame su nekilnojamuoju turtu ir prekybos centrais – į akis krenta nebent Lenkijoje užtvarais mažai reguliuojamos stovėjimo aikštelės prie parduotuvių arba popieriniais bilietėliais, o ne numerių atpažinimu grįstos kontrolės sistemos. Taip pat taromatų nebuvimas ir kitos smulkmenos. Manau, kad čia reikėtų ir daugiau investuoti į saulės jėgaines ant prekybos centrų stogų. Lietuvoje taip pat geriau išplėtoti vidutinės galios elektromobilių įkrovimo taškai, kurių ypač trūksta Lenkijos daugiabučių rajonuose. Bet net ir šie trūkumai kiekvieną dieną nyksta.

Beje, Lenkija yra klestinti šalis. Ji tokia didelė, kad verslams neišvengiamai teks susidurti su regioniškumu: skirtingų vartotojų ir partnerių specifika, o tai yra ir didžiulis pliusas, nes įvairovė sudaro sąlygas atrasti savo verslo nišą, ir didžiulis iššūkis, nes norint būti visur nepakaks tik Varšuvos.

Kvalifikuotus darbus dirbantys didmiesčių gyventojai iš esmės nebeturi ko pavydėti londoniečiams, paryžiečiams ar berlyniečiams. Tačiau žiūrint iš verslo perspektyvos, Lenkija išlieka kainai jautria rinka. Būtent tai didžiausias iššūkis į Lenkiją eksportuoti norinčioms Lietuvos bendrovėms – dėl šios rinkos dydžio su lenkais varžytis kainomis sunku, bet niekas neatsispirs konkurencingam, praktiškam produktui. O pasistengti verta, nes milžiniškoje šalyje atitinkamai daugiau ir galimybių.

Per vieną dieną stebuklų neįvyks, tačiau Lietuvos verslams pradžiai vertėtų tiesiog neignoruoti Lenkijos. Jie didžiuojasi savo valstybe, nori ir gali ją pilnai sugrąžinti į Europos elitą, mus mėgsta ir mumis pasitiki bei yra artimi. Tad jei kažkada lietuviai galėjo pavydėti estams dėl geografinio ir kalbinio artumo su turtinga Suomija, tai dabar, manau, Estija jau gali pavydėti Lietuvai dėl sienos ir ryšių su būsimąja, o gal jau esama supervalstybe – Lenkija. Lietuvos verslams būtų tiesiog naivu praleisti šią galimybę.

 Komentaro autorius –  Simonas Stankus, „Inbalance grid“ direktorius