Ką atveria Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“

„Muziejuje“ tikri įvykiai susipina su fikcija, tai vienas iš mano kūrybinių metodų – papasakoti įvykį nebūtinai taip, koks jis buvo“, - sako Dainius Liškevičius. Nuotraukoje – Lietuvos paviljonas 56-ojoje Venecijos bienalėje. Asmeninio archyvo nuotr. Pradėti reiktų nuo paties „Muziejaus“. Formaliai žiūrint, jo ekspozicija pristato tris sovietmečio Lietuvoje gyvenusias asmenybes – paskutinį pokario partizaną Antaną Kraujelį, 10 m. besislapsčiusį po namu įrengtame bunkeryje ir nusišovusį 1965-aisiais, per KGB jam sučiupti surengtą operaciją; 1972 m. Kaune susideginusį Romą Kalantą ir 1985 m. tuometiniame Leningrade, Ermitažo muziejuje, Rembrandto paveikslą „Danaja“ sieros rūgštimi apipylusį Bronių Maigį.
Tačiau nieko panašaus į tradicinę ekspoziciją „gimė–gyveno–mirė“ Dainiaus Liškevičiaus „Muziejuje“ nėra. Jis pats sako, kad visos trys „revoliucinės asmenybės“ jam buvo svarbios ne vien kaip politinio protesto, bet – tai dar svarbiau – dailės procesus galėję paveikti veiksniai. Todėl meninio (ar muziejinio?) lauko įtampą „Muziejuje“ kuriantys eksponatai – fotografijos iš D. Liškevičiaus šeimos albumo ir pirktos sendaikčų turguose, sovietmečio knygos ir žurnalai, atvirukai, lankstinukai, asmeniniai ir laikui būdingi namų apyvokos daiktai, piešiniai, dokumentai, meno albumai, filmai ir t. t. – nardina jo lankytojus į prasmių klodus. Kuo giliau, tuo painesnius.