Į vyno rūsį – su išskirtine rekomendacija

Apie tokius ragavimus žurnalui „De Luxe“ pasakoja vyno kolekcininkas dr. Rytis Jurkėnas, UAB „Kalba.Lt“ savininkas ir generalinis direktorius. Be šio verslo, p. Jurkėnas dalyvauja dar keliuose. Vienas jų – IT bendrovė „Optimalūs projektai“, kitas išaugo iš aistros vynui – jis yra Londone veikiančios įmonės „Clos & Cru“ steigėjas ir bendrasavininkis, sykiu su investicinio vyno patarėju Martynu Žemavičiumi (apie jį ir investicinius vynus „De Luxe“ rašė 2013 08 23 numeryje). „Clos & Cru“ įmonė individualiems klientams, o jų turi visame pasaulyje, siūlo retų, įdomių vynų, komplektuoja jiems vyno rūsius ir tenkina hedonistinius privačių klientų poreikius. „Jums patinka rožinis šampanas? Prašom – viso pasaulio rožiniai bus prie jūsų durų“, – žaismingai mosteli p. Jurkėnas. Jau be juokų priduria: „Žinoma, įmonė formuoja ir investicinius vyno portfelius, žmonės juos laiko saugyklose Didžiojoje Britanijoje“. Jis yra iš tų, ko gero, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų lietuvių, kurie žino, jog investuoti į vyną verta taip pat kaip į tradicines finansines priemones – akcijas, obligacijas, depozitus ar žaliavas. Kaip investicinė prekė vynas kartu su meno kūriniais papuola į tą pačią turto klasę, mat ir vienas, ir kitas yra materialūs: kūrinio kainai kritus jį vis tiek turėsi. Lygiai taip pat su vynu – turi jį fiziškai. Blogiausiu atveju, jei kaina krito labai, su malonumu gali jį išgerti. Be to, priduria pašnekovas, vynas kaip investicija įdomus ir tuo, kad ribota jo pasiūla nuolat mažėja. Sakykim, paskutiniai labai gero derliaus metai buvo 2010-ieji. Tais metais padaryto vyno išgeriama kasdien, ir niekada, jokiomis aplinkybėmis jo nepadaugės. Klubas – ir Lietuvoje
Dr. Rytis Jurkėnas priklauso keliems privatiems vyno klubams. Vienas jų veikia Helsinkyje, kitas – JAV, abiejų jų nariai – vyno bičiuliai iš viso pasaulio. Vienas tokių klubų yra ir Lietuvoje. Narystė jame nemokama, mat klubas jungia bičiulius, kuriuos vienija aistra vynui, kurie kolekcionuoja jį, turi apie jį labai gilių žinių. Šiame klube ragaujami vynai ir šampanai yra iš aukščiausios pasaulio vynų lygos. „Ir garsiausi ekspertai čia atskristų, jei mes juos pasikviestume“, – šypsosi p. Jurkėnas. Ir atskrido. Prieš dvejus metus vykusioje degustacijoje dalyvavo Richardas Juhlinas, neabejotinai įtakingiausias šampano ekspertas pasaulyje. Vilniuje ragautas šampanas garsųjį švedą sužavėjo. "Tokios degustacijos kaip Lietuvoje – pasaulinio lygio", kai kurio šampano nebuvau gyvenime ragavęs", - stebėjosi jis. Šiemet tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios klubas surengė penkių degustacijų ciklą, jose ragavo tik 1990-ųjų, Nepriklausomybės atkūrimo metų, vynus. „1918 m. vyno dėl objektyvių priežasčių sunkiau ragauti“, – nusijuokia pašnekovas. Bet jis yra įsigijęs tris 1918 m. "Clos de Gamot Cahors" vyno butelius, atkimš juos po kelerių metų, Vasario 16-osios šimtmečio proga. Vyno ekspertai, kolekcininkai papasakotų ne vieną istoriją, kai didelius pinigus kainavęs vynas jį atkimšus pasirodo esąs nebetinkamas ragauti – perbrendęs ar su kamščio yda. Paklaustas, ar dreba rankos laikant seno vyno butelį, p. Jurkėnas šypteli: dreba. Su bičiuliais jie mėgsta tokio paragauti, ypač – senesnio šampano. Jų įsigytų butelių sėkmės tikimybė gana aukšta – apie 60 %. Nenusipirkti katės maiše jiems leidžia turima patirtis, žinomi tiekėjai, sukaupta informacija. Tokius dalykus, kaip geri derliaus metai, klubo bičiuliai žino mintinai. „Aš pats, – sako p. Rytis, – žinau visus šampano metus nuo 1904-ųjų. Vėlgi, žinojimo neužtenka, rizikos visada yra, užtat ir įsigijau tris 1918 m. butelius, tikiuosi, kad vienas iš jų bus geras.“
Helsinkio tradicijos
Klubas Helsinkyje turi beveik 50 narių, čia degustuojami vynai, apie kuriuos vyno pasaulyje daug kalbama, bet mažai kas yra jų ragavęs. Stojimo į klubą mokestis nemažas, narystė ir degustacijos – mokamos. Tačiau tai, kad gali už jas susimokėti, dar nereiškia, kad galėsi jose dalyvauti, – klubo narys pirmiausiai vertinamas ne kaip kolekcininkas, o kaip vyno žinovas, šis pripažinimas kur kas svarbesnis. Panašu, jog p. Jurkėnas iki gyvenimo pabaigos pelnė p. Juhlino pripažinimą: teko girdėti, kad būreliui šampano žinovų keliaujant po išskirtinių šampano gamintojų namus jis vienintelis pasakydavo ragaujamo vyno derliaus metus, tuo nustebinęs patį ekspertą. Pašnekovas šypteli: iš tiesų taip buvo. Vėlgi, priduria, ir su Juhlinu nepavyks išvažiuoti vien susimokėjus už „ekskursiją“. Kad patektum į jo rengiamas degustacijas, reikia labai rimtų rekomendacijų. Profesinio pripažinimo p. Ryčiui nestinga – jis teisėjauja tarptautiniuose vyno turnyruose, yra „Decanter“ žurnalo šampano kategorijos teisėjas, šioje kategorijoje – pirmasis, pakviestas iš Rytų Europos. Viena įsimintiniausių degustacijų Stokholme, kuri atvėrė vartus ir į Helsinkio klubą, pirmąja pasaulyje, greičiausiai ir paskutine, p. Jurkėnas vadina nedidelių, kultinių šampano namų „Salon“ degustaciją, kur buvo ragaujami visi nuo 1956 iki 2002 m. padaryti "Salon" šampanai – visi 19 derlių. Savo 50-mečio proga ją surengė vienas iš p. Jurkėno „šampano prietelių“, o „Salon“ gamintojai į ją atsivežė 1961 ir 1964 m. šampano. 1961-ųjų "Salon" šampanas buvo pirmasis iš kada nors p. Jurkėno ragautųjų, kuriam jis parašė 100 balų. „Tokia patirtis būna kartą gyvenime. Kainos to vyno – astronominės. 1961 m. derliaus vyno gamintojas savo rūsyje turėjo tik dvylika butelių, vieną atsivežė, iš jo buvo tik ką pašalintos mielės. Ar ta istorija dar gali pasikartoti?“, – retoriškai klausia pašnekovas. Ir neva klastingai šypteli: „Gamintojas dar turi vienuolika tų metų butelių, bet nei aš, nei jūs nesam Richardas Juhlinas. Nors ir jis to gėrimo ragavo pirmą kartą“.
Helsinkio klube tokie ir dar įspūdingesni ragavimai - tradiciniai. Kitąsyk jo nariai per dvi su puse dienos išragavo 115-ka 1961 m. derliaus vynų, vertinama, jog tie metai raudonajam vynui buvo geriausi per visą XX a. Į kitą įsimintiną degustaciją, vadinamąjį bring your own vakarėlį, vyno bičiuliai iš visų kraštų atsivežė savo vynų, vienas už kitą geresnių. Tarp jų buvo „Chateau d'Yquem“, geriausio pasaulyje saldaus vyno gamintojo, 1831 m. vyno butelis, pirktas aukcione, tuo metu jis kainavo apie 200 000 Lt. Tokių dalykų parduodant, p. Rytis sako, net nėra matęs, bet štai – žmogus gali sau leisti jais dalytis. Kitoje, mokamoje, degustacijoje „Century tasting“ buvo ragaujami geriausi XX a. vynai – kiekvienų mielų metų derliaus nuo 1900 iki 2000-ųjų. Savo 50-mečio proga ją surengė žmogus, 25-erius metus kolekcionuojantis vyną, jos dalyviai buvo pakviesti atsinešti ir savo vynų. Ponas Jurkėnas nešėsi rožinį „Cristal“, 1989, ir „Bollinger Vieilles Vignes Francaises“, 1998, šampanus, kurie, jo galva, yra geriausi iš geriausių. „Tokio ragavimo pasaulyje lig tol niekada nebuvo ir greičiausiai nebus, tai istorinė patirtis“, – sako pašnekovas.
Aukščiausioji lyga – klubuose
Amerikiečių klubo steigėjas yra aukciono namų "Acker Merrall & Condit" savninkas Johnas Kaponas. Narystė jame nemokama, klubas atviresnis nei Helsinkyje, bet į jo renginius, sakykim, į „Domaine de la Romanee-Conti“ 20-ies vintažų degustaciją su ūkio vyndariu, taip pat turi būti pakviestas. Pasak p. Jurkėno, labai stiprus klubas veikia Prancūzijoje, klubo sąrašuose jo pavardė taip pat yra; stiprius klubus turi danai, anglai, vokiečiai. Ir tikrai – prestižiškiausi ragavimai vyksta vis dėlto klubuose. O svarbiausia, į juos renkasi žmonės, kurie supranta, apie ką šneka, – tai aukščiausioji lyga. Kitas dalykas, kai papuoli į tokį ratą, jis tarsi savaime plečiasi, atsiranda vis daugiau galimybių, kvietimų. Dabar p. Jurkėnas turi kvietimą į degustaciją Vokietijoje – joje 1870 m. derliaus „Chateau Latour“ ir 1898 m. „Chateau Margaux“ susikaus su 1947 m. „Chateau Cheval Blanc“. „Įsivaizduojat, apie kokius metus ir vynus kalbame?“ – klausia jis. Su tais besiplečiančiais ratais randasi labai įdomių ragavimų. Vienas tokių vyko Suomijoje, ne Helsinkio klube, o privačiai, – aštuonias valandas buvo ragaujami visi pagamintieji kultiniai „Bollinger Vieilles Vignes Francaises" šampanai, visi 21 vintažas, pagaminti nuo 1969 iki 2004 m. Lietuviai – p. Jurkėnas ir p. Žemavičius – prie šio ragavimo irgi svariai prisidėjo: p. Martynas rado du butelius, 1981 m. ir 1973 m. „Bollinger“, užpildžiusius ragaujamų vynų liniją. Vieno jų, 1979 m., ieškota pusantrų metų. Kai degustacijos organizatorius tų derliaus metų butelį aptiko aukcione, paskambino visiems dalyviams, kad šie supuolę neimtų „bidinti“, taip sukeldami gėrimo kainą. Išties, keli žmonės jau buvo užsiregistravę aukcione, p. Martynas taip pat, tačiau šampanas buvo nupirktas už gana gerą kainą.
Ko verta patirtis
Paklaustas, ką duoda tokių ragavimų patirtis, p. Jurkėnas kiek pasvarsto. Paskiau sako, jog su senais vynais panašiai kaip su istorija: kai ją žinai, daug adekvačiau gali vertinti šių dienų įvykius. Kai žinai vyno istoriją, gali įvertinti jo potencialą. „Esu tas „casual drinker“ (angl. kasdienis gėrėjas), todėl vertinu tai, kas yra čia ir dabar. O žinojimas išplečia, bet jokiu būdu neapriboja, – šypteli p. Rytis. Jis pasakoja neretai išgirstąs iš draugų, esą eidami pas jį į svečius jie nebegali atsinešti vyno – neįtiks. „Ir nereikia įtikti. Jeigu tau tas vynas skanus, vadinasi, jis yra geras.“ „Tai kuris geras?“ „Tas, kuris tau skanus.“ Čia, aiškina pašnekovas, reikia kalbėti apie skirtingas kategorijas. Vienas dalykas, kai esi teisėjas, visiškai susifokusuoji į šampaną, lieka tik jis ir tu. Skaidai jį dalimis, vertini pagal visus kokybinius parametrus: kvapo, skonio, poskonių, jų intensyvumo ir t. t. Jis gali patikti labiau ar mažiau, bet kokybė nėra ginčytinas dalykas. Kai bandau įrodinėti, jog skonio ir kvapo pojūčiai neobjektyvūs, p. Rytis perklausia: „Kokia jums gražesnė sofa – juoda ar raudona? A... jums labiau patinka raudona, o man – juoda, bet kokybė jų vienoda“. Kad būtų tikriau, jis prideda asmeninį pavyzdį: baltiesiems Ronos vynams, o jų yra labai aukštos kokybės, degustuodamas jis skiria ir 94, ir 95 balus, bet jam pačiam tie vynai nepatinka. O kokiam nors Burgundijos baltajam skiria 90 balų ir ragauja jį su didesniu malonumu. „Aišku, – bent vienu požiūriu sutinka p. Jurkėnas, – yra organoleptika, yra nosis, yra burna... Teisėjaujant tam pačiam „Decanter“ jaučiasi, kad amerikiečiams labiau patinka truputį saldesni vynai. Tame yra tam tikro grožio, nes teisėjauja ne vienas ekspertas, o keturi. Taigi variacijų yra, kalbant apie mano paties, - aš esu Juhlino mokinys.“ Pirmąsyk su garsiuoju švedu p. Rytis susitiko 2008 m., prieš tai ketverius metus jis „treniravosi su šampanu“. „Tikrai, – nusijuokia pašnekovas, – tai turėtų matytis veide. Bet kas nutinka? Nuo to momento, kai ragaudamas vyną pradedi jį spjaudyti užuot nurijęs, alkoholio suvartoji daug mažiau. Aišku, prie maisto vyno man reikia visada: turiu šampano prie avienos, turiu prie jūros gėrybių, mėgstu Burgundijos raudonuosius, „Pinot Noir“, itališkus „Nebbiolo“ – spektras platus. Bet – išgeriam su žmona po taurę, o kitas lieka. Kai pradedi degustuoti, turi sau atsakyti, ką čia veiki, ir tada išmoksti elgtis. Pažinimo džiaugsmas ir atradimas svarbiau už patį gėrimą.“ Grįžtame prie „treniruočių“. Klausiu, kiek kvapų ir skonių fiksuoja mūsų atmintis. Anot mokytojo Juhlino, šampanas ir aukščiausios klasės Burgundijos raudonieji išskiria iki 4 000 kvapų. Ponas Rytis pasakoja, kad kažkada, darydamas asmeninį žodynėlį anglų kalba, vien šampano kvapams apibūdinti išsirašė 230 žodžių. Šiokių tokių keblumų buvo: tarkim, šampanas kvepia pelargonija. O kaip ji vadinasi angliškai? Ir priešingai, rasdavo angliškų žodžių, kokių nors mažai žinomų uogų pavadinimų, kurie jam nieko nesakė. Tada eidavo jų ieškoti, uostydavo, ragaudavo jas, kurdavo asociacijas. „Uoslė – treniruojamas dalykas. Yra apdovanotų, kaip Juhlinas, bet daugiau tokių aš nepažįstu. Visi kiti – gerai treniruoti. Aš treniruojuosi be perstojo. Žydi našlaitės, žibutės, gudobelės, einu ir uostau jas, jos turi specifinį kvapą. Vėlgi, vienas dalykas – užuosti kvapą šampane, kitas – turėti jam asociaciją, jį įvardyti. Čia nesibaigiantis tobulėjimas“, – kalba p. Rytis.
Apie snobizmą
Po tokio poetiško pasažo norisi provokacijos. Pati savo ausimis netikiu, kai išgirstu save sakant, jog man tas pasaulis atrodo snobiškas. „Nesakyčiau taip. Vynas man – kaip meno kūrinys, kažkada domėjausi moderniu menu...“, – tarsteli p. Jurkėnas. Jis lenkia pirštus: kiek žmogus įdeda pastangų dirbdamas vynuogyne – juk kiekvieni metai skirtingi; paskui vyndarys prideda savo filosofijos, gyvenimo būdo, tradicijos; paskui yra terrua, ir tik paskui – tas skystis, kurį gauni taurėje. „Kalbu apie vyną, kainuojantį daugiau negu 10 Eur, ir atvežtą ne talpose laivais“, – sako pašnekovas. „Kodėl, – tęsia jis, – žmonės eina į muziejų, stovi prie paveikslo, kalba apie jį? Bet jie nusiperka vyno už 100 Eur, įsipila į taurę ir čia pat užkanda kotletu. O ten tiek darbo įdėta... Suprasti vyną nėra snobizmas. Snobizmas – tai „Armand de Brignac“ šampanas, visiškas „brendas“ su abejotinu turiniu. Pvz., „Moet & Chandon“, mano galva, yra puikus šampanas, jo vintažai nuostabūs ir ilgaamžiai. Esu ragavęs jo 1943 m. derliaus – meno kūrinys. Snobizmas, kai perki dėl etiketės arba siekdamas pasirodyti, nes reikia gerti štai tokį vyną, arba statusas įpareigoja tokį gerti. Jeigu perki siekdamas įvertinti kūrinį, net jei šiuo metu nieko apie jį nesupranti, tai ne snobizmas, o noras pažinti.“