„Scanorama“ – vėl nauja ir vėl pažįstama

CITATA „Scanoramos“ programų sudarymo principai, filmų ir retrospektyvų pristatymai atspindi nuostatas, kurių laikosi dauguma save gerbiančių tarptautinių festivalių. Daugiau ar mažiau filmų, garsesnių ar nelabai žinomų vardų, numylėtų ar visai nepastebėtų svečių – ne taip svarbu, kas vienais ar kitais metais dominuoja tarptautinio kino festivalio „Scanorama“, šiemet vykstančio lapkričio 6–23 d., programoje. Bet kasmet iš naujo kinomanų rudenį suvirpina kažkokia sunkiai į žodžius įspraudžiama profesinė aistra, užtikrintumas, su kuriuo šis festivalis kviečia publiką. „Scanoramos“ programų sudarymo principai, filmų ir retrospektyvų pristatymai atspindi nuostatas, kurių laikosi dauguma save gerbiančių tarptautinių festivalių, – šie renginiai yra ne tik pavienių filmų peržiūros, o šiandienos kino kultūros visumos veidrodžiai ir matoma, svarbi visuomenės gyvenimo dalis. Kol kas tokiais festivaliais Lietuvoje galime laikyti tik „Scanoramą“ (su pačia profesionaliausia, tiksliausia šalyje retorika) ir „Kino pavasarį“. Vis mažiau įdomus platesniam žiūrovų būriui darosi Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (gal todėl, kad daugiau geros dokumentikos šį rudenį buvo rodoma ne jame, o „Baltijos bangos“ ar EDOX kino vakaruose, „Nepatogiame kine“); trikdė ir „arthauzinio“ kino žiūrovų abejingumas šiųmečiam Kauno kino festivaliui Vilniuje (nėra ko stebėtis, kai nesirūpinama renginio sklaida). Todėl kaskart eidama į „Scanoramos“ spaudos konferenciją žinau, kad nemalonių informacijos stygiaus problemų nekils, o festivalio formatas – aiškus, užtikrinantis pažintį su šiandienine Šiaurės šalių kino panorama, akcentuojantis renginio europietišką dimensiją. Festivalis kasmet siekia būti atpažįstamas ir sykiu atsinaujinęs – naujas renginio „Režisierius iš arčiau“ formatas šįmet kvies pasikalbėti su Joanna Hogg, – režisierė po kiekvieno filmo su žiūrovais aptars kūrybos patirtį (festivalio vadovė Gražina Arlickaitė neslepia, kad susitikimas su J. Hogg, jos pokalbiai su publika – vienas stipriausių jos pastarųjų metų įspūdžių).
Tęsdama tradiciją puoselėti sąsajas su kino istorija, „Scanorama“ šiemet siūlo garsaus graikų režisieriaus Theodoro Angelopoulo penkių filmų retrospektyvą. Suprantu, kad patardama pažiūrėti beveik 4 val. trukmės 1975-aisiais jo sukurtą filmą „Keliaujantys artistai“ nusipelnau skeptiško šypsnio, ir vis tiek kviečiu į metaforiškas, simbolines klajones po įstabius kadrus, kuriuose XX a. žmogus apmąsto savo ir savo šalies istoriją. Akivaizdžios ir šiųmetės „Scanoramos“ sąsajos su ankstesne – taip festivalis tampa nenutrūkstamu procesu, o ne sezono įvykiu. Antai, šiemet tęsiama pažintis su užpernai „Scanoramoje“ viešėjusia Liv Ulman. Pamatysime šios garsios teatro ir kino aktorės, veiklios, visuomeniškai aktyvios menininkės režisuotą naują filmą – Augusto Strinbergo dramą „Freken Julija“. Pasak L. Ulman, jai rūpėjo aiškintis, koks turėtų būti žmogus, – nuolat pateisinantis kitų požiūrį į save, ar toks, koks yra iš tikrųjų. Šioje juostoje, kaip ir ankstesniuose aktorės režisuotuose filmuose, justi didžiojo Ingmaro Bergmano (jo mylimoji ir filmų aktorė buvo L. Ulman) stipri kamerinių psichologinių dramų režisūros mokykla. Tai filmas nuosaikaus, neskubraus, rimto kino gerbėjams.