Deivių vietą užėmė Dievas
Kadaise pasaulyje buvo gausu dievų ir deivių. Apie jas pasakojama pikantiškose istorijose ir mituose, o jų pagrindu kūrėsi ankstyvųjų civilizacijų religijos, žmonės joms aukojo ir meldėsi šventyklose ir kulto namuose, prašydami gero derliaus, sveikatos ir meilės. Dažnai deivės buvo garbinamos kaip atgimimo ir vaisingumo galių simboliai. Archeologiniuose reljefuose ir statulose deivės, tokios kaip kanaaniečių Astartė ir babiloniečių Ištarė, vaizduojamos iškilia krūtine ir pilvu. Deivės taip pat buvo stiprios ir galingos, pavyzdžiui, ant liūto jojanti arba ginkluota Ištarė.
Paskutiniame tūkstantmetyje prieš Kristų dabartinio Izraelio teritorijoje ėmė formuotis vieno dievo garbinimo judėjimas. Šį dievą, davusį pradžią judaizmui, izraelitai pavadino Jahve. Dvasininkai ir pranašai sveikino šio visuotinio dievo, Viešpaties, sukūrusio gyvybę Žemėje, atsiradimą.
Gyvybę pasauliui įkvėpė ne moteris, o vyras. Ir jam labai nepatiko apsinuoginusios vaisingumo deivės ir šventyklų dvasininkės, atliekančios seksualinius ritualus, simbolizuojančius deivių vaisingumą.
„Įvedus judaizmą, pirmiausia turėjo išnykti vaisingumo kultai. Skaistumo reikalaujančio Jahvės akimis, prostitucija ir stabmeldystė yra nuodėmės. Vienas iš dalykų, kuriuos itin smerkia Senasis Testamentas, yra šventyklų prostitucija, jos atsiradimas siejamas su vaisingumo dievais ir deivėmis bei jų ritualais“, – teigia ilgametė Kopenhagos universiteto mokslo darbuotoja, vyresnioji lektorė Lone Fatum.
Galbūt Dievas turėjo žmoną
Šimtus metų šio ankstyvojo monoteizmo propaguotojai sunkiai kovojo, siekdami išlaikyti nepaklusnius tikinčiuosius siaurame dorybės ir skaistumo kelyje, kad šie nesusigundytų vėl garbinti laimę nešančių karo ir vaisingumo dievų. Kova su pagonių dievais yra pagrindinis žydų Biblijos elementas, joje Jahvė pakaitomis baudžia ir apdovanoja išrinktuosius. Bausmė būdavo stichinės nelaimės ir nederlius, ją siųsdavo žmonėms už tai, kad jie nenori atsisakyti dievų, kuriuos garbinti buvo įpratę.
Tradicinėje Biblijoje teigiama, kad maždaug 1200 metais prieš Kristų iš tremties Egipte žydai nukeliavo į dabartinį Izraelį (ten tuo metu gyveno kita tauta – kanaaniečiai). Tačiau archeologai, regis, negali patvirtinti, kad žydai tuo laikotarpiu imigravo į Izraelį, o iki šeštojo šimtmečio prieš Kristų pabaigos nuolatinė žydų religinė bendruomenė vargu ar egzistavo. Tačiau, pasak žydų dvasininkų ir pranašų, kanaaniečiai ir jų dievai buvo nedori. Ypač dievas Baalas ir deivė Ašera, Senajame Testamente minimi kaip gaivalai, kuriuos reikia pašalinti. Kaip ir Baalas, Ašera buvo aprašyta ankstyvosiose molinėse lentelėse antikiniame Šiaurės Vakarų Sirijos uostamiestyje Ugarite (dabar Ras Šamra), kuriame žmonės gyveno maždaug iki 1100 metų prieš Kristų. Čia ji minima kaip vyriausiojo dievo Elio palydovė ir šį vaidmenį, matyt, išsaugojo vėliau, kai vyriausiuoju dievu Izraelyje imama vadinti Jahvę. Dviejuose radiniuose iš Izraelio Ašera minima kartu su Jahve, o viename net kalbama apie Jahvę ir „jo Ašerą“. Tai rodo, kad Jahvę, kaip ir Elį, lydėjo Ašera, kitaip tariant, Dievo žmona. Abu tekstai parašyti maždaug aštuntame šimtmetyje prieš Kristų, kai, pasak tradicinės Biblijos, Jahvė buvo vienintelis dievas. Tačiau archeologiniuose tekstuose, regis, nurodoma, kad Jahvę lydėjo deivė Ašera. Mokslininkai nesutaria, ar Ašerą išties reikėtų vertinti kaip tikrą palydovę.
Aukojimo piliakalniai sulyginti su žeme
585 metais prieš Kristų žydų aukštuomenė ir dvasininkai buvo prievarta išvežti į Babiloną ir galėjo sugrįžti tik po 47 metų. Reikėjo didelių pertvarkų, nes daugelis jų tautiečių vėl atsigręžė į senąją religiją ir populiariuosius dievus bei deives, kurių ryšiai su gamtos stichijomis, derliumi ir vaisingumu išlaikė visuomenės pusiausvyrą.
Žydai taip pat tuokėsi su svetimomis, t. y. ne žydų tautybės, moterimis. Pasak Biblijos, buvo imtasi ryžtingų veiksmų, kad žmonės grįžtų į doros kelią. Valdovai vertė žmones nutraukti santuokas ir vykdė tam tikrą etninį valymą: žydams buvo draudžiama maišytis su ne žydų tautybės žmonėmis. Tai padėjo susiformuoti stipriai žydų tautai, o atkakliose rungtynėse su kitais dievais ir deivėmis religinės idėjos tapo dar griežtesnės.
Keletas karalių, dvasininkų ir pranašų bandė priversti žmones paklusti. Karalius Jošijas, maždaug 639–600 metais prieš Kristų valdęs Jeruzalę, iš šventyklos pašalino viską, kas siejosi su Ašera ir kitais dievais. Dvasininkai ir dvasininkės buvo išvaryti iš šventyklų arba nužudyti, aukojimo piliakalniai buvo sulyginti su žeme, o Ašeros statulos ir atvaizdai – sunaikinti. Biblijoje taip pat teigiama, kad buvo nugriauti šventyklų paleistuvių rūmai, tikriausiai dėl nuodėme pripažintos šventyklų prostitucijos.
Tokia skriaudų ir puikybės kaita, lydima naujų susitarimų ir pažadų, būdingų žydų Biblijai, atskleidžia, kaip sunku buvo priversti žmones garbinti tik vieną dievą. Galbūt būtent tremtis ir išorės priešai, pavyzdžiui, babiloniečiai, sirai ir romėnai, turėjo įtakos, kad sustiprėtų ištikimybė vienam dievui ir formuotųsi kiti įstatymai, pamažu jie tapo žydų religijos ir socialinio gyvenimo pagrindu. Tačiau, kaip savo knygoje „Ašera – Ugarito, Izraelio ir Senojo Testamento deivės“ (angl. „Asherah – Goddesses in Ugarit, Israel, and the Old Testament“) rašo Tilde Binger, žmonių atmintyje senieji dievai ir deivės išliko kur kas ilgiau.
„Senajame Testamente apie kitus dievus kalbama labai priešiškai, tačiau žmonės neabejotinai žinojo apie juos ir daugelis jų tikėjo, kad šie dievai gali išties pagelbėti ištikus sausrai, nederliui arba kitoms stichinėms nelaimėms. Galbūt tikėjosi sulaukti pagalbos, jei aukotų ir melstųsi šiems dievams“, – teigia T. Binger.
Deivė prasmuko į Bibliją
Iki 200 mūsų eros metų Penkiaknygės knygų komentaruose diskutuota, ar dera valgyti petražoles, užaugintas lauke, kuriame kadaise buvo užkasta Ašeros statula. „Tuo metu „ašera“ tapo bendriniu žodžiu. Ir net 200 metais prieš Kristų ji vis dar siejama su smerktinu ir uždraustu garbinimu“, – sako T. Binger.
Nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio teologai, tarp jų ir feministinės teologijos atstovai, kruopščiai tyrė autentiškus Biblijos tekstus – ir tuos, kurie buvo įtraukti į galutinį Biblijos variantą, ir tuos, kurie buvo atmesti. Teologai pažymi, kad egzistuoja dvi pasaulio sukūrimo istorijos. Pirmoje Dievas vienu metu sukuria vyrą ir moterį. Kitoje Ieva sukuriama iš Adomo šonkaulio. Pasak mokslininkų, pastaroji žinoma geriausiai, nes Bibliją parašė vyrai, nepalikę vietos stiprioms moterims.
Teologai taip pat nurodo, kad žydų Biblijoje Dievo palydovė vardu Hokhmah (išmintis) sako: „Viešpats sukūrė mane savo darbo pradžioje, prieš sukurdamas visa kita, labai seniai... Aš jau egzistavau, kai jis sukūrė dangų, vandenyną apjuosė horizontu...“
Siekdami pašalinti moteriškosios lyties dievybes iš Biblijos, žydų mąstytojai įteisino Hokhmah Penkiaknygės knygose. Tačiau, kai kurių mokslininkų teigimu, vėliau Hokhmah galėjo patekti į krikščionių doktriną kaip Šventosios Dvasios dalis.
Ankstyvojoje krikščionybėje buvo daug konkuruojančių tekstų. Skirtingai nei krikščionių tikėjimo tėvai, sudarę Naująjį Testamentą ir įkūrę Bažnyčią, keli vadinamieji gnostikai Tėvą, Sūnų ir Šventąją dvasią interpretavo kaip tėvą, sūnų ir motiną – hebrajų kalba žodis „dvasia“ yra moteriškos giminės. Hebrajų Evangelijoje Jėzus kalba apie savo motiną Šventąją Dvasią, o Hokhmah idėja glaudžiai susijusi su šiais fragmentais.
Krikščionių bažnyčios tėvai gnostikų bendruomenės moteris apibūdino kaip begėdes, nes jos mokė, dalyvavo diskusijose, gydė ir net krikštijo. Tai tiesiogiai susiję su skeptišku katalikų požiūriu į moteris dvasininkes net ir šiandien. 2008 metais Vatikanas paskelbė, kad moterų įšventinimas į dvasininkes yra nuodėmė ir už ją turi būti baudžiama ekskomunikavimu.
Švelnioji, skaisčioji krikščionių Mergelė Marija
Teologai feministai nurodo, kad Naujajame Testamente moterys taip pat labai dažnai atlieka tarnaičių vaidmenį. Tokį požiūrį mūsų eros metais įtvirtino Bažnyčios tėvai, kurie spręsdavo, koks tekstas turi būti įtrauktas į šventąją krikščionių knygą.
Pastangos suvienodinti religiją iš dalies lėmė tai, kad tiek daug žmonių priėmė „griežtąją“ religiją ir nusigręžė nuo laisvesnių jos interpretacijų, pavyzdžiui, gnostikų. Gnostikų raštuose kalbama apie dvasingumą ir misticizmą, o materialūs ir žemiški dalykai, tokie kaip santuoka, šeimos gyvenimas ir darbas, yra menkaverčiai, palyginti su dieviškaisiais dalykais.
Savo, kaip pasaulinės religijos, pozicijas stiprinusi Bažnyčia nustatė bendras krikštynų, vestuvių ir laidotuvių apeigas, taip pat socialines taisykles, kaip antai: nesukčiauk versle, nemeluok savo sutuoktiniui, nepamiršk vargšų. Tais laikais parūpinti maisto ant stalo ir palaidoti mirusiuosius itin vargingai gyvenusiems žmonėms buvo taip sudėtinga, kad pasiūlymas pasirūpinti ir vienu, ir kitu Bažnyčiai pelnė didžiulę paramą.
„Gnostikai kalba tik apie abstraktų pomirtinį gyvenimą. Todėl būtent Bažnyčios tėvai, galintys įkurti organizaciją ir neatsiribojantys nuo žemiškojo gyvenimo: darbo, santuokos, gimimo ir mirties, laimi kovą dėl biblinių raštų, tad ir naujosios religijos turinio“, – teigia Lone Fatum.
Įsivyravus krikščionybei, deivės išnyko, o skaisčioji, švelnioji Mergelė Marija tapo svarbiausia moterimi. Krikščionių Biblijoje Marija minima tik kelis kartus, tačiau ilgainiui jai teko geresnis statusas. 431 metais po Kristaus Bažnyčia pavadino Mariją Dievo motina, nes ji pagimdė į Žemę nusileidusį Išganytoją.
Netikėtai atsirado dar viena dieviškoji moteris, su kuria moterys galėjo tapatintis. Tačiau šį kartą tai buvo švelni motina, kuri pagimdė nepatyrusi kūniškos meilės.
ĮDOMU
Izidė — motinystės, magijos ir vaisingumo deivė
Kultūra: egiptiečių.
Laikotarpis: 3100 metai prieš Kristų–600 metai po Kristaus
Izidė buvo viena populiariausių deivių senovės Egipte. Ji taip pat buvo vadinama „dangaus karaliene“ ir „visų dievų motina“. Izidė labiausiai žinoma kaip motina ir žmona. Ji dažnai vaizduojama kaip Madona, žindanti savo sūnų Horą.
Izidė buvo ištekėjusi už savo brolio, karaliaus Ozirio, o šį nužudė jų pavyduolis brolis Setas. Kai kurios šio mito versijos byloja, kad Izidė trumpam atgaivino mirusį sutuoktinį, kad galėtų nuo jo pastoti. Ji pagimdė Horą, o šis vėliau atkeršijo už tėvo mirtį. Oziris tapo mirusiųjų valdovu.
Ašera — motinystės ir vaisingumo deivė
Kultūra: hetitų, asirų ir babiloniečių
Laikotarpis: 1400 metai prieš Kristų (Sirija)–500 metai po Kristaus (Izraelis)
Pasak Biblijos, žydų kunigai kovojo su Ašera, kurią skirtingai įsivaizdavo ir garbino kelios tautos. Esama palyginti nedaug Ašeros atvaizdų, tačiau keliose figūrėlėse ji pavaizduota su atsikišusiomis standžiomis krūtimis, tai galėjo simbolizuoti vaisingumą, motinystę ir galbūt erotiškumą. Ji taip pat buvo vaizduojama ant šalia kelio esančių medžių ir stulpų, o ilgainiui „ašera“ tapo bendriniu žodžiu, susijusiu su garbinimu to, kas uždrausta. Sirijos mieste Ugarite rastuose raštuose Ašera vadinama visų dievų motina ir vyriausiojo dievo Elio palydove. Kai kurie mokslininkai teigia, kad vienoje rastoje statulėlėje ji net pavaizduota kaip Jahvės žmona.
Inana / Ištarė / Astartė — karo, meilės, sekso ir vaisingumo deivės
Kultūra: šumerų, babiloniečių, asirų ir kt.
Laikotarpis: 3000–500 metai prieš Kristų
Trys deivės – Ištarė, Astartė ir Inana – kelis kartus keitė viena kitą ir kultūrose, kuriose buvo garbinamos, turėjo skirtingus vardus, tačiau pasižymėjo tais pačiais bruožais. Šią trijulę vienijo galingos karo ir vaisingumo deivės vaidmuo, visos jos buvo apibūdinamos kaip labai seksualios. Seniausia iš jų Inana keliose vietose siejama su svetimavimu. Inana buvo galbūt iškiliausia Mesopotamijos deivė, ji minima šumerų epe apie didvyrį Gilgamešą – Uruko karalių ir pusdievį. Jis įžeidžia Inaną, atmesdamas jos patarimus, ir ši pasiunčia Dangaus Jautį, kad su juo susidorotų.
Babilonijos akadai, sukūrę vieną pirmųjų pasaulio imperijų, garbino Ištarę. Vėliau, iki judaizmo įvedimo, daugelyje vietovių garbinta Astartė. Biblijoje žydai įspėjami dėl Astartės, o karaliai ir kunigai pasirūpino, kad jos atvaizdai būtų sunaikinti.
Graikų deivės — deivės, globojančios visa, kas yra po saule
Kultūra: graikų, vėliau romėnų
Laikotarpis: 800 metai prieš Kristų–400 metai po Kristaus
Afroditei, Herai ir Atėnei susiginčijus, kuri iš jų gražesnė, kilo Homero „Iliadoje“ aprašytas Trojos karas. Atėnė buvo išminties, karo ir meno deivė, Afroditė – meilės, grožio ir vaisingumo deivė, o Hera – santuokos globėja. Buvo dar kelios deivės, kurios savanaudiškais sumetimais retsykiais įsikišdavo į žmonių pasaulį.
Graikų deivės gyvavo ilgiau nei biblinį Dievą garbinusio regiono deivės, jos buvo labai svarbios ir romėnams iki 391 metų po Kristaus, kai krikščionybė tapo valstybine Romos religija. Graikų deivės nesimbolizavo moterų galios, nes moterys užėmė žemesnę padėtį visuomenėje nei vyrai ir neturėjo balso teisės.
Gyvačių deivė — žemės ir (arba) vaisingumo deivė
Kultūra: Minojo
Laikotarpis: 3100–1100 metai prieš Kristų
Prieš atsikraustant graikams į Kretą šioje saloje klestėjo labai aukšta Minojo civilizacija, kurią antrame tūkstantmetyje prieš Kristų sukrėtė kelios gamtos katastrofos. Tarp išlikusių religinių simbolių yra moters figūrėlė apnuoginta krūtine, rankose laikanti gyvates. Tai gyvačių deivė. Apie ją žinoma nedaug, tačiau dėl apnuogintos krūtinės keliose vietose ji buvo laikoma vaisingumo deive. Ji taip pat gali būti susijusi su egiptiečių deive Uadžet. Minojiečiai dalijosi idėjomis su egiptiečiais, o moterys atliko pagrindinį vaidmenį religijoje. Keliuose reljefuose vaizduojamos šokančios dvasininkės ir besimeldžiančios moterys.
Indų deivės tebėra gyvos ir galingos
Kai kuriuose pasaulio kraštuose vis dar egzistuoja deivių, ypač Indijoje, spalvingame jos induizmo pasaulyje netrūksta moteriškos lyties dievybių. Tarp svarbiausiųjų iš jų yra Šivos žmona Parvatė, karo deivė Durga ir bauginančioji Kali, pasipuošusi kaklo vėriniu iš žmonių galvų. Siaubingai įniršusios Kali ir Durga nugali daugybę demonų. Kali šventyklose šiandien aukojamos ožkos, tačiau legenda byloja, kad anksčiau buvo aukojami žmonės. Taip pat esama gyvačių, gimimo ir daugelio įvykių deivių, kurių pagalbos žmonėms gali prireikti jų kasdieniame gyvenime. Tačiau Indija yra puikus pavyzdys, kad deivės nelaiduoja paprastoms moterims geresnių socialinių sąlygų. Pavyzdžiui, nustačius, kad vaisius yra moteriškos lyties, nėštumas dažnai nutraukiamas, o nuotakos, turinčios per mažą kraitį, gali būti sudegintos vyro giminaičių. Paprastų žmonių pasaulyje moterys toli gražu nėra laikomos dievybėmis.
