„Sidabrinė gervė“ – tai nieko asmeniška

Prisipažinsiu, ankstesniais metais savo kailiu patyriau – nėra paprasta iš dviejų filmų išrinkti tris pavadinimus geriausio metų filmo nominacijai. Bet įmanoma – iš bėdos imame ką nors iš atviros kino profanacijos, vadinamos komerciniu kinu, ir pateisiname tai „neblogais aktorių darbais“. Šįmet net sutrikau pamačiusi, kad neįveikiama užduotis, pasirodo, yra ir iš septynių kino meno požymių turinčių filmų išrinkti tris. Neįmanoma, nes „Sidabrinės gervės“ nominacijomis, matyt, siekta paminėti visus oficialiai pripažįstamus, nemarginalius kino lauko dalyvius. Penki filmai pretendentai į geriausio titulą reiškia ne daugiau kaip tai, kad būtent tiek šįmet, kino profesionalų komisijos nuomone, sukurta vertų aptarti filmų. Žodis „geriausias“ yra visiškas formalumas, nominacijos – tai šventė visiems. Lietuvių kino akademijos akademikų (jų apie aštuonios dešimtys) balsus skaičiuoja kompiuteris, taigi, apdovanojimuose nėra nieko asmeniška, tai kolektyvinis sprendimas. Tie, kurie „gervės“ negavo, neturi kam priekaištauti. Sutikite, sistema mažoje ir intriguoti mėgstančioje terpėje beveik ideali, kad kino industrijos dalyviai bent per apdovanojimus mirtinai nesusipyktų. Ir taip yra progų stumdytis.

Sukompromituotas kokybės kriterijus

Retsykiais vis pasigirsta balsų, kad nėra nacionalinio kino idėjos, nėra kinematografininkų masės, kurią vienytų bendrumas. Kodėl nėra? Yra. Šiuolaikiška, aktuali „biznio“ darymo idėja. Ji daug pastebimesnė už visas kitas – istorijos apmąstymo būtinybę, šiandienio žmogaus savimonės ir socialinės aplinkos tyrinėjimus. Ta idėja duoda puikių rezultatų perdirbant sovietmečio pramoginio kino mitus, perfilmuojant žemiausios rūšies šiuolaikinę užsieninę produkciją su lietuvių aktoriais. Tie patys verslininkai kino ekranui jau adaptavo geriausią nepriklausomybės laikų edukacinę laidą vaikams „Gustavo enciklopedija“ ir, be abejo, rudenį ims derlių iš pelningiausios kino žiūrovų grupės – šeimų su atžalomis. Ir mes ten būsim, kokakolą gersim. Žiūrovų lankomumo rodiklį kaip galimą (su didelėmis išlygomis) ekrano produkto kokybės kriterijų šįmet galutinai sukompromitavo filmu apsimetusi TV serialo atplaiša „Moterys meluoja geriau. Kristina“ (režisierių parodijuoja Alvydas Šlepikas). Net nepatogu jam taikyti minimaliausius kino reikalavimus, nes jų sau nekelia patys „Moterų...“ gamintojai. Pvz., šio, atsiprašant, filmo antrame plane (už pirmame plane apie meilę kalbančių personažų) arba rugių laukas plyti, arba tamsoje skendi ežeras, arba stovi viešbutis rėmėjas, t. y. už herojų nugarų nėra nieko, kas būtų režisuojama ar papildytų turinį. Visiškai. Užtat yra metiniai kino teatrų lankomumo rodikliai ir kūrėjai visiems gali rodyti liežuvį.