Europos kino sargyboje

Praėjusią savaitę prasidėjo „Eurimages“ sesija, jos posėdį Vilniuje organizavo Lietuvos kino centras. Vienas svarbiausių šio fondo tikslų – stimuliuoti Europos kiną ir bendrąsias produkcijas, o vienas iš būdų – „gana nemažos“, kaip pusiau juokais apibūdina p. Plogas, subsidijos. 
Fondo prezidentas papasakojo apie kino rėmimą ir kodėl reikia remti gerą kiną.

Nemažos subsidijos
Visos „Eurimages“ fondo subsidijos skiriamos Europos šalių nacionaliniam kinui remti. Ponas Plogas įsitikinęs, kad rinkos sąlygomis europietiškos bendrosios produkcijos be paramos negalėtų būti plėtojamos.
„Jei nori paskatinti, pavyzdžiui, Lietuvos arba Rumunijos kino industriją, turi juos remti. Juolab mažos valstybės kinui turi mažiau pinigų nei didžiosios, todėl joms praverčia bendrosios produkcijos“, – sako pašnekovas. 
„Eurimages“ gyvuoja iš valstybių narių (yra 36-ios) įmokų. Kiekviena moka skirtingo dydžio sumą priklausomai nuo jos ekonomikos padėties. Didžiąją fondo pajamų dalį sukrauna Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir Italija, o visos „Eurimages“ metinės lėšos sudaro apie 25 mln. EUR. Kūrėjai, siekdami paramos, turi savomis priemonėmis rasti bent pusę filmui reikalingos sumos, o „Eurimages“ parama vienam projektui gali būti ir 500.000 EUR. Išties nemažai.
Įprasta, kad stojus ekonominiams sunkumams pirmiausia nukenčia kultūros finansavimas. Tačiau pastaroji krizė nepakenkė fondo veiklai, o šalys vis dar moka metinį mokestį, aiškina p. Plogas. Jis sutinka, kad daugeliui šalių būdinga sunkmečiu apleisti kultūrą – bent jau nacionaliniame kontekste, tačiau vis dėlto jos linkusios vykdyti europinius įsipareigojimus ir „nenumesti“ tarptautinių bendrųjų produkcijų.
„Matyt, suvokia, kad ši sistema joms duoda daugiau naudos nei kainuoja. Man susidaro įspūdis, kad, „Eurimages“ parėmus kino kūrėjų iš skirtingų šalių komandas, jų nariai ir toliau dirba kartu, – kalba jis. – Galbūt todėl po gana įprasto kultūrai skiriamų lėšų karpymo tarptautiniams projektams skirtos lėšos neliečiamos.“
Bendrąją produkciją pašnekovas išskiria kaip svarbiausią fondo veiklos kryptį. Dėmesio skiriama ir platinimui, rinkodarai.
„Tačiau lėšos rinkodarai skiriamos tik toms šalims, kurių kino industrija tik dabar ima plėtotis, kurioms reikalinga kino įranga ir t. t. Daugiau nei 90% mūsų biudžeto skiriama bendrajai produkcijai“, – apibendrina jis.

Atrankos kriterijai
Paprašytas nusakyti filmų, pretenduojančių gauti fondo paramą, atrankos procesą, p. Plogas sako, kad visos 36 fondo narės negali dalyvauti sprendžiant kiekvieno projekto finansavimo klausimus, tai natūralu. Todėl keturis kartus per metus 7 narės (kaskart vis kitos) susirenka į darbo grupes. Joms vadovauja „Eurimages“ prezidentas, nesiejamas su jokia valstybe.
„Kitaip tariant, aš, vokietis, Vokietijai neatstovauju. Atstovauju Europai, ir tai man labai svarbu“, – šypsosi p. Plogas.
Jam vadovaujant darbo grupė (šiuo metu Lietuvai atstovauja režisierius Audrius Stonys ir prodiuserė Uljana Kim) vertina projektus atsižvelgdami ir į dviejų nepriklausomų vertintojų siūlymus. Vėliau balsuojama, o aukščiausią balsų vidurkį surinkę projektai keliauja į Generalinę Asamblėją. Paprastai ji patvirtina darbo grupės pasiūlymus. Vidutiniškai fondas gauna apie 180 paraiškų per metus, patvirtina maždaug trečdalį.
Anot p. Plogo, svarbiausias remiamų filmų atrankos kriterijus – meno kokybė. Paklaustas, kokią reikšmę turi jų komercinis potencialas, pašnekovas tikina, kad fondas nesiekia remti filmų, sutraukiančių pilnutėles žiūrovų sales, – tai puikiai daro privatus verslas. Anot jo, vienpusis komercinių amerikietiškų filmų eismas į Europos kino teatrus buvo viena priežasčių sukurti tokį fondą kaip „Eurimages“ – galimybę išgyventi nacionalinėms kino industrijoms.
„Suprantama, norėtume, kad mūsų remiamus filmus pamatytų kuo daugiau žmonių, ir į tokią galimybę atsižvelgiame juos remdami, tačiau tai nėra svarbiausia. Mėginame ieškoti vertingų vaidybinių filmų, kurie galėtų patekti į kino festivalius, puoselėti Europos kino tradiciją, ir meninė jų vertė – lemiamas kriterijus.“
Paprašytas konkrečiau įvardyti komercinio potencialo įtaką sprendimui, p. Plogas abejodamas nurodo 20%.
„Eurimages“ paremtam filmui sulaukus finansinės sėkmės, dalį pinigų gauna ir fondas.
„Tai nedidelės sumos, bet vis šis tas, – sako pašnekovas. – Vienaip ar kitaip, stengiamės nustumti komerciją į šalį. Daug labiau džiaugiamės, jei filmui pavyksta nuskinti Berlyno „Lokį“ ar Kanų „Liūtą“.

Madingi – rytų europiečiai
Viename interviu p. Plogas yra minėjęs, kad Rytų Europos filmai, ypač pasižymėję 2012-ųjų Berlyno kino festivalyje, praturtina Europos filmų panoramą.
„Taip, rumunai man pasirodė labai įdomūs, – linkteli pašnekovas. – Jie turi mažai pinigų, bet daug įkvėpimo. Yra skirtingų būdų pasakoti istorijas: Šiaurės šalys jas pasakoja vienaip, prancūzai – kitaip, vokiečiai – trečiaip. Mano galva, „Eurimages“ yra geras pagarbos skirtumams pavyzdys ir vienintelis būdas išsilaikyti Europos kūrėjams – šiuos skirtumus saugoti ir gerbti.“
Pasak jo, skiriasi Europos šalių kino tradicijos, pasirengimas, požiūris į kino industriją. Jis pateikia pavyzdį: jei turkų kino industrijos atstovas belgui nori pristatyti savo projektą, o pastarasis jam skirs tik 5 minutes, turkas pamanys, kad belgas, švelniai tariant, kvailas.
„Kad „Eurimages“ pasiektų gerų rezultatų, mūsų skirtumai turėtų veikti drauge, – dėsto fondo prezidentas. – Beje, man jie – įdomiausias dalykas darbe. Mano amžiuje jau būni spėjęs su kai kuriais jų susipažinti, tad telieka Europa mėgautis.“
Rytų Europą „atrasti“ populiaru jau kelerius metus.
„Mano kartai – gimiau Antrojo pasaulinio karo metais – Rytų Europos kultūra buvo nepasiekiama. Dabar padėtis kitokia, ir pats nuolat atrandu dalykų, apie kuriuos iki šiol nė nenutuokiau. Ir jūs atrandate save, – priduria p. Plogas. – Prieš sovietmetį lietuvių menininkai keliavo ir kūrė įvairiose Europos vietose. Taigi jei randame tarpusavio skirtumų ir panašumų, būna ir įdomumo.“
Tęsdamas mintį, jis priduria, kad lietuviai kino partnerių ieško įvairiose valstybėse, neapsiriboja Baltijos šalimis, o dėl partnerystės praturtėja visi.

Nemėgsta amerikiečių
Fondą prieš 25 metus įkūrė aktyviausi kovotojai su Holivudo įtaka vietiniams kino teatrams – prancūzai. Subsidijos Europos kinui ir tada, ir dabar – kontroversiškas klausimas: anot amerikiečių, pasiūlą turėtų veikti rinka, o subsidijos filmams ją iškreipia.
„Dėl amerikiečių ir Holivudo – net nežinau, kaip gražiai jūsų paklausus“, – kreipiu kalbą prie svarbių „Eurimages“ funkcijų.
„Gražiai klausti nebūtina, – nusijuokia p. Plogas. – Tai tiesa – Europai sunku rasti balansą su ekonomiškai sėkmingais Holivudo filmais. Turime tokių ir mes, bet gerokai mažiau. Todėl Europa renkasi subsidijų ir rėmimo sistemas. Ji turi rumuniškų filmų, turi lietuviškų. JAV turi ypač pelningų filmų ir visiškų katastrofų. Mes ekonominės sėkmės nesulaukiame, bet mums sekasi puoselėti tradicijas ir identitetą.“
Pasak jo, didžiausias „Eurimages“ iššūkis šiuo metu – teisinės sistemos pokyčiai.
„JAV su Europa derantis dėl laisvos prekybos, buvo aptarta, ar nevertėtų pritaikyti išimtį kultūrai: galimybę „išeiti“ iš rinkos reguliavimo sistemos filmų, medijų industrijų atžvilgiu. Prancūzai visada palaikė šią mintį, – dėsto jis. – Jei nebeliktų būdų apsaugoti europinės filmų subsidijavimo sistemos, filmų ir medijų industrija paprasčiausiai žlugtų. Na, galbūt ji kažkiek laikytųsi Vokietijoje, Prancūzijoje, bet ne mažosiose Europos valstybėse.“
O jeigu nusilptų kino industrija, talentai patrauktų į JAV, priduria pašnekovas. Prisimena pavyzdį: Antrojo pasaulinio karo metais daugybė Europos, ypač Vokietijos menininkų patraukė į Niujorką ar Los Andželą ir nebesugrįžo į Europą.
„Tai reiškia, kad valstybės turi remti šią industriją, remti savo talentus, – kalba „Eurimages“ prezidentas. – Kad jie dirbtų tėvynėje. Nes jei žmonės išvyks, šalis praras dalį identiteto. Kinas – tai identitetas, – šypsosi jis. – Ir kinas leidžia gyventi svajonėmis.“

Paprašytas apibūdinti lietuviškų filmų identitetą, jis prisipažįsta negalintis to padaryti – esą mūsų industrija tik formuojasi.
„Neturite senų kino tradicijų ir iš tiesų – tik pradedate, kaip ir daug kitų nedidelių šalių, – skėsteli rankomis. – Tiesa, man teko matyti viso labo vieną lietuvišką filmą – „Aurora“ (angl. „Vanishing Waves“, rež. Kristina Buožytė), tad ar galėčiau nusakyti specifinį lietuvišką braižą? Vargu.“
Bent jau šiame filme jis įžvelgė Rytų Europos kino tradicijos pėdsakų.
„Galbūt – pasaulio kino tradicijų mišinį. Lietuvoje justi daugybė tradicijų įtakų, – pamąstęs priduria p. Plogas. – Kalbu ir apie kultūros finansavimo, platinimo, rėmimo tradicijas. Tam tikra prasme jūs arti lenkų – ar bent buvote arti, religijos, kultūros atžvilgiu, anksčiau ir kalbos (juk lenkų kalba kurį laiką šnekėjo aukštuomenė?). Mano nuomone, Lietuva – europietiška, ir jai reikėtų telktis ne į lietuvybės, o verčiau – į jos specifinės vietos Europoje paieškas.“
Paklaustas, kaip kinu galima sudominti investuotojus, pašnekovas pamini mokesčių sistemos lengvatas, tačiau iškart priduria, kad vargu ar be subsidijų kinas generuotų dideles pajamas.
„Kiekviena tauta turėtų stengtis išlaikyti savo kiną, kaip ir, pavyzdžiui, tautinę muziką – jei ją prarastum, netektum ir dalies identiteto“, – pakartoja p. Plogas.
„Ir vis dėlto sakote, kad Lietuva turėtų ieškoti ne lietuvybės, o savo vietos Europoje“, – primenu.
„Lietuva – jauna šalis. Normalu, kad ji ieško atsakymo į klausimą, ką reiškia būti lietuviu. Jūsų istorija – trumpa.“
Į repliką, kad, mūsų nuomone, toji istorija ilga, pašnekovas nusijuokia: „Žinau jūsų nuomonę. Vis dėlto tam tikra prasme jūs vis dar ieškote savęs. Jaunos tautos nori pirmiausia susiformuoti kaip tautos. O radę save, galėsite būti labiau europietiški nei lietuviški.“

Apie pinigus ir talentą
Lietuvoje vis dar maža bendrosios produkcijos. Kažin – trūksta talentų, pinigų ar istorijų?
„Nemanau, kad tai talento stoka, galbūt edukacijos, – gūžteli pašnekovas. – Kinui reikia patirties. Štai pavyzdys: Gruzija prie „Eurimages“ prisijungė visai neseniai, tačiau ji visuomet buvo kino šalis – ir sovietų laikais. Šalies tradicijos tvirtos, ji turi daug patirties, ir prie fondo veiklos prisijungė be jokių sunkumų. O Baltijos šalys galbūt užtruks kiek ilgiau.“
Anot jo, lietuviai ne prasčiau nei kitų šalių kūrėjai orientuojasi rėmimo sistemoje.
„Tačiau jiems reikia daugiau patirties... kuriant filmus, – kalba p. Plogas. – Kino studijos čia irgi ne pačios patogiausios, trūksta pinigų gamybai.“
Vis dėlto šiuo metu sąlyginė filmų statymo kaina mažėja.
„Brangiausiai filmus Europoje kuria prancūzai, – sako jis. – Jų biudžetai gerokai didesni nei kitų šalių filmų kūrėjų. Vieną dalyką turiu pabrėžti: visiems filmams reikia pinigų. Biudžetai visada sustyguojami ir visada trūksta pinigų. Į mus kreipiasi ir pradedantieji menininkai iš ekonomiškai silpnesnių šalių, ir net žymūs režisieriai, o parama gali siekti ir 500.000 EUR.“
Klausimas „ne į temą“: ką p. Plogas mano apie kino festivalius ir jų misijas?
„Festivaliai kai kurioms šalims – tarsi langas į platesnius vandenis, – nutęsia jis. – Kodėl mes dabar Lietuvoje? Nes labai svarbu, kad „Eurimages“ delegatai susidarytų gyvą šalių, su kuriomis dirba, įspūdį. O festivaliai – tik vienas iš būdų.“
Jo nuomone, šiuo metu Europoje jų net per daug.
„Tačiau kiekviena šalis nori atsiverti pasauliui, atrodyti patraukli, – kalba jis. – Ar šie festivaliai gali labai skirtis? Nebent kaip vietos pažintims megzti ar platforma nacionaliniam kinui.“

ĮDOMU

VŽ klausia
Iki šiol „Eurimages“ parėmė 7 bendrąsias produkcijas su Lietuva. Kaip galėtume vertinti šį skaičių?
Režisierius Audrius Stonys: Tai, kad „Eurimages“ parėmė 7 mūsų filmus iš 9 pateiktų, yra fantastiškas skaičius. Pagal naudingumo koeficientą esame pirmame Europos šalių penkete. Žinant, kad konkuruojame su stipriausiomis Europos kino industrijomis ir tokiais režisieriais, kaip Larsas von Trieras, Istvanas Szabo, Romanas Polanskis ir kt., galime pasidžiaugti, kad Lietuvos kinas labai aukštai vertinamas.
Prodiuserė Uljana Kim: Nuo 2007 m., kai Lietuva įstojo į „Eurimages“, apie 90% pateiktų lietuviškų kino projektų gavo paramą. „Eurimages“ yra svarbiausias Europos fondas, o mūsų projektai konkuruoja su visos Europos kino projektais, tad rezultatas – nepaprastai geras. Lietuvos kino projektų rėmimo rodikliai išsiskiria iš šalių kaimynių; jei palygintume su Estija ar Latvija, kurioms nepavyksta susigrąžinti narystės „Eurimages“ fonde mokesčio, Lietuva susigrąžina mokestį ir 50% daugiau, nei sumokėjo.

Kodėl Europos kinui reikia paramos ir jo plėtra nepaliekama rinkos valiai?
Režisierius Audrius Stonys: Kultūra Europoje tradiciškai buvo ir yra remiama. Prieš svarstant, gal kiną reikėtų palikti rinkos valiai, reikia įsijungti televizorių, kad pamatytume, ką rinka padaro su kultūra ir kas iš tos kultūros lieka.
Prodiuserė Uljana Kim: Tai lemia Europos tradicijos ir požiūris į kiną. Kinas gimė Europoje, Prancūzijoje, ir čia jis suprantamas pirmiausia kaip menas, neatskiriama kultūros dalis, o tik vėliau kaip pramoga. Priešingai – Holivude, ten kinas yra verslas, o privačiomis lėšomis gaminami ir visame pasaulyje platinami filmai skirti pramogai. Todėl Europos kinui tokiame kontekste būtina parama.

Kaip įvardytumėte svarbiausius bendrųjų produkcijų atrankos kriterijus ir kaip juos vertinate?
Režisierius Audrius Stonys: Pagrindiniai bendrųjų produkcijų kriterijai yra meniškumas, originalumas, turinio ir formos universalumas. Pasakojama istorija turi pasiekti ir jaudinti skirtingų šalių, skirtingų kultūrų žmones.
Prodiuserė Uljana Kim: Visų pagrindinių Europos kino fondų paskirtis – remti autorinį kiną. Kitaip tariant, svarbiausi projektų atrankos kriterijai yra meninė kokybė, režisieriaus talentas ir jo vizijos išskirtinumas, scenarijaus originalumas bei temos universalumas. Be to, itin svarbus kriterijus yra prodiuserio patirtis, nes ji užtikrina, kad būtų surenkamas reikiamas biudžetas, o filmas sėkmingai platinamas ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje.

Audrius Stonys ir Uljana Kim atstovauja Lietuvai „Eurimages“ fondo valdyboje.

 „Eurimages“ paremti bendros gamybos su Lietuva filmai
„Artimos šviesos“, rež. Ignas Miškinis, Lietuva, Vokietija, skirta 160.000 EUR
„Aukso žirgas“, rež. Valentas Aškinis, Latvija, Lietuva, skirta 350.000 EUR
 „Kai apkabinsiu tave“, rež. Kristijonas Vildžiūnas, Lietuva, Vokietija, Lenkija, 140.000 EUR
„Tyla sniege“, rež. Gerardo Herrero, Ispanija, Lietuva, 600.000 EUR
„Aurora“, rež. Kristina Buožytė, Lietuva, Prancūzija, Belgija, 150.000 EUR
„Lošėjas“, rež. Ignas Jonynas, Lietuva, Latvija, 100.000 EUR
„Sangailė“, rež. Alantė Kavaitė, Lietuva, Prancūzija, 110.000 EUR
Šaltinis: Lietuvos kino centras