Smokingas – bilietas į padorumo pasaulį

Smokingui – jau daugiau kaip 150 metų, tačiau jis per tą laiką beveik nepakito (taip, kaip švarkai, batai ar kelnės), todėl pelnė „ilgiausiai dėvimo Vakarų pasaulio drabužio“ titulą. Negana to, per tą laiką jis ne tik neišnyko (kaip cilindrai, blauzdinės ar mantijos) – smokingas tapo dar populiaresnis nei kada nors iki šiol. Nuostabu ir tai, kad net šiais vulgarumo bei eklektikos laikais smokingas išlieka oficialaus protokolo dalimi ir bene pačiu civilizuočiausiu džentelmeno apdaru. Ir svarbiausia – nepaisant užgaulių pašaipų apie „pingvino kostiumą“ ar „padavėjų uniformą“ – smokingas tebeturi neginčijamą savybę pakeisti bet kurį vyrą ir įkvėpti jį naujiems žygiams.

Smokingas yra kultas. Išskirtinės kastos ženklas. Jis visada primena Franką Sinatrą, Jamesą Bondą, ne vieną Holivudo aktorių, daugeliu atvejų – ir jus, susijaudinusį žengiantį prie altoriaus su mylimąja, įsikibusia į parankę.

Kai patenkate į tokią aplinką, kurioje aplinkiniai vilki smokingus, visada galite užuosti jos  reikšmę ir svarbą. Nes smokingas tiesiog pakylėja jo šeimininką į gražesnių manierų erą. Kvietime nurodytas „juodojo kaklaraiščio“ (angl. black tie) kodas visada pabrėš, kad šeimininkas tikisi ne vien jūsų draugijos, bet ir pasiryžimo dalyvauti renginyje tradiciniu ir formaliu būdu. Nurodymas vilkėti smokingą pažymi specialią progą, dėl kurios esate kviečiamas. Tai ne vien apranga, tai – indėlis, tai – nuotaikos kūrimas. Ir apsilankę tokiame renginyje, vilkėdami smokingą jūs visada parodysite aplinkai, kad gerbiate tradicijas.

Smokingas ir aš

Mano pirmasis ir vienintelis smokingas buvo pasiūtas Anglijoje dar 1994 metais. Ne, ne Savile Row gatvėje, – jį pasiuvo nežymus Mančesterio siuvėjas manąją primenančia pavarde – G. M. Durkinas. Kainavo smokingas tada niekingus 150 svarų (dar 50 svarų sumokėjau už papildomus aksesuarus), tuo metu Lietuvoje pasisiūti jo analogą kainavo nuo keturių iki dvylikos tūkstančių litų ir net nebuvo aišku, kas galėtų tai padaryti.

Kiek pamenu, mane tada nuoširdžiai stebino smokingo aksesuarų ir elementų gausa – atlasiniai atlapai ir antsiuvai, klostuoti marškiniai, ne susegami paprastomis sagutėmis, o specialiais varžteliais. Baltos petnešos, liemens juosta (angl. cummerbund), keliaraiščiai ir kojinės iki kelių... Ko tik ten nebuvo.

Ir apsivilkti smokingo nepavyko taip greitai ir paprastai kaip eilinio kostiumo. Žinoma, jau vien prisisegti rankogalius visada sudėtingiau nei užsisagstyti paprastas sagutes. Tačiau vilkdamasis smokingą aš jaučiausi kaip dailininkas, kurdamas šedevrą. Pats rengimosi procesas įžiebė pakilią nuotaiką ir kėlė lengvą virpulį. Gal ir jūs žinote, ką reiškia vilktis medvilninius akinančio baltumo marškinius, segtis rankogalius su šaltu oniksu, užsirišti lakuotų pusbačių raištelius? Procesas, trunkantis mažiausiai pusvalandį, beveik visada pasibaigdavo stiklu gero viskio ir kažkokiu nepaaiškinamu noru būtinai parūkyti. Žmonės, kurie vengia įsigyti smokingą ar jį vilkėti, dažniausiai pabrėžia neigiamus šio proceso aspektus: „Ilgai užtrunka apsirengti, nepatogu“ ar panašiai, tačiau jie užmiršta pozityviuosius veiksnius. Kai matai save veidrodyje ir šalia esančios moterys žarsto jums komplimentus, supranti, kad nėra geresnio argumento, kodėl reikia įsigyti smokingą, išskyrus vienintelį, – jį privalu turėti.

Taigi, aš jį turėjau. Deja, Lietuvoje iškilo nenumatyta kliūtis – nebuvo kur su juo eiti. Turbūt patys pamenate, dešimtojo dešimtmečio vidurys buvo juokingas laikmetis – tų dienų aukštuomenę sudarė Konopliovo ir Petriko tipo žymūnai, o užsienio reikalų ministrai vilkėjo pilkus kostiumus, mūvėjo baltas kojines ir kartais užsidėdavo kailines kepures. To meto verslo draugijų susirinkimuose vyravo megztiniai ir raudoni švarkai, o operų tenorai traukė arijas Kauno mafijozams.

Todėl ir beliko man savo smokingą vilktis einant į bene padoriausią tais laikais užeigą Vilniuje – barą „Prie Parlamento“, jame rinkose į Vakarus orientuotas jaunimas ir užsieniečiai, dirbantys mūsų šalyje. „Iš operos?“ – menu, paklausė manęs vienas, pamatęs smokingą. „O kaipgi?“ – oriai atsakiau. Tada tekdavo vaidinti užbėgusį trumpam – juk smokingas yra ypatingas ir dėl dar vienos savybės – jei dėvi smokingą ten, kur jo nevilki kiti, visada iškils klausimas, iš kur atėjai ir kur eisi po to, – o tai visada naudinga įvaizdžiui.

Taip kuriant įvaizdį, mano smokingas perėjo ugnį ir vandenį tiesiogine tų žodžių prasme – su juo buvo griūta į dulkes, jis buvo pradegintas cigarete, apvemtas ir apipiltas alumi. Juo vilkėdamas aš tuokiausi, mušiausi, su juo buvau patekęs į policiją. Vėliau į Lietuvą smarkiu srautu pradėjo veržtis civilizuoto gyvenimo mados, ir mano smokingas pavirto verslo priemone – aš jį ėmiau nuomoti. Mano smokingą skolinosi visa plejada kylančių žvaigždžių, tokių kaip Marijonas Mikutavičius. Mano puikiuoju drabužiu buvo pasipuošęs netgi kažkoks ypač žymus kazachų verslininkas ir pusė Pramonininkų konfederacijos vadovų.

Galų gale mano smokingą pavogė. Iš jo beliko tik maišelis su kadaise buvusiomis baltomis petnešomis ir keliaraiščiu (šie daiktai kažkodėl niekada nebuvo populiarūs tarp vilkinčiųjų mano smokingą), keletas marškinių ir sąsagos. Nemanau, kad jis buvo sukarpytas nosinėms, tikiu, kad jį, net ir pradegintą cigarete, kas nors vilki, nes visi mes žinome: „Geriausias smokingas visada yra tas, kurį jūs turite“, kad ir koks jis būtų – vogtas, pirktas ar pasiūtas jums pagal užsakymą.

Praradęs smokingą, aš niekada nebesiekiau įsigyti kito. Tačiau dažnai pagalvodavau, o kam man jo išvis reikėjo net ir neturint, kaip ir vienam Ericho Remarque'o knygos „Juodasis obeliskas“ herojų, „progos jo apsivilkti“?

Manau, kad mano smokingas tiesiog buvo bandymas patekti į tą geresnį pasaulį, kuriame egzistuoja padorios manieros, galantiškumas ir garbė. Tada gal tai buvo ir pernelyg ankstyvos ambicijos, tačiau aš bent jau pabandžiau. Vėliau Vakaruose girdėjau sakant, kad smokingas yra kelionė į praėjusio amžiaus idealus – politiškai nekorektišką, aristokratišką ir klasinę visuomenę. Tačiau man jis buvo ne bilietas į praėjusią erą, bet kvietimas į amžinų vertybių pasaulį. Į civilizuotą visuomenę, suvienijančią praeitį, dabartį ir ateitį.

Smokingo istorija

Kalbant apie tai, kaip atsirado smokingas, būtina prisiminti jo pirmtaką – fraką.

Tikriausiai žinote, kad dabartiniai vyriški kostiumai susiformavo iš kariškų bei medžioklei skirtų drabužių. Procesas prasidėjo demokratiškoje XVII amžiaus Anglijoje, ten džentelmenai linko į praktiškesnę ir kautynėms tinkamą aprangą, skirtingai nuo Italijos ar Prancūzijos, kuriose vyravo aristokratų, leidžiančių dienas karaliaus rūmuose ir šokančių menuetą, stilius. Anglai daugiau laiko praleisdavo ir medžioklėje, todėl sukūrė jodinėti skirtą švarką su ilgais nugaros skvernais (frako prototipą), o tuo metu žemyninėje Europoje didikai nešiojo iki kelių nutįsusias „sukneles“. Anglų sukurtas patogus šaunaus raitelio švarkas paplito tarp  Europos kavaleristų, o tai su kariškių sukurtais patobulinimais savo ruožtu lėmė ir tai, kad XIX amžiaus pradžioje frakai – kavaleristų (o vėliau ir kitų kariuomenės rūšių karininkų) paradiniai švarkai tapo formaliu karališkųjų rūmų ir padorių salonų drabužiu. Civilių vilkimi frakai, kaip ir paradinė kariškių uniforma, visada buvo dėvimi vakarais ir siejami su nekaltomis pramogomis bei padorių moterų draugijomis.

Iki XVIII amžiaus pabaigos žemyninės Europos vyrų madą taip pat būtų galima apibendrinti paprastu žodžiu – pasipūtėliška, nes visi to laiko stiliaus diktatoriai be išimties buvo aristokratai, kaip įmanydami besivaržantys tarpusavyje, kuris sukurs ekstravagantiškesnį ir spalvingesnį drabužį. Tokia nuostata ėmė keistis 1789–1799 Prancūzijos revoliucijų metais, kai liaudis griebėsi teroro prieš išsipusčiusius turtuolius – nuo to laiko pragmatiškieji prancūzai pakeitė savo ryškius drabužius į kuklesnių spalvų apdarus, o tokia mada neilgai trukus paplito visoje Europoje.

Juoda spalva vyriškuose apdaruose įsivyravo XIX amžiaus viduryje, o tai lėmė keletas veiksnių. Iš pradžių Anglijos karalienė Viktorija 1861 metais paskelbė visuotinį, ištisus metus trukusį gedulą dėl savo mirusio vyro princo Alberto. Prie to prisidėjo ir pramoninė revoliucija, ji užtvindė dūmais visą žemyną. Juoda drabužių spalva taip pat atitiko ir protestantų logiką: turtingi vyrai norėjo atrodyti tokie pat niūrus ir rimti, kaip ir fabrikai bei bankai, kuriuos jie valdė. Šis faktas, beje, lėmė dvi naujas žmonijos aprangos kryptis – pirma, turtuoliai, nors ir rengėsi puritoniškai, nesibodėjo demonstruoti savo turtų ir  prašmatniai puošė savo žmonas. Antra, nuo to laiko Vakaruose ir susiformavo džentelmeniška nuostata rengtis demokratiškai, nes drabužiai liovėsi būti vyro socialinės padėties liudininkai. Žinoma, metams bėgant, juoda pamažu pasitraukė iš dieninės aprangos, tačiau išliko tinkama spalva vakarui. Taip džentelmenų drabužiuose galutinai  susiformavo baltos ir juodos spalvų stilistika ir reiškė ji tik tobulybę – tiek fizinę, tiek moralinę. Balta simbolizavo švarą ir prabangą, nes tokia spalva puikuotis galėjo tik tie, kurie nuolat buvo švariais pirštais ir turėjo galimybę keisti drabužius kelis kartus per dieną. Na, o džentelmenų palankumas juodai spalvai, be socialinių aplinkybių, taip pat galėjo būti paaiškintas pasąmoniniu potraukiu prie seksualumo, valdžios, paslaptingumo  ir netgi mirties.

Taigi, iki XIX amžiaus vidurio juodi frakai su baltais marškiniais tebebuvo pagrindinis vakarieniaujančių džentelmenų drabužis. Apie tą laiką ėmė gyvuoti ir nauja mada – po vakarienės vyrams pasišalinti į rūkomąjį kambarį su cigarais ir tauriaisiais gėrimais, o moteris palikti prie stalo paliežuvauti. Iškilo rūpestis – grįžus prie stalų frakai dvokė tabako dūmais, o damoms tai, žinoma, nelabai patiko.

Taip apie XIX a. vidurį buvo rasta išeitis – vienaeilis „rūkomasis“ (angl. smoking) švarkas. Jis neturėjo ilgų frakų skvernų (kad būtų išvengta asociacijų su fraku, šiame švarke išvis nebuvo jokio skeltuko nugaroje), buvo trumpesnis už skirtąjį jodinėti ir paprastai siuvamas iš minkšto aksomo, nes šis audinys gerai sugerdavo cigarų dūmus. Pagal naujo stiliaus reikalavimus vyrai palikdavo frakų švarkus ant krėslų atlošų ir užsivilkdavo būtent šiuos, „rūkomuosius“. Grįžę iš rūkomojo, džentelmenai vėl užsivilkdavo frakus ir vakarienė tęsdavosi kaip priklauso.

Laikui bėgant šie „rūkomieji“ švarkai prie vakarienės stalo išvis pakeitė nelabai patogius frakus ir buvo pradėti vadinti „vakarienių“ švarkais (angl. dinner jacket). Nešiojami kartu su frako kelnėmis (su atlasiniais antsiuvais šonuose – tai irgi kariškos uniformos elementas, skirtas palaikyti kelnių formai), jie buvo ne tik patogesni, bet ir pakankamai elegantiški, kad būtų vilkimi valgomuosiuose. O kai 1860 metais anglų siuvėjas Henry Poole‘as, beje, siuvimo verslo legendinėje Savile Row gatvėje Londone pradininkas, sukūrė tokį drabužį specialiai Velso princui, vėliau tapusiam karaliumi Edvardu VII – šie „rūkomieji“ švarkai buvo galutinai pripažinti kaip padorus neformalių vakarienių apdaras.

Tai buvo švarkas, kurio sukirpimas ir detalės beveik nepakito iki pat mūsų dienų (tik krūtininė kišenėlė „fantazijai“ smokinguose atsirado tik apie 1928 metus). Žinoma, pataikaujant karališkajam skoniui ir siekiant išlaikyti solidumą, „rūkomajame“ švarke išliko kai kurie frako elementai – juoda spalva, smailūs šilkiniai atlapai, ta pačia medžiaga aptrauktos sagos.

Šis švarkas, beje, iš pradžių buvo vadinamas gana įvairiai – Anglijoje „Homburg“ arba „Cowes“ (pagal uostus, kuriuose Velso princas laikė savo jachtą), taip pat – „Monte Carlo“ (pagal kazino, kur vilkėdamas tokį švarką ūžaudavo tas pats princas). Prancūzijoje ir Vokietijoje šis švarkas buvo vadinamas „smoking“ dėl jo pirminės paskirties – „rūkomasis“. Būtent iš šių šalių pavadinimas atkeliavo ir iki Lietuvos.

1886 metais Anglijoje besilankantis Niujorko kavos pirklys milijonierius Jamesas Potteris, kurio žmona Cora žavėjosi Velso princas, buvo pakviestas savaitgaliui į karališkąjį užmiesčio dvarą. Kai amerikietis paklausė, ką jam apsirengti šia proga, dvariškiai patarė kreiptis į tą patį princo siuvėją H. Poole‘ą, o šis pasiuvo Potteriui tokį patį „rūkomąjį“ švarką. Grįžęs į Niujorką J. Potteris su pasididžiavimu vilkėjo šį paties karališkojo siuvėjo pasiūtą drabužį ir privačiame turtingųjų niujorkiečių klube „Tuxedo Park“, ten jo kolegos pradėjo kopijuoti šį drabužį (amerikiečiai tais laikais išvis buvo gana neabejingi viskam, kas karališka) ir jis netrukus tapo neoficialia klubo uniforma. Taip smokingo švarkas, simbolizuojantis Anglijos aristokratijos eleganciją, Amerikoje tapo žinomas kaip „tuxedo“ (pats pavadinimas „tuxedo“ yra kilęs iš vietinės indėnų genties žodžio, reiškiančio „lokio irštvą“).

Smokingai paplito po Ameriką ir visame pasaulyje. Žinoma, amerikiečiai pritaikė ir savų naujovių – jie pirmieji pradėjo vilkėti marškinius su prisegamosiomis apykaklėmis ir peteliškėmis (ir šiais laikais marškiniai su nulenktais žemyn apykaklės kampučiais yra laikoma amerikietiška norma), tačiau britai teberyšėjo kaklaskares ir marškinius su aukšta apykakle bei nuleistais apykaklės „sparno“ formos galiukais (tai šiandien yra laikoma „britiška“ norma). Amerikiečiai taip pat sumanė pagamintą peteliškę susegti, o ne tiesiog surišti – taip buvo praktiškiau. Ir, svarbiausia, amerikiečiai įvedė naujų minkštų smokingo marškinių madą – iki Pirmojo pasaulinio karo smokingo marškiniai buvo tokie standūs, jog juos reikėjo tiesiog pavirti, norint ištirpinti krakmolą. Originalius britiškus  smokingo marškinius tekdavo vilktis per galvą ir susagstyti nugaroje, o tai reiškė, jog be kitų pagalbos vyras apsirengti smokingo negalėjo. Tie patys pragmatiškieji amerikiečiai pradėjo madą juos sagstyti priekyje. Amerikiečiai netgi išvis pakeitė smokingo marškinių išvaizdą. Klostuoti marškiniai, nors yra nešiojami ir šiais laikais, iš tiesų yra laikomi senoviniais, europietiškais. Amerikiečiai labiau linkę į lygius – tai laikoma šiuolaikiškesnio smokingo ansamblio dalimi.

Nors smokingas ir labai paplito, frakas išlaikė savo tinkamiausio drabužio ypatingoms bei formalioms progoms statusą, tačiau dėl savo patogumo pats smokingas pasidarė gero ir laisvo aukštuomenės gyvenimo simboliu. Jis turėjo visus tinkamus džentelmenui atributus – buvo patogus, juodas, siuvamas iš prabangios vilnos. Prie jo vilkimi balti krakmolyti marškiniai suteikdavo džentelmenui tvarkingą ir švarią išvaizdą, o peteliškė – manieringumo. Taip smokingai ir tapo džentelmenų klubų ir vakarienių drabužiu, dėvimu tik po saulėlydžio taip pabrėžiant, jog tai – poilsio apranga.

Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs į vyrų aprangą patogių patobulinimų, suteikė smokingui naują postūmį. Karas ne tik ištrynė skirtumą tarp vakarykščių aristokratų ir darbininkų, mirkusių tuose pačiuose apkasuose ir petys į petį žengusių į tas pačias durtuvų atakas – po karo likę gyvieji norėjo ilsėtis ir linksmintis. Ir jie norėjo vilkėti tai, kas iki karo buvo prieinama tik aukštuomenei. Taip pokario metais smokingai paplito visuose visuomenės sluoksniuose ir buvo vilkimi beveik visomis progomis, išskyrus bažnyčią, – tiesiog prisiminkite to laikmečio nuotraukas ar Charleso Chaplino filmus. Smokingas neatrodė taip banaliai kaip paprastas kostiumas, simbolizuodamas klasiką nesikeitė kaip tas pats vyriškas kostiumas ir buvo pakankamai prašmatnus, kad tiktų   oficialiuose renginiuose. Apie praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį smokingo ansamblį papildė dar dvi detalės – kariškių legendas menanti juosmens juosta ir gyvenimo džiaugsmą pabrėžianti gėlė kilpelėje. Ir teturėdamas savo „vakarinio drabužio“ statusą, smokingas pabrėždavo, kad jo vilkėtojas nėra nusiteikęs dirbti, o yra linkęs linksmintis – ne kaip plebėjas, bet padorus, dosnus, mokantis šokti ir moteris gerbiantis džentelmenas, leidžiantis laiką tarp širdžiai mielų draugų. Taip smokingas tapo privalomu drabužiu ir gerą vardą turinčiuose kazino.

Trečiąjį XX amžiaus dešimtmetį išvis galima laikyti auksiniu smokingo amžiumi. Holivudo filmai to laikmečio masių pasąmonėje pavertė smokingą aukštosios visuomenės emblema, klasės ir elegancijos simboliu (netgi buvo sakoma, kad smokingą vilkintis džentelmenas nedaro blogų dalykų). Pasaulis linksminosi. Amerikiečiai, gyvenantys Vakarų pakrantėje, ar britai, atostogaujantys Karibų jūros salose, taip pat norėjo dėvėti smokingus kaip padorumo ir gero gyvenimo simbolį, todėl reikalavo siuvėjų sukurti jiems ką nors lengvesnio ir ne tokio tamsaus, ką nors tinkamo tokio klimato vietoms. Taip atsirado šviesus smokingo švarkas (jis, beje, yra kreminės spalvos ir niekada nėra baltas, nes vilna nebūna balta) ir visa eilė šiltesniam klimatui pritaikytų aksesuarų – baltos arba benugarės liemenės, krakmolyti antkrūtiniai (tokį nešiojo pilietis Panikovskis knygoje „Aukso veršis“), minkšti balti marškiniai. Tokio tipo vasarinis smokingas tapo privalomu atributu kruiziniuose laivuose bei kurortuose.

Smokingui pasisekė labiau nei frakui

Taip smokingas tapo tokiu vakarinio šventimo ir džiugesio simboliu, jog per Antrąjį pasaulinį karą jau net nebegalėjo būti dėvimas – vilkėti jį ir džiaugtis gyvenimu, kai pasaulis skendėjo karo liepsnose, nebebuvo gero tono ženklas. O po karo sparčiai besikeičiantis pasaulis pradėjo ieškoti naujų aprangos formų.

Pokario laikais Vakaruose didėjanti vidurinė klasė jautė nenumaldomą aistrą viskam, kas modernu, ir mažai domėjosi istorija bei tradicijomis, kurios atnešė pasauliui tik kančių.  Juoba kad pokario vaikų karta pradėjo protestuoti prieš tėvų konservatyvias vertybes ir  kardinaliai pakeitė vyrijos sampratą apie drabužius. Lig tol 150 metų vyrų madą diktavo subrendęs elitas, o tai savo ruožtu lėmė, kad buvo siuvami konservatyvūs drabužiai, vyravo tamsūs stiliai, rimti tonai. Šeštojo dešimtmečio jaunimas norėjo ko nors sava, kitais žodžiais – masinės ir lengvai keičiamos produkcijos, linksmų spalvų ir galimybės išreikšti savo individualumą. Taip prasidėjo laisvės, liberalizmo ir studentų maištų periodas.

Smokingas irgi neišvengiamai perėjo šį cinišką transformacijos laikotarpį. Jam pasisekė labiau nei frakui, šis praktiškai išnyko, kai nebeliko kavalerijos, ir dėvimas tik cirko konferansjė, dirigentų, ambasadorių bei karališkųjų šeimų narių ypatingomis progomis. Smokingas išliko, kaip išliko ir buržuazija, tačiau pokario liberalizmas lėmė tai, kad jame atsirado pastelinių spalvų, peteliškes pakeitė kaklaraiščiai, ir, pažeidus pagrindinį juodos ir baltos principą, smokingas tapo pigiu spalvingu drabužiu. Tais laikais atrodė, kad aprangos formalumas išvis nuėjo į nebūtį, ypač kai apie aštuntąjį dešimtmetį metus visur įsivyravo kičas ir šizofrenija – drabužiuose, dizaine, architektūroje ir mene. Septintajame dešimtmetyje žmonės operas pradėjo lankyti vilkėdami tvido švarkus ir megztinius, o klasikinis smokingas tapo buržuazijos konservatyvizmą simbolizuojančiu drabužiu.

Smokingus, kaip ir Lietuvą, išgelbėjo Holivudas ir amerikiečių jaunimas. Ten klasika virtusiuose kino filmuose smokingas tebebuvo į praeitį nugrimzdusio padorių ir mokančių džiaugtis gyvenimu žmonių pasaulio simbolis. Nemažai garsenybių ne tik kad vilkėjo smokingus kino šedevruose (pavyzdžiui, Humfrey Boggartas filme „Kasablanka“), jais rengdavosi eidami atsiimti „Oskarų“ taip pabrėždami renginio svarbą. O kai Seanno Connery suvaidintas Jamesas Bondas pirmajame filme „Daktaras Ne“, išleistame 1962 metais, pasirodė su šviesiu smokingu, šis drabužis įgavo tolimo ir viliojančio gyvenimo aurą.

Apie penktojo dešimtmečio vidurį smokingai atliko dar vieną paskirtį – Amerikos jaunimas juose aptiko puikų variantą savo išleistuvių vakarams švęsti (tai visada galima išvysti Holivudo filmuose). Tai buvo laikai, kai išleistuvių vakarai iš mokyklų sporto salių persikėlė į viešbučių pokylių sales, o tai savo ruožtu įpareigojo vakaro dalyvius atrodyti gražiai ir būti pasitempusius (iš to ir kilusi tradicija rinkti gražiausią vakaro porą). Vaikinams smokingas tapo puikiausiu drabužiu išsinuomoti vienam vakarui – neįprastas pokario jaunimui smokingas atrodė ypatingai ir išskirtinai. Dėl tos pačios priežasties nuomojami smokingai tapo ir neatsiejama vestuvių dalimi.

Tačiau kiekvienas tų vakarų ar vestuvių dalyvis puikiai atsiminė, kaip gerai jis atrodė vilkėdamas smokingą ir kaip patiko jo aksesuarai, o kiek komplimentų sulaukdavo iš moterų. Vėlesnei kartai jau neberūpėjo karališkoji ar buržuazinė smokingo prigimtis – tai tiesiog buvo gražus ir vyriškas drabužis.

Juoba kad atėjo laikai, kai vakardienos hipiai pavirto į nūdienos japius, jiems apranga buvo ryškiausias sėkmės simbolis. Taip japiai maždaug 1978 metais sugrąžino smokingus į madą, o po kelerių metų konservatyvizmas grįžo į Vakarus – vėl padidėjo vedybų skaičius, etiketo knygos vėl tapo perkamiausios ir Viktorijos laikų vertybės atgimė. Pasaulis pavargo nuo liberalizmo ir eklektikos, pasiilgo civilizacijos ir padorumo. Tokios nuostatos lėmė tai, kad devintojo dešimtmečio pradžioje smokingų pardavimas pasaulyje išaugo devynis kartus, o pats daiktas atgavo savo statusą – vėl tapo drabužiu, kurį vyras velkasi norėdamas atrodyti gražiai ir padoriai.

Žinoma, mūsų dienos – vėl kitokios. Galų gale, ir dabartinė mūsų buržuazija kitokia. Vakardienos herojai labai jau greitai tampa raupsuotaisiais, o šventinės draugijos yra pernelyg atmieštos neturtingų „Kelio į žvaigždes“ dalyvių. Vakarėlių konferansjė tauškia vulgarybes ir banalybes, o džentelmenai nebemoka šokti ir grasina moterims.

Ne kiekvienas turi smokingą. Dauguma mūsų net nėra jo kada nors vilkėję. Nes visi jaučiame – smokingas įpareigoja. Kaip ir prieš 150 metų gyvenę džentelmenai, kaip ir visus karališkųjų šeimų vyriškiai, kaip ir savo mokyklas baigiantys amerikiečių jaunuoliai, kaip ir nūdienos „elitas“ – mes ne tik norime atrodyti gražiai. Mes norime būti ypatingi gražios moters, idėjinių kolegų ar draugų kompanijoje. Išbandykite smokingą – ir ne tik jūsų moteris pasijus žvaigžde. Bent vieną vakarą pasijusite žvaigžde ir jūs pats.

INFO

Laikrodis ir smokingas

Senovinė tradicija reikalauja, kad su fraku nebūtų nešiojamas joks laikrodis, nes vilkinčiam fraką džentelmenui laikas nėra laikomas prioritetu. Iš pradžių laikrodžiai nebuvo reikalingi ir dėvint smokingą. Tačiau smokingo ansamblį papildžius liemenei, atsirado ir kišeninio laikrodžio su grandinėle mada. Šiais laikais griežtų taisyklių nėra, tačiau vilkint smokingą laikrodį geriausia nešiotis kišenėje, o jei jau segatės ant rankos – jis turi būti plonas ir elegantiškas.

Juosmens juosta ir kilpelė

Neatsiejamas smokingo atributas – juosmens juosta, tai plati, dažniausiai klostuota juosta, ryšima apie juosmenį (arba susegama už nugaros). Ji atsirado Indijoje dislokuotoje britų armijoje, ten karininkai nuo seno vietiniu papročiu nešiojo tokias juostas, kad apsaugotų  kūną nuo atogrąžų drėgmės keliamų pavojų. Būtent tie karininkai pritaikė šią detalę savo vakarinėms uniformoms ir suteikė joms patrauklumo ir elegancijos. Iš britų armijos juosmens juosta pateko į smokingo ansamblį ir suteikė jo nešiotojui dar kariškesnę ir įspūdingesnę laikyseną.

Juostos ryšimos su smokingu klostėmis į viršų. Ši tradicija kilusi iš mados tarp klosčių kišti operos bilietų šakneles. Žinoma, šiais laikais niekas šios detalės tokiai paskirčiai nenaudoja, o ir pati juosta tėra tik elegantiška dekoracija. Nors ryšint juostą yra įrėminamas džentelmeno liemuo, tačiau iš tiesų tikroji juostos paskirtis – slėpti nuo sočios vakarienės išsipūtusį pilvą. Beje, ji niekada neryšima prie dvieilio smokingo švarko (tokiu atveju kelnės prilaikomos tik petnešomis arba kilpelėmis šonuose). Kaip ir liemenė, juosmens juosta dera tik prie vienaeilio smokingo švarko. Paprastai ši juosta ir peteliškė yra vienos spalvos.

Pats angliškas juosmens juostos pavadinimas „cummerbund“ yra kilęs iš persų kalbos žodžių „kamar“ (juosmuo) ir „bund“ (uždaryti), reiškia „juosmens suvaržymą“. Šiuolaikinėse Indijos ir Pakistano armijose šios juostos tebėra karininkų uniformos dalis, dažniausiai ryšimos paradų ir ceremonijų metu.

Na, bet turbūt niekas neišduoda romantiškesnės džentelmeno nuotaikos kaip gėlė, įsegta jo smokingo švarko atlape. Ši gėlė, gėlės žiedas ar gėlės imitacija – vadinamoji butonjerė – ypač elegantiškas aksesuaras, parodantis pasitikėjimą savimi ir asmeninį žavesį.

Pats žodis „butonjerė“ yra kilęs nuo prancūziškojo boutonniere, reiškiančio „sagos kilpa“. Tai viduramžių tradicija, kilusi iš riterių, išdidžiai nešiojančių mylimos damos nosinaitę, prisegtą prie kairės šarvų pusės – būtent todėl ir šiais laikais gėlytės yra segamos tik kairiame švarko atlape. Dažniausiai jos įsmeigtos į kilpelę, nors gana elegantiškai atrodo ir prisegtos iš išorės. Geri siuvėjai į smokingo vidinę atlapo pusę iškart įsiuva ir vielutes, palaikančias gėlės kotelį.

Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“—  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.