Nepriklausomo kino saulėtekis

CITATA Nominantų sąraše nepriklausomųjų daugėja, nes tai išties geriausi filmai. Šiųmečių kino apdovanojimų sezoną JAV kino meno ir mokslo akademijos narius lydėjo nusivylimai – vienintelis tikras studijos filmas, šiemet pretendavęs gauti akademijos apdovanojimą „Geriausio filmo“ kategorijoje, buvo 58 mln. USD „Warner Brothers“ studijai kainavęs Clinto Eastwoodo filmas „Amerikiečių snaiperis“. Kiti „Oskarų“ nominantai šioje kategorijoje – nepriklausomų kūrėjų darbai („Vaikystė“ ir „Atkirtis“), kino studijų specialių padalinių platinti nepriklausomi filmai („Viešbutis „Didysis Budapeštas“, „Žmogus-paukštis“), britų importas („Imitacijos žaidimas“, „Visko teorija“) arba tik studijos vardu pasinaudojusios juostos („Selma“, platino „Paramount“, bet pinigus skyrė nepriklausomi rėmėjai).
Vidurio neliko
Jonathanas Sehringas, nepriklausomų kūrėjų filmų platintojos „IFC Films“ prezidentas, pasakoja, kad vienos kino studijos buvęs vadovas jam yra sakęs, jog „Vaikystė“ yra toks filmas, kurį norėtų sukurti visos studijos. „Tai man pasakė žmogus, daug metų sėkmingai vadovavęs kino studijai. Tačiau ar toks filmas kaip „Vaikystė“ galėtų būti sukurtas studijoje? Ne, nes siekti vien investicijų grąžos nepriklausomiesiems nėra svarbiausia“, – kalba p. Sehringas. Visus 12 metų, kuriuos filmuota „Vaikystė“, režisieriui Richardui Linklateriui „IFC Films“ kasmet skirdavo po 200.000 USD. Pasak p. Sehringo, kino studijos mąsto pasaulinės ekonomikos kategorijomis: vidutinio biudžeto studijų filmai beveik išnyko, o šią spragą užpildo nepriklausomi kūrėjai arba specialūs studijų padaliniai. Apie artėjančią vidutinio biudžeto filmų – tokių, kuriuos sukurti kainuoja nuo 50 iki 70 mln. USD, t. y. daugiau nei mažo biudžeto nepriklausoma juosta, bet mažiau nei didieji studijų filmai, mirtį kino pramonės apžvalgininkai kalba maždaug nuo 1997 m.
„Kino pramonė dabar – tarsi Indija, kur yra aukštesnioji ir vargšų klasės, bet vidurinės nėra. Leisdami statyti tik 70 mln. USD ir brangesnius arba 10 mln. USD ir pigesnius filmus mes stumiame vidutiniokus lauk iš Holivudo“, – prieš daugiau nei du dešimtmečius sakė Stevenas Spielbergas. Nuo tada filmų biudžetai bemaž padvigubėjo: kino studijos didiesiems savo filmams, vadinamiesiems blokbasteriams, išleidžia vidutiniškai 150–200 mln. USD, dar apie 100 mln. skiria jų rinkodarai.
Sėkmė sėkmingiems
„Studijoms patogiau kurti 100 mln. USD ir daugiau kainuojančius filmus. Tokiu atveju rizika didesnė, tačiau galimybės kilti į viršų irgi didesnės. Jei priklausai vidurinei grupei, kelias į sėkmę bus gerokai sunkesnis“, – sako britų prodiuseris Andrew Eatonas. Iš nepriklausomų finansuotojų jis surinko lėšų 2013 m. išleistoms „Lenktynėms“. „Oskaro“ laimėtojo Rono Howardo režisuota biografinė drama apie 1976 m. „Formulės-1“ sezoną atrodo kaip aukščiausios rūšies „Universal“ studijos kūrinys, bet iš esmės tai yra britų nepriklausomas filmas. Sėkmingų vidutinio biudžeto filmų pavyzdžių yra, bet jie dažniausiai sukrinta į tris kategorijas: tai komedijos su žinomais aktoriais, žvaigždžių režisuoti filmai, pvz., Angelinos Jolie „Nepalūžęs“ ar C. Eastwoodo „Amerikiečių snaiperis“; arba žymiausių režisierių, pvz., Martino Scorsese ar Davido Fincherio, juostos. „Tokie filmai kaip „Faberge“ kiaušiniai“, – šypteli Lynda Obst, filmo „Tarp žvaigždžių“ prodiuserė. Pasak jos, garsieji kūrėjai yra didžiausias kino studijų turtas – „Warner Brothers“ turi C. Eastwoodą, „Paramount“ saugo M. Scorsese. „George’as Clooney gali sukurti sėkmingą vidutinio biudžeto filmą, nes pats turi daug „keliamosios jėgos“. Normaliems žmonėms tai labai sunku“, – kalba p. Obst.
„Oskaro“ lygtis
Kino studijos renkasi tuos kūrėjus ir filmus, kurie būtų populiarūs pasaulyje, ir į juos investuoja milžiniškas sumas. Čia ir kyla problema akademijos apdovanojimų rengėjams. Būtent vidutinio biudžeto filmai yra ta daigų lysvelė, iš kurios kino studijos anksčiau užsiaugindavo „Geriausio filmo“ laimėtojus, pvz., filmus „Šokis su vilkais“ (1990) ar „Narsioji širdis“ (1995). Šie ir panašūs humanistiniai epai, neretai nukeliantys į praėjusius laikus, šlovina vieno žmogaus moralinę stiprybę, galią keisti visuomenę, skatinti socialinius pokyčius. „Oskarai“ filmui skiriami ne dėl žanro. Jei reikėtų apibendrinti, būtų galima vardyti tokius sėkmės dėmenis: tai istorija apie žmogų, siekiantį tam tikrų pokyčių ir dažniausiai apsirengusį senesniu ar naujesniu istoriniu kostiumu. Kino studijų vadovų įsitikinimu, vidutinio biudžeto filmų rinka per maža, kad apsimokėtų su jais terliotis. Vis dėlto juostų, kuriose matyti senųjų „Oskarų“ laimėtojų elementų, atsiranda, ir dažnai jos tuoj pat paskelbiamos būsimų apdovanojimų favoritėmis: 2009 m. taip atsitiko su C. Eastwoodo „Nenugalimas“, pernai – su A. Jolie „Nepalūžęs“. Deja, tai buvo vieni didžiausių metų nusivylimų.
„Akivaizdu, kad kino studijos vis labiau orientuojasi į tarptautinę rinką ir franšizių kūrimą“, – teigia p. Obst. Pasak jos, studijos renkasi filmus, kurie būtų žiūrimi visame pasaulyje, o jiems kurti samdo talentingus nepriklausomus kūrėjus. Pavyzdžiui, Rianas Johnsonas, „Laiko kilpos“ (2012) režisierius, dabar kuria 2017 m. pasirodysiantį naują „Žvaigždžių karų“ epizodą. Pasak p. Obst, bėda ta, kad sykį sukūręs didelio biudžeto filmą retas kūrėjas nori grįžti prie mažesnių darbų.
Dvilypė industrija
Pastarąjį dešimtmetį vienu mėgstamiausių „Oskarų“ apdovanojimų palyginimų tapo biblinis pasakojimas apie Dovydą ir Galijotą. Priežastis, dėl kurios kova Holivude visada baigsis Dovydo pergale, paprasta: nepriklausomi filmai yra geresni. Nuo 2009 m. akademija „Geriausio filmo“ apdovanojimui nominuoja ne 5, o 10 juostų. Nuo tada bent pusė nominantų – nepriklausomi filmai, per 6 metus pergalę jie šventė 5 kartus: 2009 m. „Išminuotojų būrys“, 2010 m. „Karaliaus kalba“, 2011 m. „Artistas“ 2011 m., 2013 m. „12 vergovės metų“ ir šįmet – „Žmogus-paukštis“. Iš kino studijų pasisekė tik „Warner Brothers“ su „Operacija Argo“ – 2012-aisiais.
Pasak Anne Thompson, kino industrijai skirto tinklaraščio redaktorės ir pernai išleistos knygos „The $11 Billion Year: From Sundance to the Oscars, an Inside Look at the Changing Hollywood System“ autorės, anksčiau dauguma filmų kūrėjų buvo vienaip ar kitaip susiję su kino studijomis – dirbo joms, turėjo įsipareigojimų ir pan. Senoji sistema dar veikia, bet ne taip stipriai. „Dabar visi yra nepriklausomi agentai“, – aiškina ji. Jei „Narsioji širdis“ ar „Šokis su vilkais“ būtų kuriami dabar, jie tikrai būtų nepriklausomi filmai. Anot p. Thompson, tai nauja kino industrija, kurios pagrindas – užsienio rėmėjų finansuoti ir žvaigždžių „vežami“ filmai. Pavyzdžiui, pernai Brado Pitto kompanija „Plan B“ surinko visą biudžetą filmui „12 vergovės metų“ remdamasi nedideliu žvaigždės vaidmeniu jame. Dėl to susipyko su „Paramount“ studijos vadovu, buvusiu minėtos kompanijos bendraturčiu Bradu Grey, – jis tikėjosi, jog dėl sandorio su B. Pittu jo vadovaujama kino studija pirmoji gaus pasiūlymą platinti filmą. Visi nori dalyvauti didžiojoje apdovanojimų ceremonijoje, todėl studijos varžosi dėl nepriklausomai kuriamų filmų, visoms rūpi, ar statomas filmas „rimtas“, ar turi pakankamai jėgos, ar tai menas. „Kalbama apie tai, kad akademija nori būti atstovaujama visame pasaulyje. Nominantų sąrašą „Geriausio filmo“ apdovanojimui ji išplėtė pirmiausia norėdama pritraukti daugiau didžiųjų filmų. Bet planas neveikia. Sąraše nepriklausomųjų daugėja, nes tai išties geriausi filmai“, – kalba p. Thompson.
„Oskarų“ apdovanojimai – tai Holivudo kino kūrėjų bendruomenės atvaizdas, o išrinkti „Geriausią filmą“ reiškia išsirinkti ambasadorių. Kitaip tariant, tai parodo, kaip kino industrija nori atrodyti. Šįmet jos portretas dvilypis: išorėje – dolerių lietų pilantys drakonai ir superherojai, o „Dolby“ teatre – nepriklausomi kūrėjai, perbėgėliai ir kitamaniai. Kaip tik apie doleriuose paskendusių didžiųjų filmų kūrėjų meninį atpirkimą ir kalba šių metų geriausias filmas „Žmogus-paukštis“, sukurtas Alejandro Gonzalezaso Inarritu.
Parengė Daiva Banaitienė