Gyvenimas yra puikus dalykas

„Turi būti taip stipriai įlindęs į savo herojaus sielą, kad paklaustas, ar vaidini, atsakytum neigiamai“, – sako Nelė Savičenko, OKT ir LNDT aktorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Lino Masioko NUOTR.
„Mes vis repetuojame, o Koršunovas visada turi ką pasakyti“, – teigia aktorė Nelė Savičenko. Tomo Ivanausko nuotr.
„Mano vaidinama Arkadina nėra iš tų nuostabių moterų, ji veikiau – šlykštynė“, – savo heroję „Žuvėdroje“ pristato Nelė Savičenko. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Dugne“ vaidinamas nedidelėje 70-ies vietų OKT salėje, žiūrovai taip pat įtraukiami į veiksmą. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Akimirka iš spektaklio „Kelyje į Damaską“, kurį Klaipėdos dramos teatre pastatė režisierius Oskaras Koršunovas. Algirdo Kubaičio nuotr.
CITATA Kai gauni tokią premiją, turi pasidžiaugti, padėkoti ir... pamiršti. Turbūt ne vienas teatro meno gerbėjas, apsilankęs Oskaro Koršunovo teatro (OKT) ar Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektakliuose, kuriuose vaidina aktorė Nelė Savičenko (57 metai), mintyse pasigailėjo, kad progą „gyvai“ įvertinti šios aktorės talentą gavo tik dabar. Daugiau nei 30 metų ji dirbo Klaipėdos dramos teatre, tad didžiajai Lietuvos daliai buvo pažįstama tik iš kine sukurtų vaidmenų.
„Negaliu sakyti, kad buvau nelaiminga Klaipėdoje. Kiekviename teatre – savi pranašumai ir savi minusai. Aišku, Vilniuje esi labiau matomas. Ir kiekvienas dėmesio vertas darbas čia labiau pastebimas“, – sako p. Savičenko. Prieš trejus metus persikrausčiusi į gimtąjį Vilnių aktorė sukūrė kelis reikšmingus vaidmenis. Vienas jų – Arkadinos (OKT spektaklyje „Žuvėdra“) – pernai jai pelnė Auksinį scenos kryžių. Netrukus už iškilius moterų vaidmenis ir už ištikimybę teatro menui aktorei bus įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Įsijausti negalima
„Be abejonės, Nacionalinė premija – labai aukštas įvertinimas, tačiau įsijausti negalima, nes kitaip ištiks kūrybinis paralyžius. Kai gauni tokią premiją, turi pasidžiaugti, padėkoti ir... pamiršti. Kitą dieną viską pradėti iš naujo, tarsi nieko nebūtų nutikę. Jeigu gyvensi su premija galvoje, pradėsi manyti, kad neturi teisės klysti. O kaip tuomet ieškosi, vystysiesi, kursi?“ – retoriškai klausia aktorė. „Už ištikimybę teatro menui“, – pabrėžiu aktorei šią frazę ir klausiu, kaip jai pavyko atsispirti komercinių teatrų, televizijos serialų ir laidų prodiuserių įkalbinėjimams, – reikia manyti, kad įvairiausio plauko pasiūlymų netrūko. „Na, ir ačiū Dievui, kad ta ištikimybė yra. Kaip dirbsi ten, kur nenori, ką ten gero padarysi? Tai – ne mano, aš tai žinau, nes išbandžiau (aktorė vedė vieną televizijos laidą – VŽ). Tačiau nesmerkiu tų žmonių, kurie nueina į komerciją, galbūt jie gerai ten jaučiasi. Džiaugiuosi, kad galėjau ignoruoti komercinius dalykus ir išgyventi be jų“, – sako aktorė. Ji pasakoja, kad nors sėkmė vainikavo metų pabaigą, iš tiesų 2014 m. buvo labai įtempti – aktorė vaidino ir viename, ir kitame teatre, taip pat dirbo su studentais (p. Savičenko dėsto scenos kalbą būsimiems aktoriams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje). Taip, darbų gimtajame Vilniuje, į kurį persikraustė prieš trejus metus, kur kas daugiau, nei buvo gyvenant Klaipėdoje, nesiginčija pašnekovė. Vis dėlto iš spindinčių aktorės akių galima spėti, kad tai – gyvenimo sostinėje pranašumas, o ne minusas. „Suvokiu, kad iš tiesų gyvenu, o ne egzistuoju. Kas gali būti geriau?“ – šypteli ji. Intymioje aplinkoje
Arkadinos vaidmenį O. Koršunovo praėjusiais metais pastatytame spektaklyje pagal A. Čechovo pjesę „Žuvėdra“ daugelis kritikų vadina vienu sėkmingiausių aktorės karjeroje. Jai pačiai jis – ir vienas sudėtingiausių: „Tai buvo labai kruopštus, įdomus ir nelengvas darbas. Kuri, bet nežinai, kas išeis ir kaip tai paveiks tavo karjerą. Vaidindamas šiame spektaklyje turi lygiai tokias pačias galimybes sudegti, kaip ir sulaukti sėkmės. Viskas čia jau seniai žinoma ir aišku – kaip ir dauguma klasikinių kūrinių, ši pjesė buvo išanalizuota ir pastatyta milijonais įmanomų ir neįmanomų variantų. Stengiausi atsiriboti nuo spektaklio medžiagos – nežiūrėti kitų pastatymų, neskaityti aprašymų. Tačiau buvo įdomu pasigilinti į paties A. Čechovo asmenybę – perskaičiau puikią knygą apie jį, kurioje sudėti asmeniniai laiškai, papasakota jo biografija.“
Ne mažiau sudėtingu ji vadina Hamleto motinos Getrūdos vaidmenį OKT spektaklyje pagal W. Shakespeare’o pjesę „Hamletas“. „W. Shakespeare’as dar geriau visiems žinomas už A. Čechovą. Gertrūdos vaidmuo irgi išanalizuotas įvairiuose literatūros šaltiniuose. Vis dėlto tai labai sudėtingas moters vaidmuo: Gertrūda mažakalbė, neaišku, kas jos sieloje darosi“, – dėsto p. Nelė. Ir „Žuvėdroje“, ir OKT spektaklyje „Dugne“ pagal M. Gorkio tekstą aktoriai visomis prasmėmis yra labai arti žiūrovų. Spektakliai rodomi OKT salėje, kurioje telpa vos 70 žmonių, be to, žiūrovai įtraukiami į veiksmą. Toks intymumas aktoriams trukdo ar padeda? „Šie spektakliai iš pradžių nebuvo labai komfortiški nei mums, nei žiūrovams. Bet, laikui bėgant, vis repetuojant, atsirado vidinė laisvė. Ne laisvė išdarinėti ką nori scenoje, o laisvė būti su žmonėmis, kurie yra visiškai šalia. Tu neturi teisės žiūrovo išgąsdinti, nes jis tampa veiksmo liudininku, vos ne to paties namo gyventoju. Spektaklio pradžioje jaučiame, kad tas kontaktas nėra lengvas, – žiūrovai iš pradžių nedrįsta net akių pakelti, kad tik niekas nejudintų, nelįstų. Bet paskui jie sušyla. Jeigu spektaklio pabaigoje šalia atsisėstum ir paimtum ranką, ko gera, žiūrovo tai nebešokiruotų, nes jis jau plaukia su tavimi ta pačia upe“, – pasakoja aktorė.
Toks artimas kontaktas artistams – taip pat iššūkis, bet jis padeda įsijausti į vaidmenį. „Arkadina nėra iš tų nuostabių moterų, ji veikiau šlykštynė. Todėl žiūrovų žvilgsniai kartais būna pikti – matau, kaip jie mėgina suprasti, kodėl mano herojė tokia bjauri“, – šypsosi p. Savičenko.
Vieno kraujo grupė
Aktorė patikina, kad įvertinimas už darbą „Žuvėdroje“ jai labai svarbus, tačiau pabrėžia, kad tai ne jos vienos, o viso kolektyvo nuopelnas: „Teatras yra kolektyvinis menas: arba yra ansamblis, arba – ne. Jeigu vaidmenys paskirstomi tinkamai, tuomet visi aktoriai tampa pajungti vienam tikslui. Tai ir yra spektaklio sėkmė.“
Galbūt Klaipėdoje surinkti ansamblį būdavo paprasčiau – juk teatro bendruomenė nedidelė, visi puikiai vieni kitus pažįsta? „Kur tu, žmogau, dėsiesi, jeigu su visais nesugyvensi, – juk 30 metų dirbi vienoje vietoje. Vis dėlto ne visuose spektakliuose susirinkdavo „vienos kraujo grupės“ žmonės, dirbantys spektakliui, o ne kiekvienas sau atskirai“, – kalba menininkė. Buvusiems kolegoms – uostamiesčio teatralams – ji sako jaučianti didelę nostalgiją. Liūdina, kad negali iš arti stebėti tiek senų, tiek naujų spektaklių, matyti, kaip buvę kolegos vystosi, tobulėja. Aktorė sako niekada nejutusi vidinio diskomforto, kad dirba ne Vilniaus, o uostamiesčio teatre, nors ten ir žiūrovų, ir spaudos dėmesio gerokai mažiau: „Jeigu tave supa geras kolektyvas, mažų mažiausiai galvoji apie tai, kad gyveni provincijoje. Žinoma, su sostine nėra ko lyginti. Klaipėdoje po 3–4 premjerinių spektaklių žiūrovai baigiasi. Paskui atvažiuoja žmonių iš dar didesnės provincijos. Tačiau nejaučiau jokių nuoskaudų – juk dirbau mėgstamą darbą, jo visada pakako. Be to, Klaipėdoje buvo tikrų gerbėjų, kurie kai kuriuos spektaklius žiūrėdavo po 9 kartus.“ Lyg pro mikroskopą
Vis dėlto, pasak pašnekovės, subręsti aktoriui padeda ne ištikimi žiūrovai, o geri partneriai, geri vaidmenys ir geri režisieriai. Aktorė pasakoja Klaipėdos teatre gana ilgai vaidinusi vienus į kitus labai panašius vaidmenis – gerų, jautrių merginų, paskui – moterų, ta patirtis jai nepatiko. Tačiau pasitaikė ir sudėtingesnių, įdomesnių darbų. Ji sako labai nostalgiškai atsimenanti tokius Klaipėdos dramos teatro spektaklius kaip „Plikagalvė dainininkė“, „Už uždarų durų“, studijų laikų darbą „Du veroniečiai“: „Baisu vardyti, nes nesinori nuskriausti kurių nors spektaklių. O ir vienas lauke ne karys – mane supo puikūs žmonės, ypač džiaugiuosi galimybe vaidinti su Vytautu Paukšte, savo kurso draugais. „Plikagalvė dainininkė“ – šviesaus atminimo Valdo Pranulio absurdo pjesė, kurioje turėjau laisvę paplaukioti kitokiuose vandenyse. Labai nelengvas buvo Rolando Atkočiūno statytas spektaklis „Už uždarų durų“ pagal Jeano Paulio Sartre’o pjesę. „Pragaras – tai juk ne pragaras kaip instancija. Pragaras – tai mes vienas kitam“, – tokie ten skamba žodžiai. Ir tą pragarą mes kūrėme scenoje – trys atsitiktiniai žmonės, į jį kartu patekę. Labai geras ir gražus laikas, kai su kurso vadovu režisieriumi Povilu Gaidžiu statėme diplominį spektaklį „Du veroniečiai“. Beje, Klaipėdos dramos teatre pradėjome vaidinti nuo pirmo kurso – iš pradžių masinėse scenose, paskui ir pagrindinius vaidmenis.“ Pasak p. Savičenko, spektaklį „Viskas apie moteris“ buvo pamilę ne tik žiūrovai, bet ir scenos darbininkai. Kai jis buvo vaidinamas 100-ąjį kartą, jie aktorėms surengė jubiliejinį vakarėlį. Šiame spektaklyje p. Nelė vaidino su puikiomis partnerėmis klaipėdietėmis aktorėmis Valentina Leonavičiūte ir Regina Šaltenyte, jį režisavo šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė. „Šis spektaklis – tai nuolatinė improvizacija, ypač vaikų darželio scenos. Vaidinome įvairaus amžiaus moteris – nuo mergaičių iki senučių prieglaudoje. Nebuvo lengva repetuoti – Dalia labai reikli režisierė. Ji neatleisdavo nė vienos klaidos, jausdavomės lyg stebimos pro mikroskopą. Žinoma, paskui jai dėkojome už tokį griežtumą“, – prisimena artistė. Kitokiame teatre
Jos teigimu, ne mažiau reiklus ir ją iš Klaipėdos į Vilnių dirbti atviliojęs O. Koršunovas – kitaip nei daugelis režisierių, jis nė vieno savo spektaklio nepalieka likimo valiai ir po premjeros. „Tokiame teatre tikrai esu pirmą kartą gyvenime. Jau per pjesės skaitymus jis nori pamatyti vaidmens užuominų – teksto kaip žinių per radiją nepaskaitysi. Be to, kiekvieną spektaklį nuolat repetuojame ir jis kiekvieną sykį turi mums ką pasakyti. Už tai jam esu labai dėkinga“, – šypsosi p. Savičenko. Dar Klaipėdos teatre su šiuo režisieriumi susidūrusi aktorė sako, kad perėjimas iš vienokio teatro į kitokį nebuvo perdėm sklandus, reikėjo adaptacijos laikotarpio. Vis dėlto ne tik sunkus darbas repeticijose, sugebėjimas pasirinkti tinkamus aktorius O. Koršunovą ir jo teatrą daro išskirtinį, sako p. Nelė. „Jis puikiai jaučia laiką, kitaip tariant, jis yra savo, t. y. XXI, amžiaus žmogus. Todėl ir jo spektakliai yra apie mus ir dabar. Nesvarbu, kad kūriniai parašyti prieš kelis šimtus metų, – spektaklio medžiaga jam yra tik pretekstas kalbėti viena ar kita tema“, – įsitikinusi p. Nelė. Be OKT, su kuriuo daug gastroliuoja, p. Savičenko šiuo metu vaidina keliuose LNDT spektakliuose – G. Varno „Bakchantėse“, vengrų režisieriaus L. Bagossy „Lilijome“, A. Jankevičiaus „Akmenyje“, O. Koršunovo „Katedroje“. „Po spektaklių mažoje OKT salytėje vaidindama LNDT Didžiojoje salėje kartais pamirštu kalbėti garsiai, kad, kaip sakoma, paskutinė eilė girdėtų. Kalbi, kalbi, ir kai žmonės ima kosėti, supranti, kad jie tavęs elementariausiai negirdi. Tuomet tenka „pasigarsinti“, – šypsosi ji.
Kur dingsta scenaristai?
Aktorė sukūrė daugybę iškilių vaidmenų ne tik teatre, bet ir kine. Jos filmografijoje – A. Žebriūno „Turtuolis, vargšas...“, M. Giedrio „Marius“, A. Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“, A. Juzėno „Ekskursantė“. Ji iki šiol filmuojasi lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių filmuose. „Neseniai filmavausi Minske sykiu su Juozu Budraičiu. Filmą kūrė jauna režisierė Aleksandra Butor, tai viso labo antras jos filmas. Scenarijus buvo įdomus, galbūt ir filmas vykęs – nemačiau galutinės jo versijos. Sudėtingiausia buvo save įgarsinti rusų kalba, kad nesijustų akcento“, – apie naujausią kino patirtį pasakoja p. Nelė.
Ji mielai talkina ir jauniems, dar studijuojantiems režisieriams – vaidina jų juostose be atlygio, nes jai „įdomu ir gera padėti, pažiūrėti, kas gero iš to išeis“. Didžiausia lietuviško kino bėda pašnekovė vadina ne talentingų aktorių ar režisierių, o gerų scenaristų trūkumą. „Ne veltui prancūzų kino krikštatėvis Jeanas Gabenas sakė: „Kas yra filmo sėkmė? Scenarijus, scenarijus ir dar kartą scenarijus.“ Jis 100 procentų teisus. Mes iš tiesų neturime scenaristų, kino dramaturgų. Jų ruošia LMTA, bet kur jie dingsta po studijų, aš nežinau. Gal čia kokie nors prigimtiniai dalykai? Tiesiog negimsta talentingų rašytojų? O gal mes jų nepastebime, būsimi scenaristai tiesiog nesugeba prasimušti?“ – svarsto aktorė. Paklausta, ką mano apie jaunąją aktorių kartą, ypač – apie savo studentus, p. Nelė sako: „Žiūriu į juos ir matau save – jauną studentę, kuriai norisi visko, nes jai apsvaigusi galva vien nuo minties, kad mokosi aktoriniame. Dabartiniai studentai lygiai taip pat dirba dieną naktį, kaip ir mes dirbome. Galbūt jie mažiau skaito. Mano kartai neskaityti, nežinoti kokių nors autorių, net sovietmečiu draustų, tokių kaip Michailas Bulgakovas ar Aleksandras Solženicynas, buvo gėda. Vis dėlto gerbiu šiuos jaunuolius vien už tai, kad pasirinko šią sudėtingą profesiją. Juolab kad jiems viskas gerokai sunkiau, nei buvo mums. Mes iš karto, nuo pirmo kurso, žinojome, kad eisime į teatrą. Dauguma dabartinių studentų eina į nežinią – galbūt todėl nemažai jų pasiklysta, „užlūžta“ toje komercijoje, taip ir nepažinę tikrosios kūrybos. Gal kokie trys keturi žmonės nueina dirbti pagal tiesioginį pašaukimą, tačiau vien dėl jų ir verta dėstyti“, – kalba p. Nelė. Savo studentus ji moko taisyklingai tarti žodžius, nenukąsti galūnių, kitaip tariant – artikuliacijos. „Pirmiausia raginu išmokti artikuliuoti savo mintis, tada ir kalba bus artikuliuota. Aiškinu, kad vaidinti reikia ne tik tuomet, kai skaitai tekstą. Ir tuomet, kai tyli, tavo galvoje neturi skrajoti velniai žino kas. Spektaklyje, kaip ir gyvenime, negali kada panorėjęs „išsijungti“. Tų niuansų daug – nuolat pati viskuo domiuosi, ieškau naujų dalykų. Matyt, kol įdomu pačiam, tol ir studentus sugebi užkrėsti. Kai niekas nebedomins, reikės išeiti iš akademijos“, – dėsto aktorė. Nepamiršti, kad vaidini
Ne aktoriams sunkiai suvokiami „įėjimo“ į vaidmenį ir „išėjimo“ iš jo momentai, pasak pašnekovės, tikrai egzistuoja, ir tai yra pačios sakrališkiausios aktoriaus profesijos akimirkos: „Turi būti taip stipriai įlindęs į savo herojaus sielą, kad paklaustas, ar vaidini, atsakytum neigiamai. Kitaip tariant, gyventi savo personažo gyvenimą, susitapatinti su juo maksimaliai, bet nepamiršti, kad vaidini. Negali to geležbetoninio grybo, kurį susigalvojai namuose, statyti scenoje. Galbūt ten tavęs kas nors ko nors maldauja, o ne priekaištauja tau, kaip numatyta scenarijuje. Turi būti lankstus, turi girdėti, kas vyksta čia ir dabar, – turiu omenyje ir scenos partnerius, ir publiką. Užtat negali visiškai atsijungti ir įsijausti, lyg vilkėtum skafandrą.“
Anot p. Nelės, ši profesija išskirtinė ir tuo, kad aktoriai neturi teisės niekuo bjaurėtis, – juk negali žinoti, kokį neįtikėtino šlykštumo personažą pačiam teks vaidinti. Vaidinti tenka pačių įvairiausių profesijų atstovus, taigi, niekas negali stebinti ir gluminti.
Jos teigimu, aktorius negali sustoti ir galvoti, kad tai, ką daro, yra tobula. „Na, kurį vakarą gerai suvaidinai, apėmė įkvėpimas. Padėkok aukščiausiosioms jėgoms, kurios leido tai patirti, ir kitą dieną pradėk viską iš pradžių. Tai ir džiaugsmas, ir prakeikimas šitos profesijos, kad kiekviena diena yra tabula rasa, į kurią turi parašyti ką nors nauja ir įdomaus“, – sako ji. Metai – bagažo dalis
Pašnekovės teigimu, kiekvienam aktoriui privalu rūpintis ne tik savo vidumi, bet ir išore, – specialybė įpareigoja neapsileisti: „Tu išeini į sceną, kaip gali nusispjauti ir ignoruoti publiką? Bet koks viešas pasirodymas įpareigoja ir disciplinuoja. Kita vertus, pernelyg „sirgti“ savo išvaizda nėra kada – yra daug darbų ir kitų svarbių dalykų. Dar labai svarbu suvokti, kad visi prabėgę metai yra tavo bagažo dalis: buvai jaunas, buvo vieni dalykai, branda atnešė kitų. Nesveikas „jauninimasis“ man yra visiškai svetimas ir neskanus dalykas“, – dėsto ji. Išgirdusi komplimentą dėl puikios išvaizdos, p. Savičenko atšauna pernelyg ja nesirūpinanti – galbūt genai geri, nes ir jos mama atrodo jaunesnė, nei yra iš tikrųjų. „Reikia pajudėti, tad įsijungiu muziką ir pajudu. Nesu absoliučiai amorfiška būtybė, gyvenanti tik pagal kokius nors instinktus. Kaip jau sakiau, šis darbas reikalauja nežmoniškos disciplinos. Bet kryptingai sportuoti aš tiesiog tingiu. Man įdomiau paskaityti knygą ar filmą pažiūrėti“, – šypsosi p. Nelė. Nesilaiko ji ir ypatingų dietų. „Sako, negalima valgyti prieš spektaklį ir po jo. Tad kada valgyti?“ – juokiasi ji. Atsitraukti nuo darbo p. Nelei padeda knygos, filmai, susitikimai su artimais ir brangiais žmonėmis. Žinoma, daug jų liko Klaipėdoje, bet netrūksta bičiulių ir Vilniuje. „Man labai svarbu bendrauti su žmonėmis. Bet tuo negali piktnaudžiauti, nes visi turi savo gyvenimą“, – sako ji.
Aktorė teigia labiausiai mėgstanti tokius žmones, kurie yra stipraus charakterio, kurie niekada nezirzia ir neužkrauna problemų kitiems, niekada neįsižeidžia, kad ir kaip juos likimas glamžytų ir daužytų. „Tokie žmonės man imponuoja, tokia norėčiau būti pati. Labai svarbu neprimesti savo blogų nuotaikų, nes jos žeidžia, tuomet ir kitas žmogus jaučiasi truputėlį kaltas“, – įsitikinusi p. Savičenko. Ar jos biografija būtų įdomi talento gerbėjams? „Nenorėčiau, kad tokia būtų rašoma, – kam įdomus mano gyvenimas, išskyrus mane? – gūžteli aktorė. – Nebent būtų tiek apie tave primeluota ir prižmeižta, kad pats pultum rašyti savo tikrąją biografijos versiją.“ Ji sako neturinti pretenzijų įdomiai pateikti savo gyvenimą, bet yra juo visiškai patenkinta. „Taip, aš ne visada harmoningai sugyvenu su savimi. Taip, ne visada man patinka supanti aplinka. Taip, kartais būna sunku ir liūdna. Kartais – gera ir juokinga, kai pokštauji be paliovos ir nežinai, kaip nusiraminti. Kartais kalbu su savimi gatvėje, kai užsimirštu, kad esu ne repeticijoje. Gyvenimas yra puikus dalykas, su visais jo sunkumais, liūdesiais ir džiaugsmais. Vis dėlto aš visai kitokio tipo žmogus nei mano herojė Arkadina – negalėčiau kaip ji pasakyti, kad niekada negalvoju nei apie ateitį, nei apie senatvę, nei apie mirtį. Kaip negalvosi – nebent išjungtum smegenis ir susirgtum amnezija. Lygiai taip pat negali išjungti neigiamų emocijų ir gyventi vien tik teigiamomis.“