Apie eurą, stresą ir narcizų visuomenę

CITATA: Aukštos pareigos ir pinigai laimės negarantuoja.

„Mes gyvename narcizų visuomenėje, savo vertę matuojame pagal savo laimėjimus, pareigas. Jei dirbi traukinio kontrolieriumi ir negali sau daug leisti, bet turi puikią šeimą, daugelis nesupras, jei pasakysi, kad esi laimingas“, – sako psichologas-psichoterapeutas Justinas Burokas, UAB Žmogaus studijų centro konsultantas ir partneris. Vladimiro Ivanovo nuotr. VŽ „Savaitgalis“ 2015-ųjų išvakarėse su streso valdymo specialistu kalbėjosi, dėl ko daugiausia šiemet nerimavo lietuviai, apie streso valdymo būdus, sukeliamas ligas. Sykiu ir apie tai, kodėl galime vadintis narcizų visuomene.
Litą sieja su identitetu
Išgirdęs šiuo metu aktualų klausimą apie stresą dėl euro, p. Burokas nesutrinka: anot jo, žmonės iš tiesų nerimauja dėl valiutos pakeitimo, juolab kad mūsų šalyje prieš įvedamas euras nuolat buvo siejamas su grėsme. „Svarbu, kaip žmonės tą euro grėsmę priima. Dalis žmonių naujos valiutos bijo kaip didelės blogybės, dėl kurios esą viskas brangs. Be to, manoma, kad visi stengsis apskaičiuoti, apgauti ir t. t. Kiti priima tai kaip neišvengiamą pokytį, kuris sukels šiokių tokių nepatogumų“, – šypsosi pašnekovas. Jis siūlo pagalvoti, kad pokyčiai gali išeiti ir į gera. Juk natūralu, kad bent iš pradžių atidžiau seksime savo finansus, – naujoje situacijoje negali būti visiškai atsipalaidavęs, kitaip euras užklups taip pat netikėtai kaip kelininkus žiema. Specialisto manymu, viena priežasčių, dėl kurios susiformavo prasta visuomenės nuomonė apie naująją valiutą, gali būti ir ta, kad su litu mes siejame savo identitetą. „Lietuviška yra didžiuotis tuo, kad neskubame kur nors integruotis. Neretai pasidžiaugiame, kad paskutiniai Europoje apsikrikštijome ar kad Vytautas neturėjo nė vieno savo portreto, nors kitų šalių didikai prašė nupiešti kuo didesnius jų portretus. Didžiuojamės, kad esame tokie šiek tiek laukiniai, galingi, kitokie. Taigi litas siejamas su nacionaliniu identitetu, todėl daugeliui sunku atsisakyti dalelės savęs ir pereiti prie europietiško identiteto simbolio“, – teigia p. Burokas. Tačiau, pasak jo, dabartinė geopolitinė situacija mums neleidžia trypčioti kryžkelėje vaikantis identiteto – išlikdami unikalūs, įnešdami savo indėlį, tuo pat metu turime kuo labiau integruotis į Europą ir tapti tvirta jos dalimi, nes šalia – Rusija, neketinanti atsisakyti gruobuoniškų interesų Baltijos šalyse.
Stresas darbe
Dėl kokių priežasčių apskritai dažniausiai stresuojame? Specialisto teigimu, lietuviams labiausiai rūpi santykiai su kitais žmonėmis darbe ir namuose. „Sakyčiau, kad aktualiausi klausimai susiję su darbu. Patiko vieno profesoriaus išsakyta mintis, kad šiais laikais norint stovėti vietoje reikia labai greitai bėgti. Intensyvus gyvenimo tempas, milžiniškas informacijos srautas, augantys reikalavimai ir darbo krūvis lemia tai, kad žmonės gyvena patirdami nuolatinį stresą. Atrasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo darosi vis sunkiau. Per konsultacijas žmonės pasakoja, kaip juos vis labiau įtraukia darboholizmo liūnas, – jie dirba po 10 valandų per dieną ir dar daugiau, nebeturi laiko šeimai, asmeniniams pomėgiams ar paprasčiausiam poilsiui. Taip pat neretas sako, kad yra tarsi užspeistas į kampą, dirba viršvalandžius, nes privalo padaryti, spėti, kad kitaip žlugs jo karjera.Taigi nenuostabu, kad darbas daugeliui asocijuojasi ne su kuo kitu, o su stresu“, – kalba p. Burokas. Kas patiria daugiau streso darbe – kompanijų vadovai ar prekybos centro kasininkai? Pasak specialisto, atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai negalima. „Vadovų būklė yra unikali, todėl tiems, kurie neseniai pakilo iki aukščiausios pozicijos, dažnai pasakoma: „Sveiki atvykę į pragarą.“ Vadovas visais atvejais turi išlikti protingas, išmintingas, pagarbiai elgtis su darbuotojais, rodyti pavyzdį. Be to, puikiai žinome, kad sunku mylėti tą, kurio bijai. Dėl šios priežasties vadovai darbe neretai jaučiasi vieniši, nes jų paprastai niekas neklausia, kaip sekasi, kodėl jaučiasi prislėgti ir pan. Kitas vadovo darbo trūkumas – tenka priimti skubius sprendimus, o tai irgi kelia stresą. Be to, jiems neretai tenka žmonėms sakyti tai, kas nėra malonu. Pavyzdžiui, išvardyti jo trūkumus ar atleisti iš darbo“, – kalba p. Justinas. Kita vertus, skirtingai nei prekybos centro kasininkas, įmonės vadovas dažnai jaučiasi galįs kontroliuoti padėtį. „Viena giluminių streso priežasčių darbe yra ta, kad žmogus jaučiasi nieko negalinčiu pakeisti vergu, padėties įkaitu. Nors iš tiesų taip nėra – jis turi didelę sprendimo galią. Kiekvienas iš mūsų kiekvieną minutę sprendžiame, ką darome. Ir jei tenka eiti į nemylimą darbą, tai nereiškia, kad esi vergas, tu pats taip pasirenki. Galbūt dėl to, kad šiuo metu nežinai kito būdo uždirbti pinigų sau ir šeimai. Kai pradedi taip mąstyti, iš vergo tampi herojumi. Žmogumi, kuris renkasi daryti, o ne laukti pašalpų“, – dėsto psichoterapeutas. Pasak jo, vadovų esti visokių – vieni labai išgyvena, jei reikia atleisti žmogų iš darbo, kitiems pavaldinys tėra viso labo įrankis ir atleisdamas jį iš darbo toks patiria ne daugiau emocijų, kaip išmesdamas seną kompiuterį. „Šiuo metu organizacinėje psichologijoje vis labiau plinta „toksiškos lyderystės
“ sąvoka. Tai vadovai, kurie visiškai nepaiso kitų jausmų ir mato pavaldinius tik kaip įrankius savo tikslams pasiekti“, – aiškina p. Burokas.
Pasak jo, didžiausia toksiškos lyderystės bėda ta, kad ilgainiui tokie vadovai „sudega“, jų vadovavimo stilius juos pačius ir jų vadovaujamas organizacijas priveda prie labai nemalonių padarinių, nors iš pradžių jie pasiekia labai gerų rezultatų. Dabartinės teorijos ir tyrimai rodo, kad efektyviausi vadovai yra tie, kurių emocinis intelektas yra aukštas – t. y. sugeba atjausti, išklausyti, parodyti empatiją ir supratimą. „Jie sugeba užčiuopti, kaip žmogų tinkamiausiai motyvuoti, todėl pasiekia geriausių rezultatų. Dar labai svarbu – jiems tipiškai nebūdingi ūmaus pykčio proveržiai. Taigi ilgalaikę perspektyvą turi vadovai, turintys gerą vidinę pusiausvyrą ir sugebantys išlaikyti ją bendraudami su pavaldiniais“, – aiškina jis.
Kreipiasi per vėlai
„Į psichinės sveikatos specialistus tipiškai žmonės kreipiasi, kai padėtis būna visiškai bloga, nes ilgai abejoja nauda, kurią gali gauti iš psichologo ar psichoterapeuto konsultacijų. Dažniausiai stengiamasi mus apeiti – žmonės savo šeimos gydytojų tiesiog paprašo, kad šie išrašytų jiems vaistų, kurie mažina nerimą, leidžia naktį užmigti ir pan. Gal nustebsite, bet Lietuvoje šie vaistai yra vieni populiariausių. Taigi žmonės mato problemą, bando ją spręsti, tačiau neretai mato tik vieną būdą – vaistus. Juk vaistai tik panaikina simptomus, tačiau neišsiaiškinama problemos priežastis. Psichoterapija nukreipta į priežastį ir kur kas veiksmingesnė už vaistus“, – teigia p. Justinas.
Paklaustas, kada reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus, pašnekovas sako, kad tuomet, kai stresas jaučiamas nuolat, kai žmogus nebesugeba atsipalaiduoti ir niekas nebeteikia jam džiaugsmo. Apie stresą praneša ir organizmas – prasideda nuolatiniai galvos skausmai, kankina nemiga ir t. t.
Mokslo neginčijamai įrodyta, kad stresas sukelia ne tik psichinių, bet ir fizinių ligų: jo nuolat kankinam žmogui padidėja rizika susirgti infarktu, insultu, vėžiu. Pasak p. Buroko, 52 šalyse atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 25.000 žmonių, atskleidė, kad nuolatinį stresą patiriantys žmonės dvigubai dažniau suserga miokardo infarktu. „Tai paaiškinti paprasta – streso metu širdies ritmas padidėja, pakyla kraujospūdis. Galvos skausmai pasireiškia dėl to, kad stresuojant įsitempia raumenys, blokuojama kraujotaka. „Nugarą irgi dažniausiai skauda ne dėl netinkamos sėdėsenos, o dėl to, kad įsitempę raumenys. Skaičiai baisūs – per 60% lietuvių turi nugaros išvaržą arba jaučia nugaros skausmus“, – dėsto p. Justinas. Negana to, patiriant stresą išsiskiria hormonas kurtizolis, kuris naikina baltuosius kraujo kūnelius, atsakingus už imunitetą.
Apie tikslus
Metų pradžioje daugelis prisigalvoja visokių tikslų – atsisakyti blogų įpročių, pradėti sportuoti, sureguliuoti mitybą. Ką apie tai mano psichoterapeutai?
„Kai žmogus užsibrėžia ko nors siekti, pirmiausia klausiu, kam jam to reikia. Pavyzdžiui, moteris ryžtasi mesti svorį. Paklausta, dėl ko, ji sako, kad spaudžia visuomenė arba vyras. Tačiau tikslo verta siekti, jei žmogus turi viziją, – tarkime, numetęs svorio jis galės sportuoti, geriau atrodys, geriau jausis, tada paraginu siekti tikslų. Jeigu paaiškėja, kad žmogus nori mesti svorį, nes taip siūloma žurnaluose, tuomet patariu priimti save tokį, koks yra, kitaip nieko neišeis“, – pasakoja p. Burokas.
Gėda pasakyti
Paklaustas, kodėl žmonės vengia psichikos specialistų, pašnekovas sako, kad mūsų šalyje dar nuo tarybinių laikų manoma, jog visos problemos, susijusios su žmogaus emocijomis, jau yra psichinė liga. „Daugeliui gėda pasakyti, kad turi problemų. Užuot specialistui paaiškinęs, kas jam blogai, jis mėgina numalšinti stresą alkoholiu. Prisigerti – bene paprasčiausias būdas išvalyti galvą, bet pasekmės skausmingos. Tiesa, pastebima dar viena niūri tendencija – jaunimas vis dažniau problemą sprendžia ne alkoholiu, o narkotikais“, – kalba psichoterapeutas. Anot jo, kita bėda yra ta, kad žmonės Lietuvoje apskritai neskatinami nuo vaikystės rūpintis psichine sveikata, kalbėti apie savo jausmus. „Pas mus to nemokoma nei šeimoje, nei mokykloje. Filmuose turbūt matėte, kaip užsieniečiai kalbasi su vaikais apie jausmus, santykius. Žinoma, tai tik filmai, bet jie atspindi bendrą vaizdą, kuris pas mus gerokai liūdnesnis. Mes augame skurdūs emocine prasme. O kai neturi pagrindo, tave lengva nublokšti. Vienas sugadinęs kokį projektą mano: na, padariau klaidą, bet tai ne pasaulio pabaiga. Kitas, neturintis tvirto vidinio pamato, svarsto priešingai: būsiu kietas, jei padarysiu šį projektą. Ir jam tarsi pagrindas iš po kojų dingsta, kai nepavyksta. Jis jaučiasi visiškas nulis ir net gali pakelti prieš save ranką“, – kalba specialistas. Tęsdamas savižudybių temą, p. Burokas pabrėžia, kad šioje srityje lyderiaujame ir dėl to, kad esame susvetimėję, nesidomime kitų gyvenimu, vieni kitais nepasitikime: „Kelerius metus iš eilės atliekame tyrimą. Vienas klausimų, kurį užduodame Lietuvos gyventojams, – ar jie mano, kad sulauktų pagalbos iš kaimynų, jei nutiktų bėda. Deja, dažniausiai išgirdome neigiamą atsakymą. Iš tiesų taip yra – daugelis sėdi užsidarę savo buteliuose, su niekuo nebendrauja.“ Jis priduria, kad didelę įtaką žmonių santykiams turi ir geopolitinė padėtis. Pasak p. Buroko, Lietuvoje žudytis daugiausia linkę vidutinio amžiaus vyrai, kurie jaučiasi it būtų pralaimėję konkurencinę kovą. „Draugas sukūrė verslą, nusipirko didesnį butą, geresnę mašiną – tu automatiškai jautiesi lūzeris, jei negali to padaryti. Be to, ir šeimoje nuolat siunčiama žinutė – esi vyras, turi viskuo pasirūpinti. Viskas kraunasi, kraunasi, našta pasidaro nebepakeliama ir atrodo, kad geriau išeiti, nei likti“, – konstatuoja p. Burokas.