Ugnies medžioklė Nr. 2

„ Jeigu Nacionalinės premijos filosofija prasidės nuo pinigų, tai – ne ta filosofija. Ne pinigai čia esmė, o žmogaus išskirtinumas – už jo nuopelnus, už viso ar pusės gyvenimo laimėjimus ar už paskutinius darbus, pagaliau – tai avansas“, – sako prof. Giedrius Kuprevičius, 2013 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
**
Kyla klausimas, kodėl filantropas Lietuvoje turi slėptis?


„Sakyčiau, Lietuvoje išvis nelikę kultūrinio pasipriešinimo. Visus apėmęs absoliutus konformizmas – protestas tik imituojamas“, - sako kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius, 2013 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Šioje nuotraukoje mano tėvas Viktoras Kuprevičius taiso savo automobilį, su kuriuo išvažinėjo visą Lietuvą, su kolegomis muziejininkais dalyvaudamas folklorinėse ekspedicijose. Buvo prisiekęs automobilistas, vairavo nuo 1926 metų. Tuomet Kaune buvo vos kelios mašinos. O ir ši pažymėta 418 numeriu - nedaug tuo metu mašinų buvo Lietuvoje. Tiesa, nebuvo jos tokios brangios, tačiau mūsų žmonės į naujoves iki dabar žvelgia labai konservatyviai.“

„Šioje archyvinėje nuotraukoje regime vieną iš Kauno kariliono varpų derinimo staklėse Olandijoje, Royal Eijsbouts gamyklos ceche. Derinimas įmanomas tik toną keliant aukštyn. Ši alegorija taikytina ir kitose gyvenimo srityse: skaidryn, šviesy, pirmyn.“, 2013 m.

„Mano Tėvo Viktoro Kuprevičiaus pokalbis po varpų muzikos koncerto su dainininke Terese Chmieliauskaite, nuoširdžia lietuviškos muzikos atlikėja, nuolatine daugelio kamerinės muzikos koncertų dalyve. Ji - daugybės Tėvo ir mano dainų, tarp jų ir visiškai naujų - atlikėja.“, 2013.

„1977 m. nuotraukoje - trijų kompozitorių pokalbis Kauno Viešoje bibliotekoje. Man iš dešinės sėdi Eduardas Artemjevas, vienas ryškiausių kino muzikos kūrėjų, dirbęs su rusų režisieriais Andrejumi Končalovskiu, Nikita Michalkovu, Andrejumi Tarkovskiu. Mano vadovaujama grupė „Argo“ grojo jo muzikos fragmentus iš kino filmo "Stalkeris". Viešnagė Kaune buvo neįprastas įvykis, nes Tarkovskio filmai tuo metu nebuvo itin geidžiami. Prie Eduardo sėdi vienas pirmųjų pažangaus lietuviško minimalizmo autorius Mindaugas Urbaitis, jo dėka aš atradau Gintarę Jautakaitę.“

Nuotraukos ir komentarai - iš prof. Giedriaus Kuprevičiaus svetainės www.giedriuskuprevicius.lt Kai prof. Giedriui Kuprevičiui, vienam iš šešių 2013 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, juokais tarsteliu (ir kas traukė už liežuvio!), jog kažin ar kompozitorius būtų įdomus „Verslo žinioms“, jei ne Nacionalinė premija, jis nė kiek neįsižeidęs atremia, jog būtent VŽ yra tas laikraštis, kuriam galima daugiau pasakyti apie materialiąją premijos pusę. Kompozitorius sako manąs, jog Nacionalinė premija devalvuojama: negali būti, jog per 15 metų tokiame mažame krašte kaip Lietuva radosi beveik 200 jos laureatų. „Taip pat kalbėčiau ir negavęs premijos: ji visuomenėje svorį turi tik dėl to, kad tai dideli pinigai. Jeigu ją sumažintų iki kokių 8.000 Lt, mes niekam nebūtume įdomūs“, – sako prof. Kuprevičius. Jo įsitikinimu, visuomenei įspūdį iš dalies daro Nacionalinės premijos suma – 104.000 Lt, juk Vyriausybės kultūros ir meno premijos (ji Maestro buvo skirta 2006-aisiais), kurios finansinė išraiška kuklesnė, laureatais domimasi daug mažiau, nors jie – ne mažiau vertingi.
„Sakykim, aktorė Gražina Balandytė. Iš kandidatų į Nacionalinę premiją sąrašo ji iškrito pirmuose kvotimuose, taigi jame neliko moterų, o ji yra aktyviai vaidinanti scenos darbininkė“, – sako prof. Kuprevičius. Pašnekovas šypteli: yra, kas jį sudraudžia nekalbėti, kad per daug tų premijų, argumentuodami, jog žmonėms reikalingi pinigai. „Bet jeigu Nacionalinės premijos filosofija prasidės nuo pinigų, tai – ne ta filosofija. Čia ne pinigai esmė, o žmogaus išskirtinumas – už jo nuopelnus, už viso ar pusės gyvenimo laimėjimus ar už paskutinius darbus, pagaliau – tai avansas. Ne kartą jauni menininkai gaudavo nacionalines premijas kaip įpareigojantį avansą“, – kalba prof. Kuprevičius. Nevyniodamas žodžių į vatą jis sako pats šią premiją gavęs pavėluotai, jos reikėjo prieš penkerius metus, 2008-aisiais, kai pirmąsyk buvo jai pristatytas, ir 2009 metais. „Tuomet neperėjau, neatitikau kriterijų... Man asmeniškai tie metai buvo labai svarbūs – tada sprendėsi, statyti vieną ar kitą veikalą, ar nestatyti, buvo gana rimta kūrybinė duobė. Žmonės, kurie galėjo man padėti, galbūt svarstė: esi kandidatas, gausi premiją, ir mes drąsiau priimsim sprendimus. Bet tai neįvyko, sprendimai nebuvo priimti. Dabar ta premija – labai smagu, žavu ir gera, bet kūrybine prasme anksčiau buvo svarbiau, tuo labiau kad tuomet buvo sukurta darbų – ir miuziklas „Veronika“, ir opera „DaliGala“, jie turėjo gerą rezonansą, – kalba Maestro. Šyptelėjęs mosteli ranka, – bet neniurzgėkim, viskas gerai, didžiuojuosi patekęs į labai solidžią šių metų laureatų kompaniją. Žinoma, visokių čia yra kontroversijų, bet žmonės visada jų turės, – juk niekada neįtiksi, ypač Lietuvoje, kur neįmanoma priimti jokių sprendimų – tokia sistema. Juk matome: dešimtis metų priimami sprendimai energetikos srityje, vyksta reformos švietimo, sveikatos, pensijų srityse, – mes gyvename neįmanomų priimti sprendimų siautuly. Galbūt tai labai kūrybiška, bet ir beprasmiška. Jeigu aš taip kurčiau muziką, per Nepriklausomybės metus nebūčiau parašęs net romanso, nes visąlaik svarstyčiau, reikia jo ar nereikia, gal reikia sudaryti darbo grupę, o gal joje nėra užsieniečio, kuriam reiktų sumokėti baisius pinigus, ir t. t. Todėl kartais moji ranka į viską ir darai...“