Trys lengvos parodos

V. Gečo „Vitrina“ - ankstyvojo modernizmo šedevras su daugiasluoksniu pasakojimu. Ingos Juodytės nuotr. Parodoje „Maršas“ užfiksuotos stalininio laikotarpio demonstracijos Vilniuje. Kas jose ėjo - paklusni minia ar tylūs disidentai? Ingos Juodytės nuotr. Slaptoje NDG vietoje - Tehchingo Hsieh performanso, kurio niekas nematė, dokumentacija. Ingos Juodytės nuotr.
**
Kinas yra vaizdų muziejus, o muziejai per šį dešimtmetį pradėjo rodyti savo saugomus vaizdus kaip kino filmus Meno parodos nėra vienarūšiai dariniai. Jos gali būti žanrinės, teminės, asmeninės, bendruomeninės, istorinės ir dar keleriopos. Taip pat jos yra sunkios arba lengvos - žiūrint iš lankytojo pozicijos. Daugelis prisipažįsta, kad jiems vienas sunkiausių parodinių išbandymų - begalinės klasikinių paveikslų ekspozicijos, kitus vargina politinės aktualiojo meno parodos, treti vengia memorialinių, pomirtinių ir jubiliejinių parodų, ketvirti... Šitaip buvo anksčiau, prieš dešimt metų. Gilioje senovėje, kai, anot britų režisieriaus Peterio Greenaway‘aus, visi jaunuoliai norėjo tapti kino režisieriais. Šiandien, jei vėl cituočiau britą, - visi nori tapti muziejų kuratoriais ir rengti parodas - įdomias, keistas, dideles, maloniai kertančias per kojas ir galvas. Lengvas parodas.
Kinematografiškumas iš kuratorystės niekur neprapuolė: kinas yra vaizdų muziejus, o muziejai per šį dešimtmetį pradėjo rodyti savo saugomus vaizdus kaip kino filmus - su scenarijais, įtampa, citatomis, pajuokavimais ir neakivaizdžiais pamoralizavimais. Kuratorių strategija pasiteisino - šiandien muziejinės parodos sutraukia šimtus tūkstančių žiūrovų, o populiariausius pasaulio muziejus per metus aplanko milijonai lankytojų.
Lietuvos muziejininkai pasaulines tendencijas pasigavo greitai - štai jau 2004 metais Lietuvos dailės muziejus surengė milžinišką Antano Gudaičio parodą „Išsilaisvinimas“, o jos kuratoriai preciziškai ir intriguojamai atskleidė klasiko kūrybos kontekstą.
2009-aisiais atidarius Nacionalinę dailės galeriją (NDG), didelės kuratorių sudarytos parodos čia rengiamos kelis kartus per metus. Šiemet vasario viduryje NDG buvo baigtas rodyti vaizduojamasis blokbasteris „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“, o gruodžio pradžioje atidarytos ir iki vasario vidurio veiks trys bendro siužeto parodos - „Minios“, „Apie praeivius ir kaimynus“ bei „Maršas“.
Kiekviena iš šių trijų parodų turi stiprų scenarijaus stuburą, o rodomos ir apžiūrimos vienu metu lankytojui suteikia puikią progą (jeigu grįžtumėme į kinematografinių metaforų lauką) pažiūrėti vaizdų filmą apie individų, minios ir visuomenės atspindžius mene - tiek lituanistiniame, tiek ir tarptautiniame.
Didžiausioje parodoje „Minios“ (kuratorės Linara Dovydaitytė ir Dovilė Tumpytė) pusantro šimto eksponatų - XIX a. grafika, XX a. pradžios Vilniaus ir šiuolaikinė tapyba, įvairiausių periodų fotografija, videomenas, sovietinis modernizmas, propagandiniai kūriniai, karikatūros - pasakoja, kaip vienas paslaptingiausių šiuolaikinės visuomenės kūrinių - minia - fiksuojama Lietuvos mene nuo XIX a. iki šių dienų.