Namai, pilni alaus ir svečių

Aludė didžiulė, labai erdvi – vietos yra ir ištroškusiems, ir išalkusiems, ir šokiams, ir dainoms.

„Alaus namai“
VŽ įvertinimas 20
Maistas 5
Valgiaraštis 4
Aplinka* 2
Aptarnavimas 4
Kaina už vertę 5
Automobilio stovėjimas** 3

Vietų skaičius 200
Adresas Goštauto g. 8, Vilnius
Darbo laikas I–III – 11–23 val., IV–VI – 11–05 val, VII – 11–22 val.
Tel. 8 5 2609637 Svetainė www.alausnamai.lt
Stalų rezervacija [email protected]

* Vertinama aplinka dalykiniam pokalbiui: ar yra galimybė konfidencialiai pasikalbėti, ar negirdima kaimynų pokalbių ir kt.
** Balas už automobilio statymą į bendrą pažymį neįtrauktas.
*** „VŽ gido“ autoriai restoranus lanko anonimiškai ir už pietus susimoka patys.


Sąskaita
Vakarienė trims
Pupų pyragėliai – 6 Lt
„Alaus namų“ šefo sriuba – 5 Lt
„Paršo sprandas“ – 15 Lt
Kaimiškos dešrelės – 13 Lt
Vištiena su sūrio padažu – 15 Lt
„Alaus namų“ gira (0,5 l) – 4,50 Lt
„Varniukų alus“ (0,5 l) – 4,50 Lt
Jono Morkūno alus (0,4 l) – 3 Lt
Iš viso – 66 Lt Kalbų apie vasarį sostinėje atidarytą alaus restoraną „Alaus namai“ netrūksta – skelbta apie jį spaudoje („Verslo žinios“ – ne išimtis), choru jį giria interneto komentatoriai, tinklaraščių rašytojai. Naujienos mums patinka, o geros naujienos šiais įdomiais lakais – dar labiau. Taigi ėjome ten, kur eina liaudis, kad patys pamatytume, kodėl ji ten eina. Sekmadienį pro minią „Alaus namuose“ neprasibrovėme – popietę čia vyko Vilniaus „Žalgirio“ palaikymo vakaras: istorinės filmuotos medžiagos peržiūra, koncertas. 200 žmonių vienu kartu galintis susodinti restoranas buvo sausakimšas, sienas ramstė neradę laisvos kėdės. Seniai mačiau tiek daug žmonių bare ar restorane. Tąkart paragavę alaus, vakarienės grįžome kitą dieną.
Aplinka
„Alaus namai“ yra Vilniaus centre, tiksliau – prie Neries, netoli Baltojo tilto, dar tiksliau – ten, kur anksčiau veikė populiarioji „Ritos slėptuvė“. Restoranu „Alaus namų“ nevadinčiau – ne todėl, kad jiems kai ko trūktų iš privalomųjų tokioms įstaigoms atributų (staltiesių ar kaip veidrodis nublizgintų įrankių, beje, juos reikėtų šluostyti atsakingiau). Tiesiog aplinka, atmosfera „liepia“ juos vadinti užeiga ar alude. Tai nebūtinai reiškia „žemesnį lygį“. Tiesiog tai kitokios rūšies įstaigos, kur jautiesi laisviau, neformaliau, ramiau ar linksmiau – kaip namie. Aludė didžiulė, erdvi, vietos yra ir ištroškusiems, ir išalkusiems, ir šokiams, ir dainoms. Interjeras neypatingas – paprastas, „medinis“, net grubus; jaukumo šiems „Namams“ suteikia „minkšta“ prietema ir, žinoma, svečių šurmulys – jo netrūko net pirmadienio vakarą, kai dauguma maitinimo įstaigų būna tuščios.
VŽ „Savaitgalio“ gidas aplinką vertiną pagal jos tinkamumą dalykiniams pokalbiams. „Alaus namai“ tam visiškai netinka. Tai vieta susitikti ir pavakaroti su gerais draugais, „plotas“ sirgti už mėgstamas komandas, audringai švęsti nacionalinių rinktinių pergales. Jeigu, sakykime, turėčiau svečių iš užsienio, kai vyks UEFA čempionų lygos finalo kovos (ketvirtfinaliai, tiesa, greičiau), ir jie būtų futbolo fanai, kviesčiau juos į „Alaus namus“ – ir bendraminčių ras, ir lietuviško alaus paragaus. Planuojantiems panašius vakarus – stalą rezervuoti galima tik internetu ir atlikti tai reikėtų vėliausiai prieš dieną.
Gėrimai ir maistas
„Vilniuje, išskyrus pora barų, nėra kur išgerti tikro lietuviško alaus. Daugumą kavinių okupavę didieji aludariai. Nusprendėme ištaisyti padėtį ir pasiūlyti alaus, kurio neturi kiti. Lietuvos alaus milžinus ignoruojame, jų alaus nėra mūsų meniu“, – atidarymo proga VŽ sakė Vidmantas Laurinavičius, vienas iš „Alaus namų“ šeimininkų. Aludę jis įkūrė kartu Audriumi Vidžiu, buvusiu Lietuvos aludarių asociacijos prezidentu, ir sostinės aludariu Ramūnu Šermočiumi. Tikras lietuviškas alus, pasak p. Vidmanto, yra tas, kurį verda lietuviško kapitalo daryklos pagal tradicines lietuviškas alaus darymo technologijas – iš salyklo, apynių, be cukraus, nenaudojant „High Gravity“ alaus gamybos būdo ir t. t.
Aludėje pilstomas Aldonos Udrienės (Pakruojis), Jono Morkūno (Pasvalys), „Davros
“ (Pakruojis), „Rinkuškių“ (Biržai), „Butautų dvaro“ (Biržai), „Biržų alaus“, „Vilniaus alaus“, „Piniavos alučio“ (Panevežys), „Alaus purslų“ (Panevėžys) ir „Vilkmergės alaus“ (Ukmergė) daryklų alus. Toliau – dar apie 50 rūšių lietuviško ir užsienietiško alaus buteliuose. Lietuviškas alus – nuo 4,50 Lt, atvežtinis – 7,50 Lt. Po kelių apsilankymų „Namuose“ nedidelės moteriškos kompanijos favoritu tapo „Varniukų alus“ – tamsusis, nefiltruotas, nestiprus, karamelės skonio gėrimas. Vyriška draugijos dalis „balsavo“ už stipresnį šviesųjį Jono Morkūno alų. Po dar kelių vizitų favoritai greičiausiai pasikeis – dar daug liko neragautų. Jei alaus nesinorėtų, „Alaus namų“ bare yra lietuviško sidro (0,5 l – 6,50 Lt), po kelias rūšis stipriųjų – degtinės, konjako, brendžio, trauktinių.
Sprendžiant iš pavadinimo, maistas šioje įstaigoje neturėtų būti svarbiausias. Palyginus maisto ir gėrimų sąrašus – panašu, kad taip ir yra. Virtuvė, galima sakyti, pataikauja alui: užkandžių prie alaus siūloma beveik dvigubai daugiau nei karštųjų patiekalų. Pirmųjų kelios dešimtys, tarp jų kepta duona, silkė su bulvėmis, žirniai su spirgučiais, užkepti koldūnai, atskirai mėsos, žuvų, sūrio rinkiniai. Ragavome pupų pyragėlių. Tai su jogurtiniu, žolelėmis ir gausiai česnaku pagardintu padažu patiekiami švelnaus skonio, maloniai sūrūs blyneliai iš virtų sutrintų pupų. Vis dėlto alkani „Alaus namuose“ neliksite. Karštųjų patiekalų – apie dešimtis. Visi jie paprasti, geri, „ūkiški“ patiekalai: įvairios dešrelės, kiaulienos, keli žuvų, vištienos, jautienos kepsniai. Kainos – nuo 10 iki 30 Lt. Savaitės pradžioje interneto svetainėje aludės šeimininkai paskelbia dienos pietų valgiaraštį. Kasdien vis kitoks pasiūlymas, o kaina – 12,50 Lt. Pietaujama aludėje iki 15 val. „Alaus namuose“ lankėmės po darbų. Tad ragavome patiekalų iš pagrindinio valgiaraščio. Šefo sriuba su imbieru gaminama su vištiena, morkomis, sojos daigais ir makaronais. Soti, nuo imbiero – intensyvaus kvapo ir aštraus skonio sriuba. Kaimiškos dešrelės ir ant grotelių keptas „Paršo sprando“ kepsnys patiekiami su apkeptomis bulvėmis ir troškintais kopūstais. Mėsa iškepta gerai – sultinga, dešrelės – minkštos, pagamintos iš neriebaus faršo. „Naminiai“ valgiai – ir skoniu, ir porcijos dydžiu. Vištiena su sūrio padažu, vienas iš įmantresnių aludės patiekalų, irgi nenuvylė. Mėsa iškepta be priekaištų – kaip žinoma, vištieną perkepti labai lengva, tada ji būna kieta ir sausa; padažas, kaip ir dera prie paukštienos, švelnus, justi sūrio skonis. Nelabai yra dėl ko ir padavėjoms priekaištauti: aptarnavo greitai, maloniai, gal galėjo labiau su mumis „pažaisti“, pačios siūlyti, lėkštes greičiau pakeisti. Bet apibendrinant, vakarienė „Alaus namuose“ mums patiko: gerai pavalgėme, smagiai po darbų atsipūtėme.