Pasistatyk pats, pasigamink pats, išgyvenk pats

Nauris Kalinauskas, baldų dizaino įmonės „Contraforma“ kūrybos vadovas, dizaino medžiagų bibliotekos „materijos.lt“ steigėjas, sako, kad Lietuvoje „pasidaryk pats“ bumas buvo ryškiausias prieš metus, kai žmonės apskritai nieko nenorėjo pirkti. Šiais metais kaip tendenciją jis išskiria racionalų, logišką požiūrį į daiktus. Juditos Grigelytės nuotr.
„Rankdarbiai šiuo metu populiaresni nei prieš dvejus metus, tačiau vis tiek vargiai apsimoka: žaliavos, priemonės gana brangios, tad verslą lengviau sukti parduodant jas, o ne pačius darbus“, – šypsosi Rosvita Daukšienė, rankdarbių verslo „Pagaminta rankomis“ savininkė. Roberto Misiukonio nuotr.

„Scrapbooking“, Amerikoje populiari technika, Lietuvoje paprastai vadinama skrebinimu, – meninis nuotraukų dekoravimas. Roberto Misiukonio nuotr.

Iniciatyvos „Zinų leidyba ir platinimas Lietuvoje“ zinas „New Work“. Džiugo Valančausko piešinys. Rasos Juškevičiūtės nuotr. Ilgais žiemos vakarais ugnį kūrendami mūsų protėviai pindavo krepšius ir pešiodavo plunksnas. Nesame kitokie: vyžų nebepiname, tačiau patys konstruojamės virtuvės baldus, taisomės drabužius, gaminamės papuošalus ir į arbatą dedamės mamos virtos uogienės. „Pasidaryk pats“ banga pasaulyje tai kyla, tai slūgsta nuo praėjusio amžiaus vidurio, vieniems tai hobis, kitiems – subkultūra, tretiems – tiesiog būdas išgyventi. VŽ „Savaitgalis“ domisi, kaip „pasidaryk pats“ mada paveikė Vakarų pasaulį ir ko išmokė mus, kiek pragmatiškesnius jos gerbėjus.
Istorija: pasistatyk pats
„Pasidaryk pats“ (angl. do it yourself (DIY), apibrėžia statymą, daiktų ar jų sistemų modifikavimą be specialistų pagalbos. Į anglų kalbą terminas DIY įsišaknijo apie 6-ą dešimtmetį, tada jis daugiausia vartotas namų interjero ar eksterjero tobulinimo, atnaujinimo kontekste. Kiek vėliau DIY reikšmė išsiskleidė ir priglobė daug platesnes idėjas: atsirado aistruolių, tikinčių, kad gali patys ne tik prisikalti grindjuostes, bet ir susitvarkyti visą supančią aplinką – socialine ir politine prasme. Šioms trimis raidėmis kliovėsi žmonės, besipriešinantys socialinei atskirčiai, kovojantys su visuomenės nuomonės neatspindinčiais politiniais sprendimais.
Taigi šiuo metu DIY skirtingiems žmonėms reiškia įvairius dalykus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar jie statosi namus, ar naujam gyvenimui prikelia senus daiktus, ar kuria knygas, muziką ir tinklalapius, jie nelaukia, kol kas nors tai padarys už juos, bet imasi iniciatyvos, išnaudoja savo gebėjimus ir patys konstruoja aplinką. O toks elgesys priešingas vartotojų visuomenės principams.
Dizaino istorijos specialistas Scottas Oramas tinklalapyje „suite101.com“ pasakoja, kad vienas pagrindinių akstinų DIY plisti buvo stabilumo siekis, kurio reikėjo visiems: karo metais sunkius ir tuomet neįprastus darbus dirbusioms moterims, buvusiems kariams ir valstybės tarnautojams; po karo „išvietinimų“ ir saitų su tėvyne traukymo namai jiems simbolizavo saugumą ir stabilumą. Vos tik lengviau atsikvėpė JAV ekonomika ir finansų sektorius, į Vakarus nusidriekė privačios statybos, ir naujakuriai ėmėsi nuoširdžiai rūpintis buitimi.
Be to, buvo tikima, kad visi piliečiai turėtų prisidėti atstatant visą šalį. Pasak p. Oramo, vyko švelni propaganda, raginusi šeimas būti kartu (“Togetherness!“) ir ne tik palaikyti vienas kitam kompaniją, bet drauge dirbti. Ėmė rastis žurnalų apie namų tobulinimą, ir nors iš pradžių juose buvo rašoma tik „praktiškiems vyrams“, viršeliuose vaizduotos ir kartu su jais dirbančios moterys. Pačios vakarietės, sunkmečiu turėjusios imtis „vyriškų“ darbų, suprato, kad ir karui pasibaigus jos galėtų atlikti kitokius, nei buvo įprasta, darbus, o vyrai savo ruožtu praleistų daugiau laiko namuose. Tai buvo metas, kai kito socialiniai vaidmenys šeimoje. Moterų žurnalai, DIY leidiniai, laikraščiai ir knygos tikino, kad namų ruoša nebėra vieno žmogaus darbas, kad daug sėkmingiau juos galima nudirbti kartu, surėmus pečius. Tačiau, p. Oramo teigimu, savaime DIY neturėjo keisti šeimos santykių – priešingai, „pasidaryk pats“ balansavo ir mažino įtampą keičiantis visuomenės normoms ir augant finansinėms ambicijoms – juk viskas daryta kartu ir geriausiais tikslais.
DIY populiarumo suteikė naujų medžiagų ir technikos priemonių radimasis, pavyzdžiui, medienos plaušų plokščių, nešiojamųjų lengvų elektrinių grąžtų paplitimas. Tai netruko pasijusti rinkoje: buvo rengiamos parodos, ėmė rastis DIY tipo parduotuvių, ir jos užtikrino nuolatinį naujausių medžiagų bei įrankių tiekimą namų tobulinimo entuziastams ir tiek paprastiems, tiek originaliems, drąsiems jų projektams. Eksperimentuoti skatino ir DIY biblija laikomos knygos leidyba: jaunas biologas, žurnalistas, kai kurie pasakytų – charizmatiškas laisvamanis Stewartas Brandas 1968 m. sudarė „Visos žemės katalogas: įrankiai“ (“The Whole Earth Catalog: Access to Tools“). Terminas „įrankiai“ čia turėjo daug reikšmių: kalbėta apie neformalius įrankius, tokius kaip knygos, profesiniai žurnalai, kursai, mokymai ir pan. Buvo išskirti specializuoti įrankiai, pavyzdžiui, dailidžių ar mūrininkų, sodininkų, suvirintojų, paaiškinta, ką veikti su grandininiais pjūklais, stiklo vata ir kt. Katalogas buvo dažnai kopijuojamas, todėl JAV pasiekė daug skaitytojų ir formavo DIY ideologiją. Knygos autorius savo tinklalapyje tvirtina, jog „Visos žemės katalogo“ parduota apie 2,5 mln. egzempliorių. Vis tik norint išvysti pirmojo leidimo knygą, reikia tenkintis nuotraukomis internete: taip paprastai jos negausi.
Taigi, kol Lietuvoje siuvomės sijonus ir statėmės namus, tyliai vildamiesi, kad kada nors už mus tai darys kas nors kitas, Amerikoje DIY tapo išdidumo simboliu. Mus dirbti – ir to nevadinome „pasidaryk pats“ bumu – skatino deficitas, o ir dabar skatina – jei trūksta ne prekių, tai pinigų joms įsigyti. Nauris Kalinauskas, baldų dizaino įmonės „Contraforma“ kūrybos vadovas, dizaino medžiagų bibliotekos „materijos.lt“ steigėjas, sako, kad Lietuvoje DIY bumas buvo ryškiausias prieš metus, kai žmonės apskritai nieko nenorėjo pirkti. Šiuo metu padėtis nėra tokia radikali. Kaip aiškią tendenciją p. Kalinauskas išskirtų logiškumą: neteisinga manyti, kad sunkesniais metais žmonėms visai neberūpi estetika, tačiau laimi racionalus, logiškas požiūris. Pasak jo, žmonės investuoja į gerus, ilgaamžius daiktus, jei tik gali skirti tam pinigų, o jei biudžetas menkesnis, renkasi pigesnius, tačiau praktiškus ir tikrai reikalingus daiktus. „Dabar žmonės vėl perka, tačiau racionaliai“, – priduria p. Kalinauskas.
Vakaruose labiau juntami DIY subkultūros vėjai nei tikras praktiškumas. Britus nepriteklius skatino pačius kurtis interjerus tik apie 6-ąjį dešimtmetį. Tačiau nepriteklius buvo ne tiek finansinis, kiek namų dizaino įvairovės: stigo naujų namų, tad nori nenori žmonės keldavosi į senus. O tai reiškė gyvenimą tarp žalių sienų, rudų lakuotų durų ir sunkių Viktorijos stiliaus baldų. DIY žurnalai siūlė idėjų, kaip moderniai persitvarkyti namus, – platesniame kontekste jos gal nebuvo labai modernios, tačiau skyrėsi nuo paplitusio dizaino. Pono Oramo nuomone, skaitytojams „modernumas“ patiko tik toks, kuris nereikalavo dažyti sienų rudai, tad žurnalai pataikė labai tiksliai.