Juodosios sporto kronikos

"All over press"
1959 m. Berlynas. Vokiečių lenktynininkas Hansas Hermannas per stebuklą liko gyvas, kai jo BRM P25 patyrė avariją.

1994 m. Imolos trasa. Ayrtonas Senna 220 km/h greičiu įsirėžė į betoninį aptvarą ir žuvo.

2001 m. Kortina d'Ampeco, Italija. Vienas iš paskutinių pasaulio slalomo supermilžino čempionės prancūzės Regine Cavagnoud startų. Netrukus ji žuvo trasoje Insbruke. Nuo šiuolaikinio sporto radimosi, beveik sutampančio su XX amžiaus pradžia, iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui sportininkų žūtys visuomenėje buvo vertinama paprastai – nelaimingas atsitikimas. Jokia tragedija. Boksininko ar autolenktynininko mirtis nesukeldavo sensacijos. Žmonija buvo įpratusi kariauti ir įpratinta matyti aukas. Tam tikras cinizmas taip pat buvo ir istorinė tradicija. Senovės Romoje tūkstančiai žmonių rinkdavosi į koliziejus pažiūrėti, kaip žūsta gladiatoriai. Viduramžiais žiūrovai ūžė stebėdami riterių turnyrus ir su panieka žiūrėdavo į karius, nedrįsdavusius rizikuoti ir stojusius į kovą su bukais ginklais. 1559 m. viename tokiame turnyre žuvo Prancūzijos karalius Henrikas II – vienas iš ilgo kilmingųjų sąrašo, išneštųjų iš turnyrinės dvikovos lauko kojomis į priekį. XVI-XVII a. dvikovos dėl garbės ir orumo gynimo taip pat neretai vykdavo stebint gausiems žiūrovų būriams. XVIII-XIX a. Anglijoje paplito nelegalios bokso varžybos. Dažniausiai vargingiausių visuomenės sluoksnių atstovai kaudavosi plikais kumščiais. Šias įstatymo draudžiamas kovas lankė net karališkosios šeimos nariai, nors tuometinis boksas labiau priminė dabartines kovas be taisyklių. Įdomu tai, kad kovų organizatoriai niekuo nerizikavo, o boksininkas nugalėtojas, užmušęs savo varžovą, galėjo būti teisiamas ir už kovą ringe, ir už žmogžudystę. JAV pietinėse valstijose panašias bokso kovas tarp vergų organizuodavo vergvaldžiai. Net Anglijoje išgarsėjo juodaodis Tomas Molina. Jis gimė vergu JAV, o jo šeimininkas, pastebėjęs puikius fizinius duomenis, nuolatos organizuodavo Molinos kovas su kitų plantacijų vergais. Tomas nugalėjo visus. Galų gale jam liko susikauti su vieninteliu pajėgiu varžovu. Jį Molina taip pat įveikė. Už pergalę čempionui atiteko laisvė. Nors JAV tokios bokso kovos XIX a. taip pat buvo draudžiamos, jos nelegaliai vykdavo daugelyje šalies miestų.
XX a. padovanojo dar vieną galimybę nusisukti sprandą – automobilių lenktynes. Po Pirmojo pasaulinio karo jose nebuvo paisoma jokių saugumo reikalavimų nei lenktynininkams, nei žiūrovams. Netrukus sustiprėjo aviacija.
Galbūt tik milžiniškos Antrojo pasaulinio karo aukos privertė kitaip vertinti žmogaus gyvybę. Maždaug nuo 1950 m. sportininko žūtį pradėta laikyti tragedija, o ne vertinti kaip neišvengiamą nelaimingą atsitikimą. Ir vis tiek žmones ir toliau domina pavojingi sporto įvykiai. Dažnai ir sportininko, ir žiūrovo smegenis valdo tik adrenalinas. Keturiskart olimpinis čempionas disko metikas amerikietis Alfredas Oerteris, paklaustas, kada daugiau žmonių lankysis lengvosios atletikos varžybose, atsakė: “Kai mes pradėsime mėtyti diskus vienas į kitą”.
Rizikos aukštumos
Rizikingiausiųjų sąrašą pradeda ekstremalios sporto šakos, taip pat parašiutizmas ir alpinizmas. 10.000 žmonių, užsiimančių alpinizmu, tenka 56 nelaimingi atsitikimai, pasibaigiantys mirtimi. Kalnuose tyko deguonies stygius, sniego lavinos, akmenų griūtys. Aukštai kalnuose galima mirtinai sušalti. Britų alpinistai pirmieji ėmė atkakliai veržtis į Everestą. 1924 m. George'as H.Leigh Mellory ir Andrew C.Irvine's be pėdsakų dingo Himalajuose. Melory palaikai buvo aptikti tik prabėgus 75 metams. Neseniai pasaulį apskriejo žinia apie Latvijos alpinistų tragediją Naujojoje Zelandijoje – keturi ekspedicijos dalyviai nukrito iš 300 metrų aukščio. Niūri statistika nenutrūksta, ji rašoma reguliariai, kiekvieną mėnesį. Kalnuose žūva ne tik alpinistai. 2001 m. pasaulio slalomo supermilžino čempionė 31 metų prancūzė Regine Cavagnoud Insbruke įsirėžė į trasa ėjusį vokiečių komandos trenerį Markusą Anwanderį. Slidininkė patyrė sunkią galvos traumą ir atsidūrė komoje. Nors gydytojai dėjo milžiniškas pastangas, sportininkės smegenų veikla nutrūko – kitą dieną šeimos ir draugų apsuptyje gydytojai išjungė dirbtinio kvėpavimo aparatą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad vokiečių treneris dėl techninių kliūčių per radijo imtuvą neišgirdo pranešimo, kad sportininkė jau leidžiasi trasa.
Tai buvo pirmasis nelaimingas atsitikimas slidinėjimo trasose nuo 1994 m., kai Austrijos kalnų slidininkė Ulrike Maier griuvo trasoje ir mirtinai susilaužė sprandą. Iki šios nelaimėse nuo 1959 iki 1993 m. per treniruotes ir varžybas žuvo 13 kalnų slidininkų.
Prieš kelerius metus Lietuvoje žuvo patyręs slidininkas, buvęs šalies kalnų slidinėjimo čempionas vilnietis Rolandas Seliukas. Tragedija įvyko Vilniuje, Sapieginėje, ant Šilo kalno. 32 metų slidininkas visu greičiu įsirėžė į pušį ir vietoje krito negyvas. Kalnai pavojingi ir kanojininkams. Kraupus atsitikimas yra įvykęs Šveicarijoje. Iš karto žuvo net 19 kanojininkų. Tragedija įvyko po didelės liūties, kai netikėtai padidėjo upės tėkmės greitis.
Parašiutizmo sporte 10.000 žmonių tenka 2,4 mirtinos tragedijos. Kalbama, kad visi šuolininkai pasikliauja atsarginiu parašiutu, o pagrindinį parašiutą į kuprinę sukiša vos ne kojomis. Tačiau kartais nesuveikia ir atsarginis. Ekstremalai, šokdami nuo aukštų pastatų, apskritai parašiuto žiedą patraukia paskutinę akimirką. Tada, kai jau nebegali padėti joks atsarginis. Šio sporto pradininku galima laikyti paryžietį siuvėją Reisfeldtą. 1912 m. jis pamėgino nuskristi nuo Eifelio bokšto parapeto su patobulintu apsiaustu vietoj sparnų. Reisfeldtas žnektelėjo žemėn didelės minios akivaizdopje. Skrodimas parodė, kad, dar nepalietęs žemės, jis mirė nuo širdies priepuolio.