Tiesa, įgarsinta lietuviškai

"All over press"
“Visa tiesa apie ryklį”? Labai spalvota, su labai daug savo skirtingas tiesas turinčių veikėjų. Mūsų kino teatruose vis dar pasitaiko lietuviškų švenčių. Pastaruoju metu jos susijusios su lietuviškai įgarsintais užjūrių animaciniais filmais. Štai ir šį penktadienį žiūrovų laukia malonumas pamatyti animacinį filmą "Visa tiesa apie ryklį" ir išgirsti, kaip mūsų aktoriams pavyko prakalbinti animacinį personažą, balsu sukurti jo nuotaiką, charakterį, spalvingumą. Šis bandymas daug tvirtesnis, ir, sakyčiau, lygesnis. Praėjus euforijai po “Šreko 2” jau galima prie jo kabinėtis, sakyti, kad jo įgarsinimas buvo geras, bet šiek tiek “nelygus”. Vieni herojai, tiksliau, jų iškalba, lietuvių aktorių dėka buvo labai ryški, kiti pasimiršo vos išėjus iš salės. Šiuos nelygumus gal lėmė ir patys “Šreko 2” herojai, suteikę kai kuriems aktoriams progų “išsišokti”. Taigi balsų reikšmingumo, lygumo prasme “Visa tiesa apie ryklį” įgarsinta kone nepriekaištingai. Spaudos konferencijoje, be begalinių džiaugsmų ir padėkų vienas kitam, nuskambėjo ir pasigyrimų, kad filmo savininkai laiko lietuvišką “Visos tiesos apie ryklį” versiją kone geriausia Europoje (įgarsinti studijoje “UP Records”).
Kaip dažnai būna, jau girdžiu balsus, kad jeigu ne “supervaizorius” - įgarsinimo prievaizdas iš Holivudo, tai tokio rezultato nebūtų. Nežinau. Abejoju, kad būtent jis privertė aktorių Arvydą Dapšį rasti tikslias, lengvai parodijuojančias Krikštatėvio ryklio intonacijas. Netikiu, kad įgarsinimo prižiūrėtojas turi tiek sugebėjimo valdyti Rasos Marazaitės (žuvytė Endžė) balso švelnumą ir skaidrumą ar Rimantės Valiukaitės (žuvytė Lola) klastingas seksualias intonacijas. O Vytautas Rašimas, netveriantis iš džiaugsmo, kad dabar jį ir Willą Smitą sieja vienas Oskaras (žuvytė Oskaras), pasirodo, turi dar neišnaudotų teatre galimybių iš smulkios žuvytės tapti vandenyno žvaigžde.
Jeigu čia kam nors, be aktorių, ir sakytini komplimentai, tai Romui Lileikiui ir Valdui Jakniūnui, dialogo režisieriams. Reiktų dar turėti galvoje ir tai, kad darbą, aišku, apsunkina pati lietuviškos iškalbos specifika – ji savo melodingumu ir intonacijų bangavimu nė iš tolo neprilygsta šnekamąjai anglų kalbai. Bet vienai minutei ekrane pasirodžiusios ir pasiskundusios dėl viso savo sumauto gyvenimėlio, kuriame tiek vargų, kiek į vieną minutę neįmanoma sutalpinti, krevetės (aktoriaus Vytauto Šapranausko dėka) pamiršti neįmanoma. Rasos Marazaitės dukra, su mama atvykusi į peržiūrą spaudai, po filmo pasakė: “Gerai vaidinot”. Tikrai gerai vaidinot.