Vaiduoklio užrašai
Kažkokie žmonės be ceremonijų iškraustė mano močiutės skeletą iš antresolių, pasmaugė laikrodžio gegutę, o trečiosios žmonos kriptoje įsirengė prabangią tupyklą.
Vieną dieną mano protėvio portrete buvo užpaišytas naujojo blyn dvarininko veidas. Tas jų dažnai minimas blyn, kaip mūsų fon, ko gero, yra koks titulas? „Išpjausime medžius. Pastatysime amerikietiškus kalnelius. Kiemo viduryje vietoje to akmeninio diedo su peniu užsakysime savo atvaizdą. Tik ne nuogą, o kaip pridera, su „Armani“ eilute. Gal seniau dvarininkai pinigų stigo, kad skulptūros buvo nuogos?“ – girdėjau šnekas kieme. Pasibaidžiusi mano pirmosios žmonos vėlė palėpėje ėmė spiegti tarsi sirena, tačiau žmonės jos negirdėjo. „Gal Gintaro muziejų nupirkti? Juk pradžia jau padaryta. Ten kai kurie gimtadienius švenčia. Kam tokioje strategiškai geroje vietoje reikalingas Gintaro muziejus? Akmenų pilna visur. Galima po kojomis pasižvalgyti“, – kalbėjo elitas, ir mačiau, kaip nusivalė snarglį į Amūro skulptūrą.
Turtingiausi žmonės gyvena dvaruose. Bet dauguma jų paveldi. Tačiau mes paveldime tik jų kapus. Europoje visada buvo paklausūs dvarai su legenda, ypač jei ten dar tebegyvena vaiduoklis. O kaip kitaip išsiskirti iš kitų turtuolių? Tik savo vaiduokliu, kurį galima pamaloninti vakare padėjus pieno dubenėlį prie židinio. Dėl visa pikta, kad naktimis nenutrauktų antklodės. Pasigėrėję Italijos ar Prancūzijos pilimis, mūsiškiai irgi susivokė, kad turime dvarų, tik juose pridaryta kakų. Mados keičiasi. Kažkada prestižo reikalas buvo „Volga“, bet dvarai buvo nepatogūs politiškai. Tada turėjau pakęsti negražius užrašus ant mano dvaro sienų – išmokau rusų tautosakos. Gavau gripą, kai išlupo langus ir koklius. Tupėjau skrynioje kartu su prosenelės skeletu, kai čia vyko pienininkystės veteranų susitikimai, buvo kolūkio kontora, sandėlis. Įsitaisiau astmą, kai buvo fabrikas. Tie patys, kurie dvaruose įrengdavo fermas, šitaip demonstruodami savo pilietinę poziciją nesivaikyti prabangos, dabar juos perka. Elitas turi litų.
Tik aš nežinau, kas buvo geriau: kai dvarai priklausė kiekvienai karvei ar kai jį už litą nusipirko naujasis blyn ponas? Vadinasi ponai, iš tiesų – jie tik poniai. „Neturime mėlynojo kraujo“, – girdėjau, kaip susigriebė naujasis dvarininkas-statybininkas. Todėl nusprendė valgyti daug mėlynių, kad kraujas būtų mėlynas, ir siūdintis daug vakarinių suknelių. Juk kilmingą žmogų pažinsi pagal deimanto spindesį, bet jie dabar savo deimantus vadina svarovskiais. Čia susirinks visa aukštuomenė, tie dešimt žmonių, kurie už litą nusipirko bene visą Lietuvos paveldą. Ko tie poniai spraudžiasi į apgriuvusius dvarus, jei patys pristatė namų, kurių lubos per įkurtuves įgriūva? Kodėl jie negyvena tuose stikliniuose dangoraižiuose? „Todėl, kad pinigų turi, bet neturi didybės. Jei širdyje esi prasčiokas, tik svetimas dvaras suteiks aurą. Kiti tų apleistų dvarų nerestauruos, o parduos už milijonus. Jiems nusičiaudėti į paveldą“, – paaiškino amžinatilsį prievaizdas, bet pats nusičiaudėjo nuo dulkių ir įlindo į plyšį. Gal langų nekeis plastikiniais? Kultūrinis nuosmukis prasidėjo su sovietais ir baigsis su naujaisiais lietuviais. Jie pamažu ardo tai, ko nesugebėjo suardyti laikas, karai ir sovietai. Gyvos lieka tik legendos ir dvarų vaiduokliai, ištikimai prisirišę prie savo žemiškojo likimo vietos. Naujieji dvaro blyn šeimininkai suvokia: senovinės menės, pokylių salės ir parkai – jų statuso ženklas.
Tiesiog malonu žinoti, kad turi pilį ir daug tarnų, gal net nuosavą prostatos gydytoją. Rytais paskambini varpeliu, kad pusryčiams patiektų „Faberge“ kiaušinių. Tik kietai virtų! Jei bus minkštai, spiri į pasturgalį. Gali būti griežtas it Radvila. Tų naujųjų ponių žmonos, kaip ir mūsų, yra dvidešimt metų jaunesnės. Kai jiems buvo dvidešimt, tos sliuogė iš įsčių. Patys jau galėjo nukirpti ką tik gimusios žmonos virkštelę ir užsiauginti ją paklusnią nuo mažų dienų it avį. Vėliau nelaikėme šlapimo, bet žmonos buvo vis jaunesnės. Senas nugrūsdavome į palėpę ir kopėčias nustumdavome koja. Visuomenei paskelbi neva vargšelė išprotėjo. Niekas ir nesistebėdavo, nes tai buvo įprasta kilmingųjų liga. Dabar tai negresia. Naujos žmonos buvo paklusnios, nes nutuokė, kas ten baladojasi palėpėje. Gal ir nelabai naujieji blyn dvarininkai skiriasi nuo mūsų? Tos pačios kalbos apie drabužius, susirūpinimas, kaip atrodys visuomenėje, tik va, išsilavinimas kiek kitas. Mūsų dvaruose paneles mokė tūpsnių, lenkų ir prancūzų kalbų bei literatūros, skambinti fortepijonu, piešti ir naudotis penkiomis šakutėmis. Vėliau studijavome Paryžiuje. Anksčiau net kandys skambindavo Lisztą. Vietinė likusi kandis man sakė, kad šiųdieniai nepadoriai turtingi – pusė bandito. Vienintelė knyga, kurią perskaitė, – „Kaip tapti milijonieriumi?“ Ir ji padėjo. Kai naujasis blyn dvarininkas profesoriaus paklausė, kuo don Kichotas skiriasi nuo don Žuano, šį ištiko infarktas. Aišku, žmogus senas, minta tik daktariška dešra, dar užkanda savo rankraščių. Jei toks protingas, kodėl gyvena „chruščiovkėje“? Sunku suprasti, kodėl profesorius su dviem moksliniais laipsniais taip ir nesugeba atidaryti net naktinio klubo? Koks jo akiratis, jei nematė Žydrosios pakrantės?
Anksčiau dvarai buvo kultūros centras. Paveldo specialistai sako, kad dvarai atgims tik tuomet, jei juose ims veikti traukos centrai. Viešbučiai dvaruose pritrauktų turistų. Visi Europoje kalbėtų: „Kokie ten dvarai, kokia kultūra.“ O ir aš galėčiau pro rakto skylutę pamatyti, kaip damos maudosi duše. Jei žmonės dvaruose bandys įsikurti savo rezidencijas, jie liks mirę. „Kuo mano vestuvės ar vaiko krikštynos nėra kultūros renginys? Ta proga galima šalyje paskelbti amnestiją. Dvarą ir mūsų spintų dvasines vertybes visuomenei parodys žurnalistai per gyvenimo būdo laidas. Čia galės susirinkti aukštuomenė ir demonstruoti vardinius drabužius“, – aiškino istorikams blyn dvarininkas. Man atrodo, kad nuskurusioje Lietuvoje, kuri nesugeba pasirūpinti savo dvarais, teliko tik tie patys dešimt turtingiausių Lietuvos žmonių, kuriuos kas savaitę matau žurnalo „Apie juos“ kronikose. Gal jie giminės, kad visur vaikšto kartu?
Visi jie turi ne Lietuvos, o savų užmačių. Bet ir protėvių sielos turi savų. Sakysite, esu kiek priešiškas? Bet juk ne aš, o jie įsibrovė į mano buduarą ir nusišlapino ant trečiosios žmonos kriptos. Dar neaišku, kas pas ką gyvena. Mano mamos portretas per pokylius rodys vidurinį pirštą, o aš prispjausiu į arbatą. Naktimis šmirinėsime ir išvalgysime braškes su šokolado glazūra. Pripiešime visiems ūsus, o dienomis tūnosime kruopų pakeliuose. Aukštuomenėje pasigirs kalbų, kad blyn ponas tapo keistokas. Kažkas jį užtrenkė vonioje: jis ten vienomis trumpikėmis pratupėjo visą Gedimino pilies privatizavimo neva konkursą. Ant galvos nukrito paveikslas – mano mamos atvaizdas su špyga, o senovinis rėmas nubrozdino nosį. Todėl pasklido gandai, kad jį muša jaunoji žmona.
P.S. Bet koks herojų panašumas į gyvus ar mirusius asmenis yra atsitiktinis. Neatsitiktinis – tik vaiduoklis.
