Pusė gyvenimo su „Philips“

Kaip tokiais tampama? Giedrius Martusevičius, tarptautinės kontroliuojančiosios bendrovės „TP Vision“, šiuo metu valdančios „Philips“ televizorių verslą, pardavimo vadovas Baltijos šalyse, Izraelyje, Kaukazo regione ir Vidurinės Azijos šalyse, teigia, kad  atsakymas į tokį klausimą vienas: „Tereikia nebijoti norėti.“

Antakalnyje išaugęs vilnietis p. Martusevičius karjerą kompanijoje „Philips“ pradėjo gana atsitiktinai – dvidešimtmetis Vilniaus universiteto studentas vakarėlyje susipažino su „Philips“ atstovybės vadovu ir pasiprašė darbo. „Kokio darbo norėtum?“ – paklausė jo verslininkas. „Bet kokio“, – atsakė Giedrius. „Jei bet kokio, ateik rytoj – būsi kroviku sandėlyje“, – nusijuokęs pasakė „Philips“ atstovas. Taip 1993 m. birželio 5 d. Giedrius stojo tarnybon „Philips“ sandėlyje-parduotuvėje Kareivių gatvėje Vilniuje.

Pirmos viltys

„Pirmasis mano, kroviko, atlyginimas siekė net 30 dolerių per mėnesį, – prisimena p. Martusevičius. – Po daugelio metų perskaitęs automobilių koncerno „Chrysler“ įkūrėjo Walterio Chryslerio istoriją, net nusijuokiau, kai sužinojau, kad jis kadaise būdamas to paties amžiaus, kaip aš, dirbo geležinkelio stoties tualetų valytoju ir taip pat uždirbdavo vieną dolerį per dieną. Tokį pat atlyginimą yra gavęs ir buhalteriu savo karjerą pradėjęs Johnas D. Rockefelleris, taigi 30 dolerių per mėnesį vienijo daug gerų žmonių.“

Giedriui neteko valyti tualetų ar balanso suvesti kaip Chrysleriui ir Rockefelleriui, tačiau kelis mėnesius jis tampė sunkias dėžes iš sandėlio į prekybos salę.

„Kaip šiandien pamenu prekių ženklu „Philips-Whirlpool“ pažymėtus šaldytuvus, – sako p. Martusevičius. – Dabar jau tokių nebėra. Kadaise amerikiečių kompanija „Whirlpool“ eidama į Europos rinką susidūrė su nenumatyta problema – jų gaminami JAV standartinių gabaritų šaldytuvai tiesiog netilpdavo pro siauras europietiškų būstų duris į mažus butus. Tad įsigijo visą „Philips“ virtuvės prietaisų padalinį ir sukūrė naują prekių ženklą „Philips-Whirlpool“. Vėliau „Philips“ pavadinimas nuo tų šaldytuvų ir viryklių išnyko, tačiau jį atsimenu gerai – ant savo pečių teko patampyti jų ne vieną šimtą.“

Po pusmečio p. Martusevičius tapo pardavėju ir atsidūrė prekybos salėje, ten pažino darbo su žmonėmis pradmenis. O dar po metų baigė Tarptautinio verslo studijas ir buvo paskirtas prekybos vadybininku, „menedžeriu“, kaip tais laikais buvo vadinami šios garbingos profesijos žmonės. „Ten ir pažinau tuos žmones, kurie šiandien yra pagrindiniai buitinės elektrotechnikos rinkos dalyviai, – sako Giedrius. – Visi išlikome draugai, nes be žmogiškos šilumos šiame versle – nė žingsnio. Kuo greičiau pardavėjas suvoks, kad geri asmeniniai santykiai yra sėkmingo verslo širdis, tuo laimingesnis bus.“

„Tai buvo pašėlę laikai, – prisimena p. Martusevičius. – Pusė dokumentų parašyta kirilica, pusė – lietuviškai, rinkoje cirkuliavo vagnorkės, „Disneylando“ ir perspausdinti litai, doleriai ir markės. Mašinų numeriai – skirtingi, verslininkai – raudonais ir žaliais švarkais, rankose – lagamino dydžio mobilieji telefonai. Būsimieji verslo magnatai skraidžiojo į Kiniją ir Turkiją, stovėjo turguje (net Gariūnų dar nebuvo). Tačiau visų entuziazmas atrodė begalinis – mūsų ateitis atrodė šviesi ir daug žadanti.“

„Philips“ buvo populiarus, Lietuvoje nuo seno žinomas prekių ženklas. Užfiksuota, kad „Philips“ lemputėmis Klaipėdoje buvo prekiaujama jau 1923 m., Kaune nuo 1935 m. iki sovietų okupacijos veikė „Philips“ radijo imtuvų gamykla. Sovietiniais laikais „Philips“ apšvietimo technologijos buvo montuojamos didžiausiose gamyklose. Šiaulių „Tauras“ ir Panevėžio „Ekranas“ daug metų tiekė kineskopus „Philips“ televizoriams, Lietuvoje buvo gaminama ir įranga „Philips“ pramoninėms elektros skydinėms, bandyta gaminti „Philips“ elementus bei apšvietimo priemones, buvo kalbama net apie „Philips“ puslaidininkių gamyklos Lietuvoje statybą. To dešimtmečio pradžioje po Lietuvą zujo daugybė „Philips“ pasiuntinių. Neretas pamena, kad amžiaus pabaigoje investuotojų forumuose „Philips“ su IKEA buvo minimi kaip didžiausi Lietuvos ekonomikos produkcijos pirkėjai.

O ir mūsų tada naudojami prekių ženklai buvo kiek kitokie. „Samsung“ tik žengė pirmuosius nedrąsius žingsnius elektronikos rinkoje, LG kaip prekių ženklas net neegzistavo (tada buvo „Goldstar“), „Panasonic“ buvo žinomas tik kaip muzikos grotuvų gamintojas, „Toshiba“ buvo pažįstama kaip kalkuliatorių arba elektrinių spausdinimo mašinėlių gamintoja, o „geras televizorius“ reiškė „Sony“. Daug kas dar pamena Lietuvos turguose ir kioskuose parduodamas klastotes: treningus „Abibas“, laikrodžius „Roleks“, grotuvus „Soni“, „Panasonics“, „Philibs“ bei „Filips“. Anot P. Martusevičiaus, „Philips vadovybę tokie iškraipyti pavadinimai džiugino, buvo manoma, kad žmonės prekių ženklą laiko kokybės požymiu.

„Kompanijos vadovai teigė, kad jei tave kopijuoja, vadinasi, labai gerai darai“, – prisimena p. Martusevičius. Kasdieninėje Vidaus reikalų ministerijos suvestinėje nuolat mirgėjo informacija apie pavogtus „Philips“ televizorius, vaizdo grotuvus bei arbatinukus, vagys kėsinosi net į „Philips“ lemputes – ir nusikaltėliai žinojo, kas yra geras daiktas. „Tiesa, mus dažnai painiodavo su kitu Lietuvoje žinomu prekių ženklu „Philip Morris“, neretai parduotuvėje buvo klausiama, kur guli cigaretės, o ir šiaip kai paminėdavau, kad dirbu bendrovėje „Philips“, žmonės klausdavo, kaip sekasi mūsų gamyklai Klaipėdoje“, – juokiasi Giedrius.

Pasauliui pagaliau pripažinus mūsų nepriklausomybę, su Lietuva „Philips“, o ir kitos didžiosios elektronikos bendrovės siejo nemažus planus, ir tai atrodė visiškai natūralu. Kinija dar tik „budo“, Pietų Korėja tik kratėsi diktatūros palikimo, Rusija skendėjo chaose, ir Baltijos šalys visus domino, o Lietuva iš jų buvo didžiausia ir patogiausioje strateginėje padėtyje (didžiųjų korporacijų požiūriu, Baltijos šalys buvo net keturios – įtraukiant ir Kaliningrado sritį). Visi to meto verslininkai gerai atsimena, kaip didžiosios kompanijos iš pradžių planavo Lietuvoje atidaryti savo regioninius centrus ir atstovybes (LG net buvo beatidaranti Šiauliuose savo televizorių surinkimo liniją), tačiau Lietuvos valdininkai buvo neįveikiami: po ilgų ir nutrūkusių derybų absoliučiai visų elektronikos gamintojų centrai buvo atidaryti Latvijoje, gamyklos – Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje, o Lietuvai šiame versle teko tik podukros statusas, buvo prarasta tūkstančiai darbo vietų, milijoninės investicijos ir infrastruktūros plėtra.

Lietuviškos realijos

„Paskui viskas tarsi apsivertė aukštyn kojomis, – prisimena p. Martusevičius. – Lietuva su savo biurokratišku cinizmu ir priešinimusi progresui virto egzotiška ir barbariška šalimi. Vakarų verslas pradėjo nekęsti mūsų valdininkų, o ir žmonės elgėsi vis keisčiau bei aršiau. Pamenu, kaip Vilniuje atidarant Baltąjį tiltą ant jo turėklų įrengti brangūs „Philips“ lauko šviestuvai, Vakarų Europos laboratorijose atlaikę neįtikėtinus atsparumo testus (per juos važinėjo tankai, viduje sprogdino granatas, jie buvo mėtomi iš įvairaus aukščio, deginami aukštakrosnėse, kur lydomas plienas), buvo sudaužyti pirmąją naktį. Kaip žaismingai rusiškai pas mus sakoma: „Prieš laužtuvą nepasišakosi.“

Specialus „Philips“ pasiuntinys, atvykęs iš Nyderlandų, net susirinko visas tų nelaimingų šviestuvų duženas naujiems tyrimams, matyt, siekė atsakyti į klausimą, kaip tai apskritai įmanoma. Nes Lietuvoje neįmanoma virsdavo įmanoma. Apie 1995-uosius tarp prekybininkų sklandė ir linksma istorija apie kažkokį ypač brangų „Hitachi“ televizorių, kuris Lietuvoje sugedo taip, kad jo nepajėgė sutaisyti nei vietiniai, nei Lenkijos meistrai. Televizorius buvo išvežtas į Europos garantinės priežiūros centrą Šveicarijoje, bet ir ten mokslas pasirodė esąs bejėgis paaiškinti unikalų gedimą. Tas sugedęs televizorius apkeliavo visą pasaulį, kol Japonijoje pateko į rankas jo kūrėjams. Deja, ir japonams nepavyko atgaivinti savo kūrinio, ir, sakoma, pats „Hitachi“ prezidentas, nustebęs dėl tokio mistinio gedimo, įsakė televizoriaus savininkui Lietuvoje įteikti kitą patį naujausią televizoriaus modelį...“

„Philips“ atstovus daug kas čia stebino. Prieš 20 metų į Vilnių užklydęs „Philips“ garantinės priežiūros vadovas (vienas iš to lygio vadovų, kurie skraido tik korporacijos lėktuvais), panoro savo akimis išvysti, kokiomis sąlygomis mūsų šalyje dirba garantinės priežiūros centrai. Jam pavyko patekti į „Elektrono“ gamyklos rūsyje veikiančią taisyklą, kurios meistrai sėdėjo niūriame rūsyje, menkai apšviestose buvusiose dušų kabinose. Svečią nustebino, kad išvydę jį, „poną lakuotais štibletais“, meistrai kažkodėl išsilakstė, o nespėję pasprukti kalbinamieji tik mykė ir vartė akis. Matydamas taisomais televizoriais užverstas dirbtuves, aukštas svečias Lietuvos meistrus pavadino „didvyriais“ – įvertino, kokiomis primityviomis priemonėmis tie gaminiai būdavo taisomi, galima sakyti, tik lituokliais... Tokie buvo laikai...“

Tačiau jokie biurokratai negebėjo sustabdyti lietuviško veržlumo. Per pirmąjį savo karjeros dešimtmetį p. Martusevičius pakilo visais karjeros laipteliais iki „Philips“ Baltijos regiono prekybos vadovo. „Bendrovė reikalavo tik ambicijų, – prisimena Giedrius, – visa kita išmokstama.“ XX a. pabaigoje „Philips“ pripažino, kad tapo „pernelyg olandiška, pernelyg sena ir pernelyg vyriška“, ir restruktūrizavosi, pardavė daug savo verslų ir gamyklų, taip pat ėmėsi naujos verslo vadybos strategijos. Taip atsirado naujų karjeros galimybių įvairių tautybių žmonėms, o vietos kadrai jau buvo rengiami atitinkamai.

Investicijos į kadrus

„Mane visada stebino kompanijos „Philips“ tolerantiškumas. Iki pradėdamas joje dirbti težinojau, kad „Philips“ gamina geras garsajuostes ir kompaktines plokšteles, taip pat leidžia Davido Bowie ir ABBA vinilines plokšteles. Ir patekau į bendrovę pačioje jos galybės viršūnėje – „Philips“ tais laikais gamino 120 tūkstančių pavadinimų daiktus – nuo elektros lempučių iki drenažo vamzdžių, nuo rentgeno aparatų iki dirbtinių Žemės palydovų. Gal kas dar pamena „Philips“ kompiuterius, mobiliuosius telefonus (jų modeliai „Gene“, „Diga“ ir „Triumph“ vienu metu Lietuvos rinkoje dominavo), vaizdo kameras? Iš esmės gimtinėje Nyderlanduose „Philips“ jau nebebuvo vien įmonė, ji jau buvo virtusi reiškiniu. Esu sutikęs „Philips“ dirbančių žmonių, kurių tėvai ir seneliai taip pat dirbo toje pačioje kompanijoje, ir jie toli gražu nebuvo baudžiauninkai. Nes požiūris į kompanijos darbuotojus visada buvo ypatingas. Atsimenu vieną neužmirštamą epizodą. Sykį Amsterdame užėjau į „Philips“ centrinės būstinės rūkomąjį, kur stovėjo tuometinis kompanijos prezidentas Gerardas Kleisterlee su kitu aukštu pareigūnu. Abu olandai – jie kalbėjosi, žinoma, olandiškai. Tačiau išvydę mane, akivaizdžiai nevietinį, jie automatiškai, turbūt net nepažeisdami sakinio sintaksės, pradėjo kalbėti angliškai vien iš mandagumo, kad aš, svetimšalis darbuotojas ar svečias, stovintis už kelių žingsnių ir nereiškiantis jokių pretenzijų, nepasijusčiau nepatogiai. Toks tolerantiškumas mane pribloškė, – sako p. Martusevičius. – O ir pačioje kompanijoje nesu girdėjęs nė vieno blogo žodžio apie konkurentus. Žmonės dažnai manęs prašo pasakyti ką nors neigiamo apie kitų gamintojų televizorius, tačiau jiems visada atsakau: „Verčiau konkuruoti tarpusavyje geromis savybėmis, o ne žeminant kitus ir pabrėžiant jų trūkumus.“ Visos didžiosios pasaulio bendrovės gamina gerus produktus, visos jaučia socialinę atsakomybę ir gerbia savo darbuotojus. Kaip „Philips“ vertybių išpažinėjas tikiu, kad galų gale suvokta, jog visi gyvename vieną gyvenimą, visų pasaulio pinigų neuždirbsi ir visi norime žmonių gyvenimą padaryti kuo malonesnį bei smagesnį.“

„Pamenu, kaip prieš keliolika metų lietuvius stebino užsienio kompanijų entuziastingas polinkis į mokymus. Investicijos į švietimą visada atsiperka, Vakaruose tai seniai suvokta. Neseniai skaičiavau, kad bendrovės mokymuose esu praleidęs beveik ištisus metus, ir joje sukaupti bei perteikiami „know-how“ (pažangios patirties, gamybinių paslapčių – VK) kiekiai stulbinamai dideli“, – sako Giedrius. Prieš kelerius metus baigęs ir verslo administravimo studijas Baltijos vadybos institute (BMI), p. Martusevičius aktyviai dalyvauja Verslo vadovų klubo diskusijose, nes „žinių troškulys, anot senovės žydų, yra nesustabdomas procesas“. „Mat kad ir kokia būtų kompanija, – teigia p. Martusevičius, – visada aišku, kad didžiausias jos turtas yra tik žmonės – išsilavinę, motyvuoti ir lojalūs bendrovėms tikslams.“

Iššūkiai užsienyje

Ponui Martusevičiui „Philips“ nuolat siūlydavo persikelti dirbti į užsienį – Švediją, Vengriją, Jungtinius Arabų Emyratus, tačiau jis visada atsisakydavo, nes „čia tėvai, mylima žmona, du nuostabūs vaikai, Antakalnis ir sparčiai senstantys draugai“. Lietuvoje jis aktyviai dalyvauja „Rotary“ klubo veikloje, konsultuoja jaunus pradedančiuosius, pvz., valiklius su probiotikais gaminančią įmonę „ProBioSanus“. „Suprantama, kodėl vakariečiai mus, lietuvius, visada vertina kaip tinkamiausius tarpininkus ryšiams su posovietine erdve. Mes suvokiame tos erdvės mentalitetą, mokame kalbą ir, svarbiausia, nebijome vietos iššūkių“, – sako p. Martusevičius. Dabar jis yra kompanijos darbo grupės, sprendžiančios prekybos problemas Ukrainoje, narys ir pastaruosius dvejus metus yra „Philips“ televizorių prekybos vadovas ne tik Baltijos šalyse, bet ir Izraelyje, Užkaukazės valstybėse bei Vidurinės Azijos šalyse (išskyrus Kazachstaną).

„Darbas sekinantis, bet įdomus“, – sako p. Martusevičius. Anot jo, tik Baltijos šalyse „Philips“ prekyba yra visiškai suderinta, ir šiame regione yra parduodama tris kartus daugiau televizorių nei Kaukazo ir Vidurinės Azijos rinkose kartu sudėjus. („Mane it kokį Nikitą Chruščiovą yra užvaldęs sportinis azartas televizorių pardavimu Kaukazo ir Vidurinės Azijos rinkose per dvejus metus aplenkti Baltijos šalių rinką“, – tvirtina Giedrius.) „Philips“ Baltijos šalyse, televizorių pardavimu skaičiuojant vienam gyventojui, lenkia net penkis kartus didesnę Lenkijos rinką. Baltijos šalyse svarbiausias šiuolaikinės rinkos iššūkis – televizorių pardavimas internetu. Jis sparčiai auga (išskyrus Rygą, kur internetu parduodama ketvirtis visų Latvijoje parduodamų televizorių). Baltijos šalys jau pasižymi išsivysčiusios rinkos požymiais: pirkėjai reikalauja aukščiausios klasės televizorių su visais pranašumais – išmaniąja „Smart TV“, vaizdo kokybės gerinimo programine įranga ir „Ambilight“ apšvietimo technologijomis.

O štai posovietinėje erdvėje ne tik „Philips“, bet ir kitus televizorių gamintojus dar visai neseniai pasitikdavo begalė sunkumų. „Kalbant apie verslą tose rinkose, būtina suvokti tai, kas visada baugino vakariečius“, – teigia p. Martusevičius. Anot jo, pirma, tai keistas tenykščių požiūris, beje, tebesantis gajus ir Lietuvoje, ypač kalbant apie Europos Sąjungos paramos skirstymą. „Pas juos, Vakaruose, – nuobodžios, sausos gyvenimiškos schemos, o pas mus – kūrybiškas ir laisvas požiūris.“ Tai veda prie korupcijos, nepagarbos verslo partneriams, vagysčių, prirašinėjimo ir kitų neskaidrių, „šešėlinių“ verslo metodų. Antra, atsiskaitymo sunkumai. Dauguma Vakarų įmonių yra nukentėjusios nuo Rusijos ir Vidurinės Azijos šalių prekybos partnerių, kurie dažniausiai naudoja paprastą schemą – kreditan paima nedidelę dalį produkcijos, už ją atsiskaito, po to paima šiek tiek daugiau ir atsiskaito. Tačiau įgiję pasitikėjimą ir gerą kredito istoriją, paima daug produkcijos ir dingsta. Kaip sakoma, visi galai į vandenį. Ir trečia, revoliucijos, pilietiniai karai, korupcija, diktatūros, tarpbankinių atsiskaitymų problemos ir t. t.

Pasak p. Martusevičiaus, Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje ligi šiol apie pusė rinkoje neaišku iš kur atvežamų televizorių buvo parduodama turguje, o ne tinklinėse parduotuvėse, kaip įprasta pas mus. Tiesa, tos buitinės elektrotechnikos prekyvietės turguje nė iš tolo neprimena mūsų gariūniškų kioskelių, dauguma jų virtusios visai geromis įrengtomis parduotuvėlėmis, o Taškente prašmatnumu net galėtų pasivaržyti su geriausiomis Vilniaus parduotuvėmis. „Vis dėlto mūsų tikslas – perkelti prekybą į tinklines parduotuves ir suvienyti tarpininkavimo kanalus“, – teigia p. Martusevičius. Apie pardavimą internetinėse parduotuvėse tuose regionuose dar anksti ir būtų naivu kalbėti, o ir „išmanioji“ televizija tik pradeda žengti pirmuosius nedrąsius žingsnius. Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje vis dar daugiausia parduodama „Philips“ mažų įstrižainių televizorių, bet akivaizdu, kad tai lemia žemas žmonių pragyvenimo lygis. Iš Kaukazo rinkos „Philips“ tikisi daug, nes kitais metais tame regione bus pereinama prie skaitmeninio televizijos signalo, juoba kad kaukaziečiai ir Vidurinės Azijos šalių pirkėjai po truputį liaujasi pirkę „no name“ gamintojų televizorius ir vis daugiau renkasi žinomų pasaulinių prekių ženklų produkciją. „Kaukaze pradedame konkuruoti ne vien su pigia ir „no-name“ produkcija, jau tenka pasistumdyti pečiais ir su Lietuvoje įprastais konkurentais“, – sako p. Martusevičius.

Kaukaziečių pirkimo poreikiai šiek tiek skiriasi, pvz., armėnams labai svarbu, kad televizoriuje būtų įmontuota „Skype“ kamera, nes užsienyje gyvena didelė diaspora, palaikanti ryšius su likusiaisiais tėvynėje. Gruzinams tai rūpi mažiau. Azerbaidžaniečiai buvo pamėgę sidabro spalvos televizorių korpusus ir šiuo metu rinkoje dominuojantys juodi korpusai juos šiek tiek erzina. Tiesa, visus kaukaziečių prekybininkus vienija viena tradicija: nuo turguje ar parduotuvėje parduodamo televizoriaus rėmo neturi būti nulupta polietileno plėvelė – tai laikoma naujumo ir aukštos klasės įrodymu. „Toks kaukazietiškas įprotis net sukėlė šiokių tokių sentimentų, juk prieš 20 metų taip buvo įprasta ir Lietuvoje“, – juokiasi Giedrius. Ir pabrėžia, kad, priešingai nei byloja stereotipai apie moters vaidmenį Vidurinės Azijos valstybėse, iš tikrųjų jos daro didelę įtaką savo vyrams prekybininkams, ir norint palaikyti gerus santykius būtina įtikti ir partnerio žmonai (gėlės, šokoladas iš Lietuvos, gintaro dirbiniai).

Ponas Martusevičius vis daugiau laiko praleidžia ir Izraelyje. Ten matyti akivaizdžios šalies vyriausybės pastangos skatinti žmones kuo efektyviau naudoti elektros energiją. Pavyzdžiui, visų gamintojų didelės įstrižainės televizoriai Izraelyje yra kur kas brangesni nei kitur, nes jiems įvesti dideli importo muitai kaip daug energijos vartojantiems prietaisams. Izraelio vyriausybė neseniai skatino vartotojus pereiti prie A+ energijos kategorijos prietaisų naudojimo – keičiantiems šaldytuvus ir virtuvės įrangą į naujesnę valstybė kiekvieno įsigyjamo daikto vertę kompensuodavo 100 dolerių. Vis dėlto Izraelyje, palyginti su Baltijos šalimis, televizorių internetu parduodama labai mažai, nes tenykščiai linkę kruopščiai įvertinti perkamą daiktą. Beje, izraeliečiams, kaip ir armėnams, taip pat svarbu, ar televizoriuje įmontuota „Skype“ kamera.

Paklaustas apie legendinį žydų verslumą, Giedrius nusijuokia: „Iš tiesų žydai yra unikalūs derybininkai. Jie kovoja dėl kiekvieno dolerio. Kad ir koks geras draugas būtų verslo partneris, kad ir kaip artimai su juo bendrautum, kalbai pasisukus apie pinigus, draugystė išgaruoja ir lieka tik pragmatizmas bei racionalus išskaičiavimas. Tiesa, izraeliečių talentas derėtis nublanksta prieš mūsų, lietuvių, gebėjimą pakovoti net dėl 50 centų. Nuoširdžiai tvirtinu, kad geresnių verslininkų už mus pasaulyje nesu sutikęs.“

Be to, Izraelyje krinta į akis, kad žinomi prekių ženklai dominuoja net skurdžiausiuose šalies būstuose ar vietose. „Žmonės Izraelyje ir palestiniečių teritorijose stengiasi gauti malonumą iš gyvenimo, kad ir kokiomis sąlygomis gyventų, – sako p. Martusevičius, – buitinė elektrotechnika yra neatsiejama to malonumo dalis, o gerą jos veikimą užtikrina geras prekių ženklas.“

„Tikiu prekių ženklo galia, – baigdamas mūsų susitikimą sako Giedrius. – Šiais laikais daug kas teigia, kad dabartiniams jauniems vartotojams šimtametė kompanijos istorija nebereikalinga, prekių ženklo legenda ir aura tapo antraeiliais dalykais, jaunimui svarbiausia tapo funkcija, dizainas ir kaina. Tačiau būtina neužmiršti, kad jaunimas visais laikais sugebėjo skatinti inovacijas, bet niekada neturėjo finansinės galios. Jei šiandien savęs paklausime, kuris visuomenės sluoksnis turi pinigų, atsakyti lengva – vidurinė klasė ir brandaus amžiaus žmonės, t. y. tie, kurie suvokia kokybės reikšmę. Jaunimas galų gale taip pat suaugs, subręs ir suvoks, kad gyvenimo tiesa glūdi ten, kur šimtametė išmintis ir patirtis.“

Straipsnis 2014 m. balandį publikuotas žurnale „Verslo klasė“.