Islamo katilas verda

Teroro aktas prieš leidinio „Charlie Hebdo“ redakciją Paryžiuje dėl išspausdintų pranašą Mahometą ir islamo religiją pašiepiančių karikatūrų neišvengiamai turės skaudžių padarinių. Baiminamasi, kad šie įvykiai sukiršins ES valstybių piliečius su jų teritorijose gyvenančiais kitataučiais, pirmiausia – musulmonais. Tai jau vyksta Vokietijoje, kur į pirmas gretas stoja prieš imigraciją pasisakančios partijos ir grupės.

Jų demonstracijos tiksliai iliustruoja Europoje vyraujančią nuostatą, dažnai vadinamą islamofobija. Bet čia, pasak politologo, islamo eksperto, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Egdūno Račiaus, susiduriame ne su islamo, bet su musulmonų baime.
„Pirmiausia reikia atskirti islamą nuo musulmonų ir sutikti, kad apie islamą žinome itin mažai. Ši religija nėra iš tų temų, kurios labiausiai domina žurnalistus, o viešose diskusijose vertinamas musulmonų elgesys dažnai pateikiamas kaip islamo išraiška“, – aiškina prof. Račius.
Paprastai žmonės bijo to, ko nepažįsta. Ir islamo bijoma, nes nesigilinama į jo turinį. Pasak profesoriaus, iki 2001 m. rugsėjo 11-osios Lietuvoje niekas nesuko galvos dėl islamo, apie jį tiesiog nebuvo kalbama, bet po teroristų išpuolių informacijos, o kartu ir dezinformacijos bei stereotipų padaugėjo.
„Nuo teroro išpuolių Amerikoje praėjo daugiau nei 13 metų, bet didžioji dalis žmonių vis dar nieko nežino apie islamą, nors informacijos yra daug daugiau nei anksčiau“, – įsitikinęs politologas.

Pasak prof. Račiaus, dėl protesto toliau spausdinamos islamą pašiepiančios karikatūros yra ideologinė kova, o nenoras nusileisti – akivaizdus. „Prastas skonis yra aitrinti žaizdas ir bukai pilti aliejų į ugnį, nes tai tampa užburtu ratu. Ir ne todėl, kad žmonės neranda išeities, bet todėl, kad jos neieško. Tie, kurie linkę provokuoti ir erzinti, galėtų to nedaryti, bet jie pasirinko tokį kelią ir nesirengia keistis“, – taip pašnekovas vertina satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ pasirinkimą toliau spausdinti islamą pašiepiančias karikatūras. Kita vertus, ir patys musulmonai turėtų aktyviau pasisakyti, dalyvauti viešojoje erdvėje, kad mažėtų visuomenės priešiškumas ir baimė.
„Jie turi parodyti nesmurtines, nors vis dar islamiškas, praktikas, – įsitikinęs profesorius. – Kitaip tariant, kad buvimas religingam (islamiškam) netapatintinas su buvimu smurtingai nusiteikusiam.“

Džihado interpretacijų – apstu
Islamo, antros pagal dydį pasaulio religijos, atšakų be galo daug, o vienos institucijos, įgaliotos kalbėti jo vardu, nėra. Tai lemia pačių musulmonų nesutarimus.
„Palyginimas su Katalikų bažnyčia būtų pravartus. Kas turi teisę kalbėti katalikybės vardu? Atsakymas aiškus – Vatikanas, konkrečiai – popiežius. Katalikybė kaip nuosavybė pirmiausia yra Vatikano. O kieno yra islamas? Atsakymas – niekieno. Arba, kitaip žiūrint, – visų, kurie tapatinasi su juo. Nėra institucijos, kuri galėtų prisistatyti kaip žinanti „tikrąjį“ islamą“, – dėsto prof. Račius.
Anot jo, islamas turi Koraną, sudėtingą tekstą, kuriame yra taikių minčių ir sykiu – itin brutaliai skambančių ištarmių.
Į klausimą, ar islamo vardu besidangstančios teroristų grupuotės apskritai tiki islamu, nes joks tikėjimas negali reikalauti žudyti žmonių, profesorius atsako: „Korano tekste visko labai daug, todėl ir musulmonų organizacijų, kurios savo autoritetą grindžia tuo pačiu Koranu, spektras išties platus. Sakyti, kad yra žmonių, kurie tinkamai arba netinkamai interpretuoja Koraną, negalime. Yra žmonių, kurie interpretuoja Koraną taip, kaip mums nepriimtina.“
Todėl, anot pašnekovo, nėra ir vienareikšmės ar pagrindinės džihado sąvokos.

„Yra organizacijų, kurioms kardo džihadas nepriimtinas, kitos grupės džihadą traktuoja labai plačiai. Dar kitos suvokia tik smurtinį džihadą ir jokios kitos veikimo formos joms nepriimtinos. Kalbant apie termino suvokimą, reikia paisyti, kaip vadinamųjų musulmonų revaivalistų organizacijos jį interpretuoja ir kiek sekėjų jos pritraukia“, – aiškina profesorius.
Pasak jo, norint suprasti, ką konkrečiai musulmonų revaivalistų organizacijai reiškia džihadas, pavyzdžiui, ką jis reiškia išpuolių Prancūzijoje vykdytojams, reikėtų klausti, kurias knygas jie skaitė, sužinoti, kas buvo jų mokytojai, ir tik tada būtų galima atsekti, kaip jie suvokia džihadą.
„Natūralu, kad mums priimtini Korano teiginiai apie brolystę, taiką ir panašiai, bet ar tie, kurie interpretuoja Koraną taikiai, yra teisesni už tuos, kurie interpretuoja ne taip taikiai? Neįmanoma pasakyti, kuri iš tarpusavyje dėl įsivaizduojamos autentiškiausios islamo vietos nesutariančių organizacijų yra teisi“, – sako prof. Račius. Jo nuomone, islamo pragaištis yra pačių musulmonų nesutarimas, kas yra tikrasis, autentiškas, islamas.

Užverbuoti per islamą
Baimės akys didelės, ir gali pasirodyti, kad pradėjęs domėtis islamu, net nepastebėsi, kaip į jį atsiversi, – juk ekstremistų grupuotės sugeba užverbuoti net vakarietiškos kultūros žmones taip, kad jie vykdytų smurtinį džihadą. Antai praėjusių metų spalį pasaulį sukrėtė vaizdo įrašas, kuriame britišku akcentu kalbantis „Islamo valstybės“ kovotojas nupjauna galvą JAV žurnalistui.
Prof. Račius sako, kad aklas idėjos sekimas yra religijos psichologijos klausimas.
„Bolševikai ir naciai irgi sugebėjo įtikinti daugumą savo šalių gyventojų pritarti toms pragaištingoms ideologijoms. Kalbant apie islamą, tik labai nedaug žmonių, tiek gimusių kaip musulmonai, tiek į jį atsivertusių, tampa radikalūs ir apsisprendžia dalyvauti smurtiniuose veiksmuose, kurie, anot jų, yra neišvengiami ir būtini. Islamas nėra apsaugotas nuo interpretacijų“, – teigia pašnekovas.
Pasak politologo, dažniausiai atsivertėliai yra labai pažeidžiami. Socializacijos laikotarpiu jie turėjo klausimų, į kuriuos nerado atsakymų artimoje aplinkoje ir ieškojo jų toliau. Kai kurie tų ieškotojų pateko į žmonių, turinčių radikalius atsakymus, akiratį. Radikalios idėjos dažniausiai patraukia nuskriaustus, marginalizuotus jaunus žmones, o kartais asmeninio keršto forma pastūmėja žmones į radikalizaciją ir galbūt nugravituojama iki smurtinių veiksmų.
Profesorius pabrėžia, kad daugybė marginalizuoto jaunimo griebiasi smurto ir be religinių idėjų. Jis primena bendramokslę žiauriai nužudžiusias Šiaulių gimnazistes. Šiuo pavyzdžiu pašnekovas argumentuoja, kad tokie smurtiniai atvejai yra vienetiniai ir nenormalūs tiek krikščioniškoje, tiek islamiškoje aplinkoje.

Kaip ir krikščionys
Tuo metu, kol vakariečių įsivaizdavimą apie islamą spalvina ekstremistų grupių išpuolių baimė ir žiniasklaidos pateikiami nuo konvencinių normų nukrypę musulmonų gyvensenos ir elgesio atvejai, daugumos musulmonų gyvenimas iš tiesų nesiskiria nuo europiečių. Pasak prof. Račiaus, tik maža dalis musulmonų laikosi visų tikėjimo reikalavimų – vykdo ne tik pamatines prievoles, bet ir vadovaujasi religijos reikalavimais kasdieniame gyvenime.
„Iš tikrųjų vieni truputį pasninkauja, kiti truputį nevartoja alkoholio ar truputį meldžiasi, kaip ir krikščionių dauguma, negyvena to įsivaizduojamo idealaus gyvenimo“, – lygina islamo ekspertas.
Surašymų duomenys rodo, kiek nedaug žmonių apskritai kuo nors tiki, pavyzdžiui, Estijoje agnostikų ir ateistų daug daugiau nei išpažįstančių kurią nors religiją. Tyrimai taip pat atskleidžia, kad, tarkime, Danijoje ir Čekijoje krikščionys sudaro tik gyventojų mažumą.

„Krikščionybė Senajame žemyne prarado dominuojančią masę tikinčiųjų, o musulmonų kraštuose, nepaisant imperialistinių, kolonistinių pastangų „nuislaminti“ musulmonų visuomenes, suvešėjo atgimimo sąjūdis (vadinamasis islamo revaivalizmas), kurio nesu pastebėjęs pastarųjų šimtmečių krikščionybės istorijoje. Negana to, islamiškasis atgimimas pasireiškė politine islamizacija, tai iliustruoja skirtingą didžiausių pasaulio religijų vystymąsi“, – dėsto politologas. Anot jo, sunku prognozuoti, ar po kurio laiko musulmonų religingumas ims mažėti.
Islamas praktikuojamas aktyviau nei krikščionybė, tačiau profesorius sako, kad absoliuti dauguma musulmonų nesirūpina džihadu, nes jiems tai tiesiog neįdomu.
„Pirmiausia jiems rūpi, kaip užsidirbti pinigų, pamaitinti šeimas ir ramiai gyventi. Daugelis musulmonų, paklausti, kas yra džihadas, truktelėtų pečiais ir sakytų: kuo čia mes dėti, nei mes dalyvaujame, nei mums rūpi, klauskite religijos mokovų ar kitų autoritetų“, – šypteli profesorius. Jis primena, kad nėra vienintelio normatyvinio islamo, kuriuo vadovaudamiesi visi musulmonai žinotų, kaip jiems reikia gyventi, net jeigu jie taip ir negyvena.

Pokalbiui pakrypus prie tikėjimo ištakų, prof. Račius nustebina faktu, kad moteris musulmonų jurisprudencijoje, kurios pamatiniai principai suformuluoti VII–IX a., turi daugiau teisių nei tuo metu, o ir gerokai vėliau, turėjo moterys krikščionybėje.
„Korano mokyme moteris išties nėra tokia vertinga kaip vyras, bet jai turi būti suteikta daug teisių, tarp jų – ir teisė į nuosavybę, apsisprendimą tekėti ar išsituokti. Todėl, žiūrint per musulmonų jurisprudencijos prizmę, moteris tikrai turėjo gausybę teisių“, – dėsto prof. Račius. Jis kritiškai vertina neginčijamą faktą, kad daugelyje šiandienių musulmoniškų šalių moterys yra beteisės. Anot jo, taip yra dėl brutalių, bet tikrai ne islamiškų režimų. Tose šalyse dominuojantys režimai yra represyvūs tiek moterų, tiek visų piliečių atžvilgiu. Kita vertus, prof. Račius primena, kad kai kuriose musulmoniškose šalyse, pavyzdžiui, Bangladeše, Pakistane ir Indonezijoje (tai trys didžiausios valstybės pagal musulmonų skaičių) moterys buvo renkamos ar paskiriamos prezidentėmis arba ministrėmis pirmininkėmis.

Švietimo padariniai
Pasak prof. Račiaus, islamas – kompleksiška ir nevienalytė religija, todėl vakariečiams be pastangų jį suvokti sunku. Ir patys musulmonai turėtų padėti, kad ir dalyvaudami viešose diskusijose, net ir tomis temomis, kurios jiems nėra patogios, tarkime, apie moters vietą šeimoje ir visuomenėje, seksualumą, religijos ir politikos santykį.
„Jeigu musulmonai tokiuose svarstymuose nedalyvauja, vakariečiai suvokia, kad musulmonės užguitos, vertinamos kaip vergės, nes kitokios nuomonės nėra kam apginti“, – teigia profesorius.
„Be to, reikia fundamentalios švietimo reformos. Lietuvos mokymo įstaigose nėra sąlygų išsamiau susipažinti su neeuropinėmis kultūromis, todėl net išsilavinę žmonės nežino, kiek pasaulyje yra valstybių, kas jose gyvena ir kokia yra tų žmonių gyvensena. Lygiai taip pat nuovokos apie politines sistemas, socialinius dalykus, religijos vaidmenį neturi net ir universitetinį išsilavinimą įgiję žmonės“, – kalba prof. Račius.
„Socialiniai, humanitariniai dalykai švietimo sistemoje nurašomi kaip nereikalingi, neesminiai, iš čia kyla tarpusavio nesupratimo ir nesusikalbėjimo padariniai. Natūralu, kad visa tai veda į susipriešinimą, o jį vainikuoja smurtiniai veiksmai, kurie, nors niekaip negali būti pateisinami, turi būti visapusiškai analizuojami ir adekvačiai, nešališkai vertinami. Kultūrų nesusikalbėjimo priežastis yra neatlikti namų darbai“, – įsitikinęs prof. Račius.