Prisėdus prie mokslininko

Publikuota: 2014-03-07
Atnaujinta 2015-06-01 13:14
svg svg
Nuotrauka: "Matton" nuotr.
 

„Kaip mokslininkas, jis per daug šypsosi“, – prie viešbučio išleidęs dr. Michaelą Brooksą pareiškė lietuvis taksistas. Jo frazė pataikė į dešimtuką, mat dr. Brooksas į Lietuvą kaip tik ir atvyko kalbėti apie mokslininkų įvaizdį.

Mokslo populiarinimo knygų autorius, žurnalistas, kvantinės fizikos daktaras, Lietuvoje Britų tarybos kvietimu vedė komunikacijos mokymus mokslininkams ir žurnalistams, dalyvavo „Tedx“ renginyje, pristatė knygą Vilniaus knygų mugėje. Žodžiu, trumpai, bet turiningai apsilankęs jis mėgino pakeisti nusistovėjusią nuomonę apie mokslo žmones ir paaiškinti, kodėl verta šalia jų sėstis per vakarėlį.Kaip tokiam tapti

Pristatant dr. Brooksą reikėtų paminėti jo indėlį į žurnalą „New Scientist“, laikraščius „The Guardian“, „Independent“, „Observer“ ir šiukštu nepraleisti „Playboy“. Jis parašė 5 knygas, viena pirmųjų – „13 things that don‘t make sense“ („13 protu nesuvokiamų dalykų“, Lietuvoje išleido „Tyto alba“) tapo bestseleriu, daug dėmesio sulaukia ir jo „Free Radicals: The Secret Anarchy of Science“ (liet. „Laisvieji radikalai. Slaptoji mokslo anarchija“).
„Esu mokslo žurnalistas, – prisistatė dr. Brooksas. – Nežinau, kokią vietą Lietuvoje užima mokslo populiarinimas (Lietuvoje kasmet auga „Iliustruotojo mokslo“ tiražas ir prenumeratorių skaičius – VŽ), bet Didžiojoje Britanijoje mokslo žurnalistika – nereta profesija, ji sparčiai auga. Aš pasirinkau ją anksčiau, dar prieš gamtos mokslų studentams atkreipiant į ją dėmesį.“
Rašyti jis ėmėsi Sasekso universitete, siekdamas daktaro laipsnio. Mokslas jį žavėjo, tačiau įpusėjęs disertaciją vaikinas pajuto norą kuo greičiau mauti iš universiteto. Anot dr. Brookso, jo vadovas buvo „šiek tiek nesveikas“.
„Be to, man sunku išlaikyti dėmesį, – šypteli dr. Brooksas. – Daug mieliau vaikščiodavau koridoriais ir klausinėdavau, kuo užsiima kolegos, užuot krapštęsis su savo projektu. Atradau, kad mano širdis linksta į žurnalistiką. Koncentracijos stoka žurnalistui tik padeda: vis tiek negali ilgai dirbti su viena tema, nuolat turi judėti į priekį ir rašyti kitus straipsnius.“Kurį laiką dr. Brooksas rašė apie savo, kaip doktoranto, patirtį. Tai nebuvo įprasta – dirbti mokslo darbą ir kartu rašyti, tačiau jaunuolis mėgo ir viena, ir kita.
„Apsigynęs daktaro laipsnį, vadovui pasakiau, kad nutariau tapti mokslo žurnalistu. Jis buvo labai nelaimingas – juk manė turėsiąs mane visam gyvenimui, – šypsosi jis, – kaip savo laboratorijos vergą. Tačiau aš ištrūkau ir įsidarbinau Sasekso universiteto spaudos tarnyboje.“
Metus jis rašė apie universiteto projektus, siuntinėjo pranešimus laikraščiams. Vėliau tapo laisvai samdomu žurnalistu.
„Skambinu „The Guardian“ Mokslo naujienų skyriaus vadovui ir prisistatau esąs mokslo rašytojas, nes tokiu save laikiau. Klausiu, ar domintų straipsnis, ir, mano nuostabai, sulaukiu teigiamo atsakymo. Tada skambinu į „New Scientist“ ir pasakoju, esą turiu įdomų straipsnį, bet jo labai nori „Guardian“. Jeigu ką, galėčiau suteikti „New Scientist“  pirmenybę, – į karjeros priešaušrį grįžta dr. Brooksas. – Gal tokia taktika atrodo makiaveliška, bet man ji labai tiko. Juk žinote – žurnalistai neturi nei skrupulų, nei moralės.“Protu nesuvokiama
Dr. Brooksas pradėjo rašyti ir „Guardian“, ir „New Scientist“, ilgainiui tapo nuolatiniu „New Scientist“ autoriumi. Čia kilo mintis dėl knygos. Sykį redakcija pritrūko idėjų pagrindinei viršelio temai ir dr. Brooksas sumanė išbandyti neįprastą taktiką: ieškoti ne temos, tinkamos viršeliui, o sukurti patrauklią antraštę ir tada ieškoti temos.
Taip atsirado straipsnis „13 protu nesuvokiamų dalykų“.
„Maniau, antraštė skamba puikiai, – šypsosi jis. – Mokslas paremtas siekiu paaiškinti, kas iki tol nežinoma. Taigi suradome 13 dalykų, kurių niekas negalėjo paaiškinti, 13 anomalijų.“ Nepaaiškinamų dalykų pasaulyje daug, tad tokį straipsnį buvo nesunku parengti. Žurnalą skaitytojai pirko gerai, o straipsnis, įdėtas į žurnalo tinklalapį, tapo 4-uoju iš skaitomiausių tais metais visame internete.
Vyras toliau gilinosi į temą, kol ji virto knyga, tada atsidėjo kitų knygų rašymui. Dabar „New Scientist“ jis tik konsultuoja („Man moka, kad nerašyčiau kitiems“) ir rašo skiltį „New Statesman“.
„Daugelis draugų sako, kad mokslas nuobodu, kad mokykloje nekentė tiksliųjų mokslų, – aiškina jis. – Su nuoboduliu daugelis sieja ir mokslininkus, nors toks įvaizdis nedera su realybe.“ Siekdamas sulaužyti nuobodaus mokslininko mitą, jis išleido knygą „Free Radicals: The Secret Anarchy of Science“. Joje papasakojo apie kovingus, suktus, aistringus, principingus, kilnius, taisyklių nesilaikančius mokslininkus, paprastai tariant, kitokius, nei įpratusi matyti visuomenė.Pirmas jo pasitelktas, su stereotipiniu mokslininku nieko bendra neturintis pavyzdys – vokietis Werneris T. O. Forssmannas (1904–1979), medikas, pelnęs Nobelio premiją už širdies kateterizacijos pritaikymą gydymui. Procedūra iki 1929 m. buvo bandyta tik su gyvūnais, bet Forssmannas tvirtai tikėjo jos ateitimi ir norėjo ją išmėginti su žmonėmis. Deja, to padaryti jam neleido ligoninės, kurioje gydytojas dirbo, vadovybė. Širdies kateterizacija atrodė ypač pavojinga, o fatališka klaida būtų buvusi fatališka ir ligoninės reputacijai. Medikas buvo pasiryžęs procedūrą išbandyti savo kailiu, bet ir tai jam buvo uždrausta.
Forssmannas nebuvo iš nuolankiųjų ir neketino paisyti vadovybės. Visi reikalingi įrankiai (drauge ir svarbiausias – kateteris, ilga skaidri žarnelė, kurią jis planavo per veną nuvesti iki pat širdies) buvo ligoninės operacinėje. Norint atlikti eksperimentą, vyrui reikėjo gauti operacinės raktą, jį turėjo vyriausioji seselė Gerda Ditzen.
„Taigi jis pakvietė Gerdą į pasimatymą, – p. Brooksas šelmiškai nužvelgia auditoriją. – Ir ji sutiko.“ Jiedviem vakarieniaujant, gydytojas suprato vieną dalyką: Ditzen neužteko būti sesele, ji ypač domėjosi mokslo pažanga, eksperimentais ir pati ketino tapti gydytoja. Ateinančias kelias dienas Forssmannas siūlė jai įvairių knygų, rekomendavo pasiskaityti apie vieną ar kitą tyrimą. Pajutęs, kad pelnė jos pasitikėjimą, užsiminė apie savo eksperimentą.
„Tai neįtikėtina, – Ditzen cituoja p. Brooksas. – Kodėl tau jo neatlikus su manimi?“
Forssmannas džiugiai sutiko.Vieną vakarą jiedu įsėlino į operacinę. Moteris atsigulė ant operacinio stalo, gydytojas ją pririšo ir ėmė ruoštis procedūrai. Akimirką atsiprašė – esą turi šį tą atsinešti iš kitos patalpos. Pasitraukęs nuošaliau, jis nusijautrino viršutinę rankos dalį, įsistatė kateterį pats sau, užuot tą padaręs Gerdai, – ir pradėjo stumti žarnelę vena širdies link.
Tinkamai atliekama, širdies kateterizacija nėra baisiai nemaloni procedūra – pacientams dažniausiai skauda tą vietą, kurioje kateteris įkišamas, tačiau Forssmannas pajuto silpnumą, deginimą.
Gerda, supratusi, kas nutiko, baisiausiai supyko, pasijuto apgauta, išstumta iš svarbaus eksperimento. Forssmannas ją atrišo, tik kai moteris nusiramino, o tada paprašė jos pagalbos nusigauti į rentgeno kabinetą. Rentgeno nuotrauka buvo būtina, norint įrodyti eksperimento sėkmę. Čia laukė dar viena kliūtis: išsigandęs techninis darbuotojas pakvietė rentgeno kabineto vyriausiąjį. Šis, mėgindamas sutrukdyti pavojingam eksperimentui („Jei kas nutiktų man budint!..“), pagriebė kateterį – ir jau trauks.
„Forssmannas pamanė: „Tikrai ne tam nuėjau visą šį kelią, kad dabar jį pastotų kažkoks technikos darbuotojas“, ir ėmė spardyti jam į blauzdas“, – pasakoja p. Brooksas. Technikas pasidavė ir gydytojui, sustūmus kateterį visus reikiamus 60 cm, galiausiai pavyko pasidaryti nuotrauką.
Ją pamatęs ligoninės vadovas nebebuvo priešiškas – anaiptol, mat dėl eksperimento ligoninė galėjo atsidurti mokslo bendruomenės žemėlapyje. Atlikę kelis oficialius tyrimus, jie publikavo informaciją, o maždaug po 30 metų Forssmannas gavo Nobelio premiją.Stereotipų laužytojai
„Šis pavyzdys – mano mėgstamiausias, kai kalbu apie mokslininkų įvaizdį. Jis byloja apie aistrą, kovingumą, suktybę, tvarkos pažeidimus, nepaklusnumą autoritetams, – šypteli dr. Brooksas. – Kitaip tariant, svarbiausias gero mokslininko savybes.“
Tarp kitų jo pavyzdžių – mokslininkai, per eksperimentus vartoję LSD; kovoję prieš žalingą mokslo žinių naudojimą (pvz., prieš branduolinių ginklų kūrimą); kenkę kolegoms; dėl tyrimų patys rizikavę sveikata ir specialiai apsikrėtę ligomis ar parazitais.
Tačiau vaikas, paprašytas pavaizduoti mokslininką, būtinai nupieš vyriškį baltu chalatu, susivėlusį kaip Einsteinas, iliustruoja dr. Brooksas. Sykį jis paprašė vaikų nurodyti, kurie žmonės paveiksliukuose nėra mokslininkai, ir vaikai bakstelėjo į besišypsančius žmones.
Paprašyti nupiešti antrą, kitokį mokslininką, vaikai piešė pavojingais darbeliais užsiimančius žmones, tarkime, vyrą su dideliu švirkštu rankoje, besiartinantį prie žvėrelio, tūnančio už grotų.
Anot pranešėjo, „pavojingo mokslininko“ įvaizdis susiformavo prieš gerą pusamžį, pasibaigus II pasauliniam karui. Anuomet mokslu nepasitikėta ne be priežasties – juk naujausi išradimai pritaikyti mirties stovyklose, eksperimentams su karo belaisviais, cheminiams ginklams kurti. Štai Winstonas Churchillis yra sakęs, kad akmens amžius sugrįš ant žvilgančių mokslo sparnų.Kad mokslas gali išvaduoti nuo kenkėjų, ligų, spręsti bado problemą ir kitaip kelti žmonių gerovę, imta kalbėti vėliau, kai didžiausi dokumentinių laidų kūrėjai pradėjo jausti valstybinių institucijų skatinimą (arba spaudimą).
Žmonėms nepatinka tai, ko jie nesupranta. Dr. Brooksas pateikia netikėtą pavyzdį: mėgstame dalykus, kurie primena žmones, pvz., pliušinius žaislus ar lėles. Bet mums nepatinka į žmones ypač panašūs dalykai, tarkime, lavonai.
„Bent jau aš jų nemėgstu, – šypteli jis. – Jie atrodo kaip žmonės, bet mes žinome, kad jie kitokie, ir mums nemalonu.“
Taip pat su robotais – jie mums įdomūs, kelia šypseną, tačiau jei robotas – iš akies lupta teta Angelė, vėl nejauku.
Pasak rašytojo, mokslininkai, po II pasaulinio karo stengęsi atrodyti objektyvūs, patikimi, logiški, dalies žmonių pasąmonėje ėmė rodytis slėpiningi ir keisti, tarsi kitos rūšies atstovai.
Ir dabar jais nėra visiškai pasitikima. Pavyzdžiui, nesvarbu, ką jie kalba apie genetiškai modifikuotus organizmus, daugelyje šalių į šią temą žvelgiama nepatikliai ir nė nenorima diskutuoti.Susipažinkime
Disciplina, objektyvumas, logika, nešališkumas, dažnai išskiriami kaip žavioji mokslo pusė, eiliniam piliečiui vis dėlto pirmiausia asocijuojasi su nuoboduliu.
„Todėl ir mokslininkai su juo siejami. Vakarėlyje nenori būti pasodintas šalia mokslininko – daug mieliau sėstumeisi šalia skulptoriaus, novelisto, muzikanto“, – šypsosi dr. Brooksas. Jis prisimena vieną tyrimą, kurio metu išsiaiškinta, kad kuo vaikas socialesnis, kuo geriau sutaria su bendraamžiais, tuo labiau tikėtina, kad jis mes gamtos mokslus, vos tik galės tai padaryti.
„Tai reiškia, kad gabūs, komunikabilūs vaikai rinksis humanitarines specialybes, mokysis kalbų, verslo, taps politikais ir pan., bet mokslu neužsiims. Tai liūdna, nes mums reikia komunikabilių mokslininkų, – sako dr. Brooksas. – Mokslas mums gyvybiškai reikalingas – pagalvokime apie klimato kaitą, augančią populiaciją, energijos, maisto, gėlo vandens tam tikruose regionuose trūkumą. Šiuos klausimus turėtų spręsti naujoji mokslininkų karta. Tačiau palaikydami mokslininkų kaip keistuolių, sunkiai bendraujančių ir kiek pavojingų žmonių įvaizdį, rizikuojame prarasti dalį potencialių jaunųjų mokslininkų – jie šios srities atsisakys vien dėl jos įvaizdžio.“Vienas jo pasiūlymų – patiems mokslininkams bendrauti su visuomene, parodyti mokesčių mokėtojams, kad mokslas neša gera, kuria progresą.
„Jei nenori bendrauti su žurnalistais – galbūt bijai, kad jie iškreips mintį arba praleis ką nors svarbaus, gali naudotis socialinėmis medijomis, tarkime, rašyti tinklaraštį, – pataria jis. – Nemažai mokslininkų rašo kitiems mokslininkams, pasakoja apie tyrimų rezultatus. Yra ir linksmų anoniminių tinklaraščių apie kasdienį mokslininko gyvenimą, kurių autoriai burnoja kolegas.“
Vaikai, praleidę su mokslininku dieną, juos piešia visai kitokius, – kaip „normalius žmones“, vyrus ir moteris, kurie šypsosi, dėvi įprastą aprangą, džinsus ir pan.
„Kad suprastum, jog įvaizdis nedera su realybe, tereikia susipažinti“, – pabrėžia dr. Brooksas.Mokslo premijos

  • Kovo 6 d. Lietuvos mokslų akademijoje įteiktos 2013 m. Lietuvos mokslo premijos.
  • Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse premijos paskirtos Viktorijai Daujotytei-Pakerienei už darbų ciklą „Fenomenologiniai lietuvių literatūros tyrimai (1998–2012)“ ir Arūnui Sverdiolui už darbų ciklą „Hermaneutinė kultūros filosofija (2002–2012)“. Fizinių mokslų srityje premijos paskirtos Pavelui Bogdanovičiui, Gediminui Gaigalui ir Alicijai Kupliauskienei už darbų ciklą „Atomo teorijos metodų plėtra ir taikymai (1998–2012)“ bei Eugenijui Butkui ir Sigitui Tumkevičiui už darbų ciklą „Naujų karbociklinių ir heterociklinių organinių medžiagų sintezės metodų kūrimas, struktūros, savybių tyrimai ir taikymas (1998–2012)“.
  • Biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityse labiausiai nusipelnė Aurelija Žvirblienė už darbų ciklą „Naujų antikūnų kūrimas, tyrimai ir taikymas imunodiagnostikai (1998–2012)“. Premija už šios srities taikomosios mokslinės veiklos (eksperimentinės plėtros) darbą skiriama Algimantui Petrui Matusevičiui, Antanui Stankevičiui (po mirties), Arūnui Rupšiui ir Vytautui Špakauskui už darbų ciklą „Veterinarinių preparatų kūrimas, jų ikiklinikinis-klinikinis ištyrimas ir gamybos įteisinimas“.
  • Šiemet pavyko išrinkti ir technologijų mokslų srities premijos laimėtoją (pernai pritrūko balsų), juo tapo Gintaris Kaklauskas už darbų ciklą „Inovatyvūs armuoto betono kompozito fizikinio modeliavimo būdai ir jų taikymas skaitiniuose projektavimo metoduose (1998–2012)“.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Narai Baltijos jūroje karpo „vaiduoklius“ nuo nuskendusių laivų

Nuo laivų, karo metu nuskendusių Baltijos jūroje, nukarpomi žvejybiniai tinklai, dar vadinami vaiduokliais –...

Laisvalaikis
2022.05.27
Milijardierius S. Bankmanas-Friedas: apie kriptorinkų vertę ir ateitį Premium

„Apie du trečdalius arba tris ketvirtadalius pirmą kartą investuojančiųjų į kriptovaliutas tiesiog nori...

Laisvalaikis
2022.05.27
Niekada nesakyk niekada: kaip miestietis kaime iš obuolių verslą sukūrė Premium 4

Verslą galima sukurti lygioje vietoje ir net neturint apie jį specifinių žinių – tai patvirtina Mindaugo...

Gazelė
2022.05.26
„Open House Vilnius“ savaitgalį atvers 56 pastatų duris

Besidominčiųjų architektūra laukia šventė – gegužės 28 ir 29 d. vyksiantis aštuntasis atviros architektūros...

Laisvalaikis
2022.05.26
Vilniaus Didžiąją sinagogą įamžins iki 2026-ųjų 2

Iki 2026 m. vidurio sostinėje bus sutvarkyta unikali žydų (litvakų) sakralinė vieta – Vilniaus Didžioji...

Laisvalaikis
2022.05.26
„Norfos“ lentynose – brandintos jautienos pasiūla Verslo tribūna

Prasidėjus lauko pramogų ir kepsnių sezonui, auga ne tik jau įprastos šviežios mėsos, bet ir vis...

„Vilnius Mama Jazz“ kviečia klausyti, žiūrėti, kalbėti

Gegužės 26 d. prasidedantį festivalį „Vilnius Mama Jazz“ lydi plati „palaikomoji“ programa, kviesianti į...

Laisvalaikis
2022.05.25
„SpaceX“ prieš „Boeing“: kaip E. Musko įmonė aplenkė aviacijos milžinę Premium 1

Praėjusį savaitgalį „Boeing“ bepilotis erdvėlaivis „Starliner“ po daugiau nei dvejus metus trukusių bandymų...

Inovacijos
2022.05.25
„Financial Times“ surikiavo geriausias mokymosi programas vadovams Premium

Geriausių pasaulyje verslo programų reitinge „Executive Education“, kurį daugiau nei du dešimtmečius sudaro...

Laisvalaikis
2022.05.25
IT specialistė kaime rado laimę: sukūrė tradicinį verslą, bet kitaip Premium

Sostinė siūlo apsčiai galimybių, tačiau vis daugiau šeimų ją palieka ir keliasi gyventi į kaimą. Nors...

Gazelė
2022.05.25
Patriotų gastrolės Rusijoje – už 100 milijonų Premium 3

Dar iki įsiverždama į Ukrainą Rusija negailėjo lėšų vadinamajai minkštajai galiai, t. y. savo kultūros...

Laisvalaikis
2022.05.24
Valdovų rūmų vadovui prof. V. Dolinskui – prestižinė Lenkijos kultūros premija

Prestižinė kultūros premija, prof. Aleksanderio Gieysztoro vardo apdovanojimas, įteiktas Nacionalinio...

Laisvalaikis
2022.05.24
Iš Kanų festivalio: „Mariupolis 2“, rusiškas skandalas, geriausia sezono komedija Premium

Kanuose vyksta 75-asis kino festivalis, paženklintas skaudžiausia mūsų dienų tema. Rusijos karas Ukrainoje...

Laisvalaikis
2022.05.24
Baltarusijos opozicijos lyderė: Lietuvos pagalba neapsiriboja žodžiais ar išsakytu susirūpinimu

Lietuvos pagalba baltarusiams neapsiriboja žodžiais ar išsakytu susirūpinimu, sako Sviatlana Cichanouskaja,...

Verslo aplinka
2022.05.24
„Time“ įtakingiausių menininkų viršūnėje – „Marvel“ žvaigždė Simu Liu

Naujausią „Time“ žurnalo, paskelbusio 2022-ųjų šimto įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą, viršelį puošia...

Laisvalaikis
2022.05.23
Ką A. Navalnas „Time“ parašė apie Putiną, o J. Bidenas – apie Zelenskį

Žurnalas „Time“ į įtakingiausių 2022 m. žmonių sąrašą įtraukė Volodymyrą Zelenskį, Ukrainos prezidentą, ir...

Laisvalaikis
2022.05.23
Skaičiai: užteršti ir švariausi Europos miestai Premium

Smulkiųjų kietųjų dalelių kiekis Europoje per pastarąjį dešimtmetį mažėjo, tačiau vis dar viršija...

Verslo klasė
2022.05.22
Eutanazijos vartai. Kaip suplanuoti mirties datą Premium

Kelionių maršrutuose netikėta kryptis – paskutinė gyvenimo stotelė. Žmonės, įpratę viską planuoti ir iki...

Laisvalaikis
2022.05.22
Už 135 mln. Eur parduotas 1955-ųjų „Mercedes“

1955-ųjų laidos „Mercedes-Benz“, viena iš vos dviejų egzistuojančių tokio modelio mašinų, šį mėnesį aukcione...

Automobiliai
2022.05.22
Nacionalinėje dailės galerijoje – fotografijų paroda „Karas Ukrainoje. 2022 metai“

Meno lauke randasi vis daugiau liudijimų, pasiekiančių mus iš Rusijos užpultos Ukrainos. Vienas tokių –...

Laisvalaikis
2022.05.21

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku