Miego laboratorija
Miegas ir nemiga – nuolatinis pasaulio mokslininkų tyrimų objektas. Tyrimais įrodyta, kad tai, ar žmogus yra "vyturys" ar "pelėda", nulemta genetiškai. Ieškoma naujų, veiksmingesnių būdų gydyti nemigą. Miego sutrikimų gydymas ateityje neabejotinai bus siejamas su genų inžinerija, pasaulyje vis dažniau prabylama apie mikroneurochirurgijos metodų taikymą gydant miego sutrikimus.
Pašnekovė Raminta Masaitienė, Sapiegos ligoninės Vilniuje Miego sutrikimų tyrimų laboratorijos gydytoja neurologė, teigia, kad Lietuvoje, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, nemiga – didelė bėda ir šiuolaikiniam žmogui labai aktualus dalykas. Miego sutrikimais skundžiasi kas ketvirtas žmogus, kas antras ar trečias yra patyręs trumpalaikių miego sutrikimų, tačiau į gydytoją kreipiasi tik kas dešimtas, o reikiamos pagalbos sulaukia kas dvidešimtas.
"Lietuvoje žmogui, pasiskundusiam nemiga, tradiciškai skiriama medikamentų – benzodiazepinų. Tai vaistai, kurių išgėrę žmonės tikrai gerai pailsi ir užmiega, bet jie sukelia šalutinių bėdų – psichologinę ir fizinę priklausomybę. Antra, jie nelabai gerai veikia miego struktūrą. Miego trukmę vaistai pailgina, bet veikia gilųjį (delta) miegą ir ilgainiui šio miego kiekį mažina. Tai nėra gerai, nes delta miegas reikalingas gerai žmogaus savijautai, poilsio jausmui, energijai atgauti. Delta miego trukmė ir kokybė turi įtakos žmogaus atminčiai, todėl būtina taikyti ir kitų nemigos gydymo būdų, nes atlikti tyrimai rodo, jog, norint gerai jaustis ir efektyviai dirbti, per parą suaugusiam žmogui būtina miegoti 7–8 valandas. Žinoma, būna ir išimčių, kai žmogus darbingas jaučiasi ir po 5–6 miego valandų, bet daugumai tiek laiko pailsėti nepakanka," – sako Masaitienė.
Miego specialistai skelbia savo ilgamečius stebėjimus, įrodančius, kad skiriasi nevienodo amžiaus žmogaus miego trukmė: paprastai kūdikiai naktimis miega 9–12 valandų, senatvėje miegas sutrumpėja iki 6 valandų. Miego efektyvumas ilgainiui mažėja. Laikas, pragulėtas lovoje nemiegant, pamažu didėja sulaukus 45 metų. Vyresnio amžiaus žmonių miegas pradeda trūkinėti – daugiau prabundama naktį, darosi sunkiau vėl užmigti. Visų individų miego laikas yra genetiškai nulemtas. Tai buvo įrodyta atlikus eksperimentinius tyrimus. Be to, buvo nustatyta, kad ilgai miegantieji turi daugiau psichologinių ir socialinių rūpesčių.
Nemigos kriterijai
Medikės klausėme, kada turėtume manyti, kad kamuoja nemiga?
Ji vardija kriterijus: "Jei užmiegama ilgiau kaip per 30 minučių, miegama trumpiau nei 6 valandas, jei tai kartojasi tris kartus per savaitę ir tęsiasi tris savaites - tris mėnesius. Labai svarbu ir tai, ar žmogus po nakties jaučiasi pailsėjęs. Jei vyksta visi išvardytieji dalykai, konstatuojama nemiga ir dėl jos vertėtų susirūpinti".
Masaitienė pataria net atsiradus trumpalaikei nemigai į tai reaguoti, pasitarti su gydytoju, kaip ją įveikti, kad būtų išvengta lėtinės nemigos. Atsitiktinė arba praeinanti nemiga trunka iki 3 savaičių, trumpalaikė – nuo 4 savaičių iki 3 mėnesių, ilgiau besitęsianti nemiga vadinama lėtine. Statistika byloja, kad sergantieji ilgalaike nemiga apie 2,5 karto dažniau padaro autoavarijas.
Skiriama pirminė ir antrinė nemiga. "Pirminė nemiga konstatuojama kaip liga. Antrinė – kai nemiga yra tik kokios nors ligos simptomas (pavyzdžiui, psichikos ligų – nerimo, depresijų, somatinių – širdies ligų ar skausmo). Pirminė nemiga gana dažnai esti psichofiziologinė. Tai ilgainiui dėl kokios nors priežasties atsiradusi nemiga. Dar viena būdinga pirminės nemigos rūšis – miego suvokimo sutrikimas, kai žmogus sakosi, kad jis visiškai nemiega, nors artimieji tvirtina atvirkščiai. Dieną tokį žmogų vargina įsitikinimas neva jis visiškai nemiegojęs, bet, padarius tyrimą, matyti, kad miego struktūra tvarkinga ir miegama pakankamai. Tokių žmonių būna gana jautri smegenų žievė, – pasakoja miego specialistė. – Dar viena pirminės nemigos rūšis idiopatinė – įgimta nemiga, gana grėsminga. Ją sunku įveikti. Yra ir antrinė nemiga. Tarp dažniau pasitaikančių – neramių kojų sindromas, kai pacientas skundžiasi nemaloniais jutimais galūnėse, dažniausiai kojose. Jie apibūdinami įvairiai – skruzdėlių bėgiojimas, tempimas, gyvačių šliaužiojimas ar tiesiog noras judinti kojas. Tai gali būti ne visos kojos judesys, o tik nykščio trukčiojimas. Visa tai kartojasi ir trikdo miego struktūrą, žmogus išsibudina, keliasi, masažuoja kojas, vaikšto, deda kompresus, gaivina kontrastinio vandens procedūromis, trina spiritu. Patirtis rodo, kad iki 15% visų besiskundžiančiųjų miego sutrikimais kenčia dėl šio sindromo."
Miego trukdžiai
Tarptautinė miego sutrikimų klasifikacija atsirado palyginti neseniai, 1990 metais. Priskaičiuojama apie 90 miego sutrikimų. Jų spektras labai platus – nuo narkolepsijos (priepuolinio mieguistumo dieną), neramių kojų sindromo iki obstrukcinės miego apnėjos.
"Miego sutrikimai klasifikuojami pagal tai, ar vienas iš skundų yra nemiga, – aiškina miego specialistė, – kitais atvejais žmogus gali nesiskųsti nemiga, bet jis jaučiasi mieguistas dienos metu. Tuomet verta ištirti – galbūt miegas nekokybiškas, išsiaiškinti, kas darosi miego metu, gal tai apnėja. Miego apnėjos sindromas – gana dažnai pasitaikanti sveikatos bėda. Dauguma knarkiančių žmonių patiria šį sindromą. Apnėja – daugiau negu 10 sekundžių sustojantis kvėpavimas. Tuo metu deguonies įsisavinimas kraujyje krinta daugiau negu 3–4% nuo bazinio lygio. Tokių apnėjų, kai ryškus obstrukcinio miego apnėjos sindromas, gali būti iki 60–80 per valandą. Didžiąją dalį nakties žmogus nekvėpuoja, tuo metu dirginama galvos smegenų žievė, dėl to tampa netvarkinga jo miego struktūra. Nemiga tokie žmonės dažniausiai nesiskundžia. Retas pats nubunda dėl to, kad kvėpavimas trumpam sustoja. Daugelis tokių žmonių miega labai gerai (knarkia) ir nori miego dienos metu. Jie mieguisti, gali užsnūsti prie vairo, snaudžia per posėdžius. Dėl tokio miego blogėja dėmesio koncentracija, žmonės pasidaro užmaršūs. Jiems būdingos širdies kraujagyslių sistemos ligos. Kita grupė – parasomnijos. Viena iš žinomesnių yra lunatizmas – vaikščiojimas, kai labai gilaus miego metu žmogus keliasi, vaikšto, o pats to neprisimena. Dar viena didesnė skundų grupė – miego budrumo ritmo sutrikimas. Šis sutrikimas diagnozuojama tada, kai pasikeičia įprastas gulimosi laikas, pavyzdžiui, žmonės gulasi antrą trečią nakties, o miega iki pietų. Dažnai taip atsitinka dirbant pamainomis. Tuomet išsiderina poilsio ir darbo režimas".
Naktis laboratorijoje
Kadangi nemiga yra spartaus ir stresų pilno šiuolaikinio gyvenimo būdo išdava, šiai problemai spręsti Europoje buvo sukurta specialių gydymo įstaigų – miego sutrikimų laboratorijų, įkurta Europos miego sutrikimų tyrimų ir miego medicinos asociacija, ji rengia seminarus miego specialistams. Pašnekovė taip pat nuolat lankosi šiuose seminaruose. Masaitienė pasakoja, kad miego medicina populiari Europoje ir pasaulyje. Šiai problemai spręsti daug dėmesio ir lėšų skiria mūsų kaimynai lenkai. Lenkijoje kiekviename regione įkurta daugybė specializuotų miego sutrikimo laboratorijų. Šalyse, kuriose miego medicina pasiekusi aukštą lygį, apie šią sveikatos ir gyvenimo būdo problemą informuoti bendrosios praktikos, šeimos gydytojai. Jie į miego sutrikimų laboratorijas atsiunčia pacientų ir prašo išsiaiškinti, dėl ko žmogus nevisavertiškai miega. Kolegų patirtis parodė, kad tiksliausiai nemigos priežastys ir būdai jai gydyti nustatomi būtent miego sutrikimų laboratorijose, nes jose sutelktos jungtinės medikų pajėgos: ligonius konsultuoja ne tik neurologai, bet ir pulmonologai, LOR gydytojai, psichiatrai ar psichologai, gydant nemigą, efektyviai taikoma įvairi psichoterapijos technika.
Vilniuje veikiančioje miego sutrikimų tyrimo laboratorijoje stovi polisomnografas – aparatas, kuriuo dėl miego sutrikimų tiriami pacientai. Pacientas privalo atvykti į laboratoriją vakare. Prie jo prijungiama daviklių, nors jų gana daug, bet jie netrukdo miegoti. Žmogus miega, o technika visą naktį registruoja jo miego kokybę – atliekama elektroencefalograma, okulograma – akių judesiai, fiksuojamas apatinio žandikaulio tonusas, piešiamos knarkimo ir kvėpavimo kreivės, kardiograma, nubraižomos trys kvėpavimo kreivės, fiksuojamas deguonies lygis kraujuje, širdies darbas, pulsas, kūno pozicija ir kojų judesiai. Visa tai registruojama kompiuteryje. Pacientas rytą keliauja namo. Tuomet analizuojami gauti rezultatai, įvertinama padėtis ir paskiriamas gydymas.
Žmonėms, kurių dar nevargina nemiga, medikė pataria paisyti miego ir poilsio profilaktikos – kaitalioti darbą su poilsiu. Ji sako: "Labai svarbus nuolatinis miego režimas, - fiksuotas laikas, kada žmogus gulasi ir keliasi. Išugdomi vidiniai bioritmai. Jei režimo paisoma, atėjus laikui, norisi miego. Neigiamai veikia dirginančios medžiagos – kava, arbata, rūkymas, alkoholis. 3 –4 valandas prieš gulantis nerekomenduojama jų vartoti, nes tai trukdo kokybiškai išsimiegoti. Svarbi ir aplinka, kurioje miegama, ar ji ne per daug triukšminga, taip pat miegamojo temperatūra ir net čiužinys, ant kurio miegama. Verta laikytis tam tikrų ritualų, padedančių užmigti, pavyzdžiui, prieš miegą išgerti šilto, bet ne karšto pieno stiklinę".
***
MIEGO REIKŠMĖ ŽMOGUI
Trečdalį gyvenimo žmogus pramiega. Tad miego reikšmė žmogaus organizmui labai svarbi. XX amžiuje, atlikus daug mokslinių miego tyrimų, buvo nustatyta miego svarba nervų sistemos veiklai, galvos smegenų darbui. Miego metu galvos smegenys dirba tarsi sau – susitvarko biocheminiai, bioelektriniai procesai, žmogus net auga miegodamas, stiprinama atmintis, formuojasi asmenybė. Dar tik kelis dešimtmečius kardiologai, pulmonologai, vidaus ligų specialistai, reanimatologai kartu sprendžia esmines miego apnėjos problemas, sunkiai išgydomus plautinės širdies simptomus ir naktinę hipertenziją, naktinius širdies ritmo sutrikimus. Vidaus ligų gydytojai turi suprasti miego mediciną, nes daug širdies ir kraujagyslių sutrikimų, kvėpavimo reguliacijos pakitimų vyksta naktį. Miegas ir jo sutrikimai tampa medicinos dalimi, nes pats miegas yra mūsų gyvenimo dalis.
Miegas yra nuolat pasikartojanti elgesio ramybės būsena. Centrinė nervų sistema miego metu beveik nepriklauso nuo aplinkos, miegant susitvarko nervų sistemos vidinės funkcijos ir taip organizmas paruošiamas aktyviai dienos veiklai. Miegas yra ypatinga būsena. Tai lyg sąmonės laikino susilpnėjimo valandėlės. Miegas ne pasyvus, bet, priešingai, labai aktyvus procesas, turintis daug skirtingo elgesio stadijų. Miega visi šiltakraujai gyvūnai, žinduoliai ir paukščiai. Miegas skiriasi nuo komos, nors jai ištikus tam tikrų sensomotorinių ryšių su aplinka irgi išlieka, bet ji niekada negali taip greitai nutrūkti kaip miegas. Skiriasi miegas ir nuo hipnozės: jos metu smegenų bioelektrinis aktyvumas beveik prilygsta budrumui; nuo narkozės – ją taikant irgi gali išlikti daliniai ryšiai su aplinka. Šios būsenos tik išoriškai panašios į fiziologinį miegą. Budrumo ir miego būsenos buvo tiriamos nuo seno, stebint miegantįjį. Tik 1928 metais atlikus elektroencefalografinį tyrimą, šie stebėjimai buvo papildyti objektyviais duomenimis.
Šaltinis: Vandos Liesienės ir Valiaus Pauzos knyga "Miego medicina".
