Nieko nebeužtenka

„Mes ne tik išgydysime dabar neišgydomas ligas, mes jau kuriame kamieninių ląstelių bankus kiekvienam norinčiam, kad ateityje, jei žmogus susirgtų, viens du jį išgydytume jo paties ląstelėmis. Tai tik pradžia, – sako C. V., mano naujasis pažįstamas, ir tuoj pat kibirkščiuoja toliau. – Jau dabar mes galime atjauninti kiekvieną moterį, ypač jos veido odą, bent 10–20 metų. Žiūrėk.“ Pasipila krūva „prieš“ ir „po“ nuotraukų. Akivaizdu, kad tai ne veido odos tampymas ir ne botulino injekcijos – moterys išties atrodo kaip naujai gimusios, iš pieno plaukusios ir t.t.
„Nebereikės senti, pagalvok, niekas nebesens... jau dabar žmogaus amžių galime pailginti iki 120–140 metų, o netrukus, netrukus gali būti, kad ši riba bus apskritai ištrinta“, – pasakė ir reikšmingai tyli, laukdamas, kol apsvaigsiu, nes šnekamės ne šiaip sau,  jis kalba apie svarią investiciją, kuri leistų man tapti jo bendrovės atstovu Europoje.
Sakau, kad man reikia pagalvoti, atlikti „namų darbus“, ir atsisveikindami vos ne atsibučiuojame – jis mat kilimo iš Lotynų Amerikos, ten žmonės itin nuoširdūs ir nesisvaido šaltom amerikietiškom šypsenom.

Va ir galvoju. Dr. Fausto, tiksliau, jo agento, darbas ir pelningas be proto – akivaizdu, kad ir Europoje, be sunkių ligonių, kuriems skubiai reikia pagalbos ir kurie už „eksperimentinę“, tačiau realiai veiksmingą procedūrą galės pakloti po 50–60 tūkstančių dolerių, yra ir milijonai tų, kurie mielai sumokėtų irgi apvalią sumą, kad pagaliau atsikratytų raukšlių, dėmių, sudribusių pagurklių ar užkritusių vokų.
Nepasirašiau.

Jei kuri nors iš be laiko suvytusių skaitytojų nori skubiai atsijauninti, parašykite, atsiųsiu koordinates. Beje, vyrams tai kažkodėl ne taip svarbu – sako, sulaukęs 40 metų ir... dar gyvas, žilstelėjęs ar blizgančiu pakaušiu  fiziškai dar tvirtas vyriškis, pasirodo, yra daug patrauklesnis moterims nei koks geltonsnapis dvidešimtmetis – nes amžius ir palyginti dar stipri sveikata suponuoja itin gerus genus, o va geltonsnapiui tai dar reikia įrodyti. Bet. Visi apibendrinimai yra klaidingi, taip pat ir šis, tad jei kuris nors  iš solidesnio amžiaus skaitytojų nori įstrigti jaunystėje su visais iš to kylančiais padariniais – rašykit.
Bet kodėl turėčiau iš gyvenimo prašyti dar ko nors, jei viskas taip dosniai duota?
Juk tik todėl, kad mirsi, ir esi gyvas.

Perteklius užmuša 
TV serialai, kurie niekaip negali pasibaigti, praranda ir prasmę, ir žiūrovus. Ar tikrai verta rezervuoti amerikoniškus kalnelius ar net visą lunaparką amžiams?
Juk  gali šimtmečius, o gal – skamba kaip frazė iš filmo apie vampyrus – tūkstantmečius žaisti golfą, daryti daugiapakopę kaip raketa karjerą, plėsti verslo horizontus,  kurti naują „save“, bėgti maratonus ir triatlonus, su anūkais bei proanūkiais konstruoti aitvarus ar aplankyti 1000 vietų, kurias, ironiška, verta išvysti prieš mirtį, bet ar nors kuo skirsiesi nuo Amerikos neurologų numylėtinio Frederiko, kuris net nesuvokia, kad jam taip gerai sekasi žaisti golfą, nes žaidžia būdamas jau ketvirtį amžiaus nesąmoningas?

Psichologai yra pastebėję paradoksalų netikėtos premijos efektą – jei žmonėms netikėtai suteikiama didelė nuolaida, jie išlošia loterijoje ar gauna nelauktą premiją, dažniausiai nesąmoningai ima jaustis daug turtingesni nei iš tikrųjų yra ir labai greitai išleidžia gerokai daugiau nei verta jų gautoji „premija“. Ar pardavėjai teiktų nuolaidų, jei taip nebūtų? Mūsų nesąmoningas, o juo labiau „sąmoningas“ „vertės“ suvokimas yra padrikas ir itin reliatyvus: apie vertingiausius ir svarbiausius dalykus gyvenime pagalvojame tik tada, kai jų netenkame ar imame netekti, o visais kitais atvejais, ypač šiandien, jaučiamės daug turtingesni nei iš tikrųjų esame. Toks yra gausos paradoksas: galimybių ir pasirinkimo lavina užmuša bet kokį pasitenkinimą jais.

Būtent todėl šiandien mums nieko nebeužtenka.
Nors – vėl paradoksas – viską turime.
Tad kaip kokie „Titaniko“ pirmosios klasės keleiviai retai besusimąstome, kad visa gerovė, kuria šiandien, net „sunkmečio“ metais, labiau bodimės negu mėgaujamės, iš tikrųjų kainuoja daug daugiau nei mes už ją „mokame“. Ar pagalvojai apie tai, kad JAV, pavyzdžiui, veik šeštadalis visos šalies elektros energijos sunaudojama ... tik internetui ir apskritai  IT struktūrai palaikyti? Kad „Facebook“ dūgztų nesustodamas, pasakodamas apie nepaprastus, daug draugų turinčius ir originalius  šio termityno gyventojus.
O štai Rajas Patelis savo įstabioje studijoje „Value Of Nothing“ (iš angl. k. „Nieko vertė“) argumentuotai teigia, kad „McDonald‘s“ mėsainis iš tiesų, jei jau buitiškai prašnekome, turėtų kainuoti per 200 dolerių ir dar daugiau – nes į jo dabartinę kainą turėtų būti įskaičiuota viskas – jau padaryta ir toliau daroma žala ekosistemoms, ateities sąnaudos, tikrosios darbo jėgos sąnaudos, atliekų utilizavimo kaina, neefektyvaus transportavimo, rinkodaros ir žalos žmonių sveikatai sąnaudos, taip pat visuomenei keliamų problemų kaina – įskaitant tai, kad „McDonald‘s“ pervažiuoja buldozeriu visus konkurentus ir kaina,  ir pasiekiamumu.

Kraujo kvapas
Manau, kad R. Patelis pasikuklino. Tikroji pigaus mėsainio kaina dar didesnė, nes vien JAV daugiau nei pusė pagaminamo ir pateikiamo maisto – ir tai oficialūs skaičiai – yra tiesiog... išmetama. Kraupu, jei suvoksime ir kitą šiuolaikinę proporciją – šiandien „civilizuota“ žmonija supleškina bent dešimt kalorijų, kad galų gale įsisavintų vieną.
Ir kai vėl maigai mobiliojo telefono ar žaidimų įrenginio mygtukus, pauostyk, ar nejauti kraujo kvapo – nes tikroji šių prietaisų kaina apima ne tik jau užprogramuotą šių laiko švaistyklių nuvertėjimą, bet ir koltano (kolumbito tantalito) – ypač jei jis iš Kongo Respublikos – realiąją kainą: nesibaigiančius, kaip ir dėl Afrikos deimantų, karus, apsigimimus ir vaikų, gyvų palaidotų koltano kasyklose, kraują. Ne taip svarbu, kuri korporacija išsigins, kad savo prietaisų gamybai ji, dievaži, nenaudojo Konge iškasto koltano, svarbu žinoti tik tiek, kad: a) be iš koltano rūdos išgaunamo tantalito neveiks nė vienas šiuolaikinis kondensatorius, naudojamas mažuose elektronikos prietaisuose, b) Kongas turi 70–80 procentų  žinomų koltano išteklių.

Ne tik mūsų mobilieji kainuoja gerokai daugiau, nei už juos mokame. Kiekvienas kilometras, kurį nuvažiuoji automobiliu, irgi turi nematomą tikrąją kainą – be taršos, žalos, kurią bendruomenėms daro beatodairiška naftos gavyba, be nesustabdomai besiplečiančio kelių tinklo, grūsčių, beprotiškų karų Artimuosiuose Rytuose ir kitur, be narkotinės priklausomybės nuo naftos kainos, visuomenė moka ir už prarastas galimybes.
O kaina yra milžiniška. Dar didesnė nei „International Center For Technology Assessment“ (Tarptautinis technologijos įvertinimo centro) įvertinta „realioji“ benzino kaina – veik 10 Lt už litrą ( be akcizų, PVM ir pan.).  Kiekvieną kartą, kai užvedi automobilį ir išgirsti, kad ir „Fiat 500“ variklio gaudimą, vargu ar pagalvoji, jog litras benzino yra tikra energijos bomba – veik 33 000 „British thermal unit“ (BTU; britų šilumos kiekio vienetas; apie 1,055kJ), arba beveik 10 kWh energijos, kuri, vėlgi veik pagal Pareto principą, tiesiog iššvaistoma, nes tik 20 procentų benzino energijos judina automobilį iš taško A į tašką B. Visa kita tarnauja... kam? Varikliui atšaldyti, degalų mišiniui pateikti ir paruošti, išmetamosioms dujoms neutralizuoti, garsui tildyti, akumuliatoriams krauti, trinčiai ir pasipriešinimui įveikti, ką jau kalbėti apie žemo dažnio garsiakalbius bagažinėje bei langų kėlimo mechanizmus, arba apie beprasmiškai didelį šiuolaikinio automobilio svorį – kiekvienas naujas modelis būna ir sunkesnis, ir didesnis.

O štai elektriniame automobilyje – kaip ir troleibuse – viskas daug paprasčiau. Ir efektyviau. Neseniai su sūnumi kaimynų išmestą dviratį perdarėme į elektrinį ir likome be žado: juo pasiekiame iki 70 km/h, viena įkrova lengvai nuvažiuojame 30–50 km, o jei naudotume brangesnes baterijas, lengvai šį atstumą patrigubintume. Ir ką? Ogi nieko, važinėjamės ir švilpaujame. Jei du absoliutūs profanai gali susimeistrauti dviratį, kuris patenkina 90 procentų jų transporto reikmių (juolab kad vidutinis urbanizuotas „civilizuotų“ kraštų gyventojas labai retai nuvažiuoja daugiau nei 50 km per dieną), ką veikia visa ši milžiniška naftos kulto infrastruktūra – pradedant automobilių gamintojais, baigiant naftos produktų pardavėjais? Juolab kad čia, Amerikoje, žmonės be ypatingų įgūdžių, įrankių ar technologijų senus „golfukus“ ar „mazdutes“ (seniau automobiliai buvo lengvesni) persidaro į elektrinius tiesiog garažuose ir varo į greito starto lenktynes, o jose benzininius monstrus dursto kaip pašautus asilus.

Tad negi visas šis naftos, karo ir industrinis kompleksas su milijonais specialistų, vadovų, kontroliuojančiųjų bendrovių, gamyklų, degalinių, dirbtuvių, gamintojų ir pardavėjų negali pagaliau sukurti ko nors efektyvaus? Tikrai ne. Ir be Alberto Einsteino aišku, kad mąstymo būdas ir pasaulėžiūra apskritai, kuri ir sukūrė šias problemas, tikrai nepadės jų išspręsti. Todėl ir toliau puoselėjame brangų, neefektyvų, net pražūtingą narkotinį naftos kultą. Taip paprasčiau. Bet gerokai brangiau.
Vadinasi, kai kam pelningiau.

Kieno pelnas?
Dickas Cheney, turbūt vienas iš svarbiausių karo Irake iniciatorių, yra aiškiai pabrėžęs – amerikietiškas gyvenimo būdas nebuvo, nėra ir nebus derybų ar kompromisų objektas. Supratai? Daugiausia kuro ir visa kita ko vartojanti pasaulio šalis (jei visi taip gyventume, tai mums išlaikyti reikėtų dar 4–5 tokių planetų) oficialiai net nesirengia svarstyti, kiek iš tikrųjų toks gyvenimo būdas kainuoja. Juo labiau – jo riboti.
Ir jei kalbame apie tai, kiek iš tikrųjų kainuoja mūsų „civilizuotas“ gyvenimo būdas, turime nenutylėti ir tiesioginio, masiško, tikrai kvapą gniaužiančio jo rezultato. Dvokiančias, pūvančias, viską teršiančias, toksiškas ir niekad nesibaigiančias, nuolat ir neišvengiamai iš visur, kur tik pasirodo „civilizacija“, plūstančias šiukšles. Atmatas. Išmatas, jei norite. Išmatų ir šlamšto lavinas. Jei anksčiau žmonės kas savaitę vis ką paaukodavo kokiam girių dievui, tai dabar kaip užhipnotizuoti, rituališkai, kiekvieną dieną ar savaitę – kaip čia, Amerikoje, – tempia savo 300 l talpos ar didesnę auką Išmatų dievui, pabaisai, kuriai pelningai tarnauja visa armija „perdirbamosios pramonės“ klapčiukų. „Perdirbamoji pramonė“? Gal kur nors Austrijoje, kur utilizavimo fabrikai primena kosmines stotis. Nei Kinijoje, nei čia, JAV, nei Rusijoje, nei, juo labiau, Kariotiškėse „perdirbimas“ dažniausiai nėra perdirbimas, tai tiesiog... išmetimas. Užkasimas. Paslėpimas.

O slėpti turime ką. Ir turėsime. Niekam ne paslaptis, kad dauguma šiandien parduodamų buities prekių – kurios dar niekada nebuvo tokios pigios ir kurių niekad nebuvo taip apstu – yra sukurtos taip, kad kuo greičiau atsidurtų šiukšlyne.
Kodėl? Todėl, kad tik taip galima skatinti vartojimo augimą. Ne vartojimą per se, bet – esminis skirtumas – nesustabdomą jo augimą.  Tai ir yra šiuolaikinio kapitalizmo mantra: augti, augti ir dar kartą augti.
Vartotojas, kuris iš kartos į kartą perduoda... šaldytuvą, dviratį, automobilį ar marškinius, rinkodaros akyse šiandien yra tiesiog iškrypėlis. Be to, nestabdomas, o  šiandien net dirbtinai ir įžūliai stimuliuojamas gerovės, ekonomikų, bendrojo vidaus produkto (BVP) ir visa kita ko augimas neišvengiamai sukelia įvairų pašalinį poveikį, kad ir Greshamo efektą, kurį  Friedrichas Engelsas (beje, niekada nemaniau, kad savo noru kada nors prie šio mąstytojo grįšiu – ogi štai) apibūdino elementariai: „Kiekybė išstumia kokybę.“

Prastas išstumia gerą
Greshamas buvo XVI amžiaus britų pirklys.  Jo dėsnis, kuris, panašu, šiandien tapo visuotinis, paprastas: blogi pinigai išstumia gerus. Prastesnės prekės išstumia geras. Prastos paslaugos išstumia kokybiškas. Prastas darbas irgi nugali, kad ir kaip būtų apmaudu, gerą darbą. Jei abejoji, pasižiūrėk į valdininkus, mokytojus ar „mokslo darbuotojus“ – kam dirbti lengviau? Ar tam, kuris tai daro itin gerai, be kompromisų, ar tam, kuris tiesiog prisitaiko ir vegetuoja?
Jei, tarkime,  rinkoje pasirodys prastesnės kokybės marškinėlių po 6 litus, toje pačioje parduotuvėje darysis vis sunkiau parduoti kokybiškus marškinėlius po 20 litų, kol galų gale visi nešios marškinėlius po 9 litus ir bus nepaprastai patenkinti, kaip taip sutaupo. (Nesvarbu, kad kokybiškų marškinėlių gamintojai bankrutuos, o šlamštininkai skaičiuos didžiulius antpelnius). Tai šiandien, kai tapome Kinijos industrine išviete, yra taip akivaizdu, kaip niekad: amerikiečiams drabužiai per tris dešimtis metų atpigo 30 procentų, transporto priemonės ir jų priežiūra – 24 procentais, buitinė technika – tokia sovietinių dolerinių parduotuvių pažiba – per pusę, ir t.t.

Ir to gero yra daug daugiau – tikras nemokamas bonusas.  Trumpėja vartojimo ciklai, greitėja madų kaita, vis sparčiau skelbiamos naujos vartojimo psichozės. Štai „Mc Donald's“ bulvyčių – mažybinė forma čia skamba ironiškai – porcija nuo 1955-ųjų išaugo 200 procentų, vidutinio amerikietiško namo dydis nuo 1970-ųjų padvigubėjo, veik 99 procentai – įspūdinga – to, ką šiandien patriotiškai vartodamas amerikietis įsigyja, po pusmečio jau atsiduria tarp šiukšlių, o šių nuo aštuntojo dešimtmečio padaugėjo bent dvigubai.
Maža to, XXI a. šiukšlės bene dvigubai toksiškesnės nei anksčiau – neseniai Kanados tyrėjai paskelbė, kad ir mes, homo sapiens, šiandien esame prisipumpavę tiek konservantų, kad mūsų – laikykitės – lavonai išsilaiko daug geriau nei bet kada iki šiol.

Palaukime, kol šiuos tyrimus kas nors pakartos, kad galėtume drąsiai teigti – užsikonservavome. 
Tačiau jei netrukus dėl stulbinamos mokslo ir technikos pažangos galėsime dar ir tapti veik nemirtingi, mūsų gerovė pasidarys – paradoksalu – dar mažiau vertinga. Juk paskolas galėsime imti, tarkim, trims šimtams metų ir palūkanų mokėjimas bus atidėtas,  tad dar daugiau pinigų – jei tik sugebame jų užkalti – kiekvieną mėnesį liks įsigyti tam, ko dar nespėjome nusipirkti.  Tiesiog ultimatyvi šių laikų antžmogio megavartotojo vizija pagaliau įkūnyta: tik pagalvokite, kaip kils „civilizuotų“ kraštų BVP, jei visi ims dar smarkiau dirbti ir vartoti tarsi būtų nemirtingi.
Klausimas tėra – kas už šią nesibaigiančią fiestą pagaliau turės sumokėti tikrąją kainą.
Kas gi daugiau.

Mokame visada mes
Tu, aš, mano vaikai. Ir tavo vaikai, net jei jų dar neturi. Todėl, kad mes su tavim esame tiesiog neracionalios būtybės. Žmonės. Kartais kai ką padarome protingai, kartais nelabai, bet menkai tegalime suvokti, kas esame ir kuo norime būti, ir kodėl, lydekai paliepus, kažkam panorėjus, turime kuo nors būti. Nes, primenu, esame iš prigimties neracionalūs. Tad tuo visada naudojasi tie, kurie yra racionalūs. O kas jie?
Racionalūs individai „atlieka Dievo darbą“ – bent jau taip savo veiklą interviu „Financial Times“ apibūdino Lloydas Blankfeinas, überbanko „Goldman Sachs“ (GS) vadovas. „Goldman Sachs“ yra ne tik vienas iš didžiausių ir aršiausių bankų pasaulyje, šiandien „Goldman Sachs“, kartu su kitais „per dideliais, kad sugriūtų“ (angl. Too Big To Fail) realiai diriguoja viso pasaulio finansams. GS auklėtinių yra visur –  JAV Iždo departamente, Federalinio rezervo sistemos bankuose, kitų šalių bankuose, vyriausybėse, Tarptautiniame valiutos fonde ir visur kitur, kur tik priimami išties esminiai sprendimai. GS gali tampyti už virvučių ne tik tokius milžinus kaip AIG ar JAV centrinis  bankas, GS tampė ir tampo net valstybes – kad ir rimtai pasišiukšlinusią Graikiją, o sykiu ir mūsų simboline betampančią Europos Sąjungą.

Kiekvienas GS darbuotojas, gavęs tikrą svajonių darbą šiame überbanke, yra kaip karys. Čia turi atiduoti save 110 procentų, ir, žinoma, būti pasirengęs dirbti, kada tik prireiks. Maža to, turi būti pasiekiamas ir dieną, ir naktį. Žinoma, vien pasiaukojimo neužtenka – čia ne aukotis pasiruošusių Pupų Pėdų kompanija. Kiekvienas naujas darbuotojas vos ne kaip scientologų  bažnyčioje pereina dešimtis pokalbių ir turi įrodyti, jog yra tikras žaibas. Tad GS – kaip kumštis. Arba, anot dabartinio amerikietiško stereotipo, aštuonkojis, pasiruošęs įkišti savo slidžius čiuptuvus visur, kur tik galima šauniai pasipelnyti. Pelnu GS, kaip ir mafijos gaujoje, dalinamasi su visais darbuotojais, ir proporcija išties dosni – vien 2009 -aisiais, iš karto, kai GS mokesčių mokėtojų pinigais buvo ištrauktas iš nedidelės, tačiau pavojingos duobės, kiekvienam darbuotojui teko daugiau nei 700 000 dolerių. Net Volstrito kontekste tai fantastiški skaičiai, juolab kad GS, kaip dievdirbius, iš tiesų sergsti dieviškoji malonė ir apvaizda – įtariu, GS samdo angelus sargus savo veržliausiems prekijams – nes GS prekyba finansų rinkose bet kuria prasme yra fenomenali, vien per  trečią 2009 m. ketvirtį GS sugebėjo net 46 dienas gauti po 100 milijonų dolerių ir daugiau ir teturėjo vieną (!) vienintelę ribotų nuostolių dieną.

Antra vertus, nieko nuostabaus. GS tėra pavyzdinė korporacija, kapitalizmo šerdis. O „Kapitalizmas tėra įstabus tikėjimas, kad didžiausi žmonijos niekšai darys niekšingiausius dalykus didžiausiai visų žmonių naudai“, – rašė šiuolaikinės „į žvaigždes per beribius deficitus“ paradigmos autorius Johnas Maynardas Keynesas. Šiuolaikinis juridinis asmuo yra racionalus, pragmatiškas, bet kokiomis aplinkybėmis pelno ir naudos bet kokia kaina siekiantis vienetas. Tai bendrovės, kurios jau seniai tapo galingesnės ir didesnės nei ištisos valstybės, kurios gali užsakyti tokią muziką, kokios reikia, kad milijardai neracionalių, sutrikusių, užliūliuotų ir „mąstančių“ individų šoktų tai, ką reikia šokti. Visa tai, ko mokiausi MBA – apie socialinę bendrovių atsakomybę, apie visuomenės interesą ir t.t., tėra niekaip nepritaikoma teorija. Nes kad ir kokia žavi būtų vaikiškas sauskelnes gaminančios bendrovės vizija ir misija, ji padarys viską, kad lėliukai sauskelnes nešiotų bent iki 16-os.

Kad ir kokius gražius bukletėlius apie sveiką gyvenimo būdą dalintų cigarečių gamintojai, jie vis tiek parduoda mirtį.
Šiuolaikiniai MBA – verslo jėzuitų – mokslai „progresyviausiuose“ universitetuose moko daug svarbesnių dalykų. Štai tarp rinkodaros „case studies“ rasime rekomendacijų, kaip pateikti mobiliojo telefono sąskaitą klientams taip, kad jie nesugebėtų suvokti, kodėl tiek daug moka už generinę paslaugą, ir tada pasiūlyti „neribotą“ planą, kuris leistų už tą pačią paslaugą iš esmės paimti dar daugiau, nes, priminsiu, esame neracionalios būtybės ir dažniausiai mūsų ateities projekcijos ar net praeities rekolekcijos tėra stulbinamai klaidingos haliucinacijos. (Neseniai atliktas tyrimas Kalifornijoje byloja apie tai, kad čia mobiliojo ryšio klientai, pasirinkę „neribotus“ planus, perskaičiavus viską tikrąja kaina, mokėjo net 3 dolerius už pokalbių minutę!).
Tad ką turime šiandien?

Privatizuota planeta
Kažkada verslesni, įžūlesni ar tiesiog mėlyno kraujo turintys individai savindavosi tik „bendrąsias“ žemes – the commons, vėliau – ir bėdžių žemes bei miškus. Kad ir Didžiojoje Britanijoje, kapitalizmo lopšyje, taip priversdami milijonus masiškai slinkti į miestus ir tapti pigia, lengvai drožiama darbo jėga. Kiek vėliau lygiai tokiu būdu iš savo žemių buvo išstumti, išnaikinti ir išniekinti čiabuviai visose imperijų kolonijose. Ar žinai, kad net iki 1967 m. Australijos įstatymai aborigenus traktavo kaip „fauną“?

Šiandien „fauna“ tapome visi mes. Ir net jei Tamsta esi pasiturintis verslininkas, juo labiau turėtum suvokti, kad pluši sistemai, kuri bet kada gali pasisavinti tiek tavo turto, kiek jai reikės, netgi nuspręsti, ar tavo verslas apskritai gali egzistuoti. Dar prieš penkiasdešimt metų JAV galiojo net 90 procentų pajamų mokestis, bet kažkodėl JAV netapo Jungtinėmis Socialistinėmis Amerikos Valstijomis. (Bet ar tikrai? „Kai žiūri į prarają, praraja žiūri į tave“– sakydavo Friedrichas Nietzsche). Gal būtų ir šaunu, socialinė lygybė visada turėjo pliusų, ypač jei galėtume pasitikėti demokratiškai išrinktomis valdžiomis, bet... bėda tik tokia, kad net ir demokratiškai išrinktos valdžios atsiskaito ne žmonėms. Pirmiausia jos turi atsiskaityti kapitalistams. Kad ir iš bėdos traukdamos investicinius bankus, bet leisdamos bankrutuoti tiems, kurie nėra tiek įtakingi. Verta vėl prisiminti Karlą Marxą ir Friedrichą Engelsą, iš kurių taip tyčiodavausi universitete, anot jų, valstybės valdžia tėra komitetas, tvarkantis buržuazijos reikalus.

Nenuostabu, kad, privatizavus planetą, „faunos“, kuri liko, teisės ir laisvės iš esmės veikia loterijos principu. Tai šauniai apibendrino filosofas Jerry Cohenas – apibūdinęs mūsų „galimybes“, „teises“ ir „laisves“  kaip popierinius loterijos bilietus, kurie jų turėtojui (ar laimėtojui) leidžia įvairiausius dalykus: aplankyti sergančią mamą, išsinuomoti automobilį, suremontuoti virtuvę, gauti vaistų, nuspręsti, kas vadovaus miestui ir t. t. Kapitalizmas išdalina šiuos bilietėlius atsitiktine tvarka ir esi laisvas kolekcionuoti  bilietėlius toliau – panašiai kaip investicinius čekius Lietuvoje prichvatizacijos metu. Tiek žinių. Kuo daugiau bilietėlių, tuo daugiau laisvių, tuo daugiau teisių. Neturi bilietėlių ir prikreti ko be jų – sėdi į cypę. Tad kapitalizmas – arba dabartinė dominuojanti sistema planetoje – veikia kaip sovietinė čekių ar profsąjungos talonėlių sistema: pinigai tėra teisė turėti teisių. Neturi pinigų, neturi ir teisių: mirsi patvoryje beteisis, spuoguotas ir jaunas.

Ar rašau suprantamai? Tuoj turėtų pasigirsti mažytis „a-ha“, jis man tuo metu, kai apie tai galvojau, kažkodėl asocijavosi su buku amerikietišku filmu apie kažkokią pabaisą, kuri „pavogė Kalėdas“.
Būtent! Kapitalistai, vienai žmonijos daliai padalinę daugiau bilietėlių, o kitai jų visai nedavę, nupirko viską. Indėnams tiko spalvoto stiklo gabaliukai, o mums užteko ir popierėlių, kad niekad nesustojančių, mūsų pačių protėvių sukurtų godžiausių ir galingiausių žmonijos istorijoje kapitalizmo rinkų subjektais taptų viskas, kas iki šiol nebuvo parduodama: žemė, oras, žaliavos, visa ekosistema, mūsų pačių laisvės ir galimybės, net kūryba: muzika, menas ir kas dar? Šlamštas, teršalai ir atliekos, nes kapitalizmas šiandien sugeba išspausti naudos net leisdamas arba uždrausdamas teršti, nesvarbu, kad išdergėme viską, ką tik buvo galima išdergti. Mūsų veikla šiandien visų kitų gyvybės rūšių išnykimo galimybes padidino net 1000 kartų, palyginti su „normaliu“ jų išnykimo procesu, teigia Tūkstantmečio ekosistemos įvertinimo (angl. Millenium Ecosystem Assessmen.), projekto, kurį inicijavo Jungtinės Tautos, UNESCO ir kt., tyrėjai.

Ar tai nereiškia, kad tūkstantį kartų padidėjo galimybė, jog apšnerkštoje planetoje liksime vieni?
Neįtikėtinas progresas. Kas buvo niekas, tapo viskuo. Ironiška, nes „ant puodo“ liko proletariatas, kitaip vadinamas „masėmis“, „vartotojais“, „rinkėjais“ ar tiesiog '“fauna“.
O viskuo tapo mūsų nebevaldoma, karinga ir itin produktyvi kapitalistinė – kad ir kaip man kažkada patiko šis žodis – sistema.
Nieko.

Kažkada nušvitęs Mikė Pukuotukas yra pasakęs: „Nenuvertinkite Nieko Nedarymo vertės, kai tiesiog judi pasroviui, klausydamasis visko, ko negali girdėti, ir nekreipi dėmesio.“
Net neįsivaizduojate, kiek visko galima nuveikti, jei nieko neveiki.

Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ —  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.