Maža kas

Tada, grįžęs namo, trumpai galiojančius produktus sukemši į šaldytuvą, o su ilgai negendančiais – ir dar žvakėm, žibalinėm lempom, baterijom ir dar galas žino kuo (pravers) – leidiesi į savo slėptuvę, viską tvarkingai išdėlioji lentynėlėse, patikrini, ar veikia generatorius, pasiklausai, kaip šnypščia rankenėle užvedamas trumpųjų bangų imtuvas, švysteli žibintuvėliu ir nukrapštai voratinklius nuo kampe padėtų neštuvų, tada perlankstai miegmaišius, patikrini oro sklendžių filtrus ir, sandariai uždaręs trigubas slėptuvės duris, lipi atgal į viršų.
Tu pasirengęs.
Ne tik turi gerai įrengtą slėptuvę po savo priemiesčio rezidencija, bet ir apdairiai kaupi maisto bei kitų būtiniausių dalykų atsargas.
Maža kas.
Spėk, kas XX amžiaus pabaigoje buvo geriausiai pasirengę atominiam karui civiliniu požiūriu?

Neatspėjai. Šveicarai. Jie ne tik laikė šautuvus, uniformas ir lenktinius armijos peiliukus namuose, bet net buvo įpareigoti įrengti slėptuves visose didesniuose pastatuose. Suomiai, beje, irgi buvo tarp apdairiausių pasaulio tautų – jie pasirūpino, kad kiekvienas bent 600 kvadratinių metrų ploto visuomeninis pastatas irgi turėtų slėptuvę, o  trečių pagal apdairumą – norvegų – reikalavimai buvo kuklesni. Jiems užteko, kad slėptuvės būtų įrengiamos visuose didesniuose nei 1000 m2 pastatuose. O va amerikiečiai, priešingai nei sovietų bloko šalys, nestatė daug visuomeninių slėptuvių ir siūlė visiems rūpintis jomis patiems. Todėl čia ir dabar galima įsigyti prie raktų kabinamųjų Geigerio skaitiklių, pačių slėptuvių, įvairiausių generatorių, vandens filtrų, dujokaukių ar net „išgyvenimo maisto“ tablečių (prarijai 10–12 tablečių per dieną ir nevalgydamas pratrauksi bent 4–5 mėnesius, kaip koks kosmonautas, tik įdomu, ar tabletėm ir tuštinsies). Jas, beje, pamėgo ir paprasti nuolat kelyje esantys prekių platintojai, ir šiaip motyvuoti vadybininkai, nerandantys laiko pavalgyti.
Tad, jei atsitiktų didelis „maža kas“, šveicarai, iškraustę vyną ar sporto inventorių iš konvertuotų bunkerių, taikiai sulįstų į juos atgal, suomiai organizuotai prieglobstį rastų savo gausiose slėptuvėse, amerikiečiai irgi nesnaustų – juos užgrūdino nesibaigiantys tornadai, potvyniai, žemės drebėjimai, smogas, mokyklose šaudantys bėdžiai ir kova su terorizmu, o kur dar pusę amžiaus trukęs Šaltasis karas, juoba kad net jų „Time“ visą numerį neseniai paskyrė instrukcijoms „Kaip išgyventi katastrofą“.

O mes?
Paskutines slėptuves savivaldybės privatizavo vos prasidėjus nekilnojamojo turto bumui, o likusiose keliose vietos užteks tik dešimčiai kitai lygesnių už kitus. Jei slėptuvių mums nereikia, logiška manyti, kad Lietuva, be mirštančios Baltijos jūros ir kelių pasmirdusių sąvartynų, jokių pavojaus šaltinių daugiau neturi.
Taigi taigi, kaipgis... O liūtų pasididžiavimas, mūsų černobylinė gražuolė Ignalinos AE, viena iš nedaugelio pasaulyje iki šiol naudojanti tuos pačius  RBMK tipo reaktorius, apie kuriuos prof. Povilas Pipinys yra pasakęs: „Būtina, kad visi suprastų: RBMK reaktoriai yra praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje sukurti nevykę dinozaurai, juose išlieka nepataisomų defektų ir todėl visiškai negalima saugumo požiūriu jų lyginti su šiuolaikiniais reaktoriais.“
Ar žinai, ką daryti, jei kils radiacinės taršos pavojus?
Nereikia susisukti į baltą paklodę ir judėti kapinių link, kaip mus mokė sovietiniai karinio rengimo instruktoriai, treniravę „vspyška szadi“ ar „vspyška speredi“ beprasmio grupinio griuvinėjimo įgūdžius.
Bus kitaip. Jei „maža kas“, civilinės saugos instrukcija sako:

VEIKSMAI, ĮVYKUS AVARIJAI ATOMINĖJE ELEKTRINĖJE
Įvykus avarijai Ignalinos atominėje elektrinėje, gyventojai būtų informuoti sirenų kauksmu, o vėliau per radiją ir televiziją gautų tikslią informaciją ir patarimus kaip elgtis. Valstybės institucijos yra parengusios planus, pagal kuriuos būtų organizuojama gyventojų apsauga, tačiau gyventojai ir patys turėtų rūpintis savo saugumu ir žinoti, kaip elgtis tokios avarijos atveju.
Apsaugomieji veiksniai:
Skubūs gyventojų apsaugomieji veiksniai yra:
·        slėpimasis slėptuvėse, gerai užsandarintose patalpose (nuo vienetinio šaltinio galima slėptis už priedangos, skydo ekrano, laikytis saugaus nuotolio);
·        jodo profilaktika;
·        evakavimas;
·        kvėpavimo takų apsauga;
·        gyventojų ir transporto patekimo į užterštą teritoriją reguliavimas ir apribojimas;
·        maisto produktų, geriamojo vandens bei pašarų apsauga;
·        žmonių ir rūbų deaktyvavimas;
·        medicinos pagalba.
Jodo profilaktika? Reikia gerti kalio jodido (KI) ir duoti jo visiems kitiems. 130 mg per dieną, jei vartosi kalio jodato (KI03) – 170 mg per dieną. Būtinai, nes priešingu atveju skydliaukė gaus ne tau naudingo, o radioaktyviojo jodo, ir turėsi mažytį kad ir ne RBMK, bet vis tiek spinduliuojantį reaktoriuką tiesiai po Adomo obuoliu. Ir ne aš tai sugalvojau – juolab kad skydliaukės, įtariu, – ačiū Černobyliui – jau seniai nebeturiu. Tai mūsų Civilinės saugos departamento instrukcija, pasiekiama kiekvienam www.civilnesauga.lt
.
Perskaitei ir pamanei, kad gal gerai būtų namų vaistinėlėje turėti kalio jodido – maža kas? Juk jei avarijos vyktų planuotai ir jų būtų laukiama, niekas nevadintų jų avarijomis, ar ne? Jos smogia netikėtai. Ir staigiai. Verta pasiruošti. Paskambink į „Eurovaistinių“ informaciją ir pasiteirauk, kur gauti kalio jodido ar bent 5 procentų tirpalo, gal tau pasiseks geriau, man provizorė liepos pradžioje pasakė, kad apskritai neatsimena, kad kas nors šio vaisto būtų teiravęsis, ir pasiūlė kreiptis į ... „Vokiečių vaistinę“, nes „Eurovaistinėse“, jos žiniomis, šio keisto ir niekam nereikalingo daikto nėra.

Teiravausi ir kitose vaistinėse, likau it musę kandęs. „Ba-ba“, – tokiais atvejais konstatuoja mūsų mažieji.
Tai gal kalio jodido preparatus „maža kas“ atveju mėtys iš sraigtasparnių ar dalins slėptuvėse, tpfu, atsiprašau, gatvėse? Turbūt, jei tik jo turi. Kad ir nežmoniškai, bet vis kitoniškai. Mes, lietuviai, esame originalūs, jei kas, neradę jodo tirpalo, bent briliantinės žalumos mauktelėsim, tik kad ir šių sovietinių stebuklų vaistinėse seniai nebėra.
Belieka tikėtis, kad nieko baisaus neatsitiks. Viltis, lietuvių motina, miršta paskutinė.
Kaip ir tiems amerikiečiams, užsidariusiems savo gerai įrengtuose bunkeriuose. Ar šveicarams. Įsivaizduok, koks jausmas: įleidi šeimą, šunį, dar vieną kitą normalesnį kaimyną (pasirinktinai), uždarai ir užsandarini bunkerio duris, išgirsti, kaip prasidėjo tikras „maža kas“, ir širdį užplūsta toks geras, šiltas pasididžiavimo jausmas ir suvokimas: „Va, ne veltui stačiau bunkerį, tįsiau konservus kiekvieną savaitę, rūpinausi dujokaukėms ir generatoriais... Juokėsi iš manęs ir Joe, ir tas, ir anas, o dabar juoksiuosi aš, nes šie jau greičiausiai dulkėm pavirto... radioaktyviosiom.“ Tada taikiai nužvelgi iš siaubo tirtančią šeimą ir raminamu balsu kaip Nojus ar Mozė tarsteli: „Viskas bus gerai...Aš viskuo pasirūpinau... Šiame jaukiame bunkeryje galime išbūti kad ir keturis mėnesius... tablečių ir vandens pakaks. (Aš dar ir lašinukų parūpinčiau – aut. pastaba) Pamatysite. Viską pradėsime iš naujo...“
Ilgos nerimo ir laukimo dienos. Ir naktys. Pirmasis radijo ryšys... atsiliepia kiti apdairieji ar šiaip laimingi išlikusieji, kad ir kvailiukai. Gerai, jei išvengęs kanibalizmo ir kitų sukrėtimų pagaliau išlendi lauk... Na, daugmaž aiškus scenarijus, šitiek apokaliptinės tematikos filmų per pusę šimtmečio pristatyta.

Ir?
Geras klausimas. Ir kaip gyventi? Be elektros, kaimynų, Guggenheimo muziejaus vizijos ir be televizijos (nebežinosi, kas tikrai svarbu ir kas įvyko), be bulvarinių žurnalų (nebežinosi, kas yra žmonės ir ką jie turi veikti), be „Actimel“ (rizikuoji labai rimtai susirgti), be darbo ir be atostogų, be viršininkų ir be kolegų... Po šimts pypkių, ir be televizijos loterijų. Be prekybos centrų ir svarbiausia be politikų, kurie visada žino, ką daryti.
Dabar supranti, kodėl apokaliptinės epopėjos sukamos ne apie gerąjį, stiprųjį ar dar kokį Maxą, bet apie Maxą pamišėlį. Bėgai nuo vilko, ant meškos užsirovei. Iš esmės jau uždaręs bunkerio duris supratai, kad pasirinkai „Kursko“ variantą, tik dar baisesnį... su išlikimo iliuzija... tarsi kokį atidėtą mokėjimą, bet sumokėti vis vien reikės. Primena Allano Wattso aliuziją į ilgą kritimą – įsivaizduok, kad tave išmetė iš aukštai aukštai, ir tu tiesiog krinti. Krinti ilgai, kelias dienas, gal kelis šimtus dienų, gal kelis tūkstančius dienų, gal kelias dešimtis tūkstančių dienų... Staiga pamatai, kad šalia tavęs krinta ir didžiulis akmuo, toks didelis, kad gali ant jo net krisdamas atsisėsti. Ir ne tik – pasidaryti stalą ar net namą pasistatyti, kokią krintančią žmoną ar  vyrą pasigauti, vaikų įsitaisyti... Ir išmokyti juos... Kristi atsakingai... Dorai ir oriai... Tvirtai laikytis už stalo... Ir taip toliau. Kol pagaliau nukrenti. Šlept.
Gal todėl pragmatiškiems amerikiečiams valstybė ir nestatė slėptuvių. Jei jau apokalipsė, keli išlikę pamišėliai niekam nereikalingi.

Bet maža kas
Ar pastebėjai, kaip dramatiškai pradėjau? Tėvynė pavojuje! Turime bene paskutinius metus tarnaujantį Černobylio tipo, tik dar galingesnį, atominį reaktorių, bet niekas nepasirūpino, kad kiekvienas tėvynainis turėtų kalio jodido savo vaistinėlėje ar bent galėtų jo įsigyti – nes net jei į aplinką, nelaimei, patektų nedidelis radioaktyviosios taršos kiekis, Lietuvėlė tokia maža, kad nepasislėpsi nei Lazdijuose, nei Preiloje.
Paskelbk, kad Tėvynė pavojuje, ir gali malti bet kokį š... – tavęs klausys kaip to melagėlio, šaukusio, kad vilkas ateina. Jei Tėvynė pavojuje, gali ką nori paskelbti priešu, ką nori – draugu, ir susidoroti su visais, kurie nesugeba ar nenori to suvokti. Įsigalios tvarka ir teisingumas. Tik dabar trumpam palikime šią temą politikams ir jų gerai apmokamiems viešųjų ir nelabai viešų ryšių konsultantams.

Nes aš nesu tikras, kad suvokiu, kas yra „Tėvynė“ – žodis, kurį nuo vaikystės buvome mokomi rašyti didžiąja raide. „Tėvynė“ tada, bent jau oficialiai, reiškė kažkokį sunkiai suvokiamą margaspalvį darinį, didžiausią planetos šalį. „Bir som“ „odin karbovanec“ popieriukų ekonomiką, o namuose pašnibždomis tai reiškė visai ką kita. Bet dabar, kai galvoju apie „Tėvynę“, kažkodėl akyse iškyla toks nukvakęs pensininkas ir jo  žmona – teoriškai pensininkas ją gerbia ir myli, bent jau jaučia, kad privalėtų, juk šitiek laiko praleido kartu, įžadus davė, bet pasitaikius pirmai progai su savo nukvakusiais draugužiais aptaria jos į jokią kėdę nebetelpančio užpakalio dydį, nesugyvenamą būdą ar raukšlėmis pavirtusias krūtis. Na ir palyginimai... Kaip aš čia taip... Nuoširdžiai... Tėvynė juk viena...
Bet ar aš ją myliu?

Jei dabar raštu imsiu ir prisipažinsiu, kad nebemyliu, – ar nenuteis? Už Tėvynės išdavimą? Baudžiamojo kodekso straipsnis toks yra, atrodo, 117. Pasitikrinau, nenuteis, nes dabar ne karo metas. Bent jau oficialiai Lietuva nekariauja „tikro“ karo, vyksta tik karas su terorizmu, programišiais, piratais ir aukštomis kainomis. Na, dar diplomatiniai ir valdininkų karai, kaip ir karas su korupcija, bet jokiame fronte čia nieko naujo.
Tad galiu drąsiai, tyrai ir viešai prisipažinti: aš nebemyliu savo Tėvynės.
Bent jau taip, kaip mylėjau anksčiau.
Būtų šariatas, pamočiau ranka, ir galėtų keliauti į visas puses. Nesaistoma. Nereikėtų net atsisveikinti. Ir be šariato – galėčiau tiesiog dumti, kur akys veda – juk tiek tėvynainių tai jau padarė. Juolab kad dabar jau oficialiai norima įteisinti dvipatystę – galėsim turėti ir dvi Tėvynes, jei tik viena iš jų nebus Argentina. Bet man maniškės gaila. Tiek čia dirbau, tiek pinigų jai išleidau, tiek mokesčių sumokėjau. Vien PVM milijonus, o kur dar visi kiti. Medelius sodinau, senamiestį tvarkiau. Tiek metų kartu. Čia augau, čia mokiausi. Mačiau, kaip ji augo, gražėjo. O dabar kažkaip atšalau, ir tiek. Santykiai keičiasi, jausmai irgi. Mano Tėvynę vėl savinasi politikai. Galbūt tai ir yra didžiausia bėda.

Labiausiai mylintys
Daug kas myli savo Tėvynes, bet nepuola to demonstruoti kiekviena įmanoma proga ar nurodinėti kitiems, kaip reikėtų jas mylėti. Bet va, iki šiol egzistuoja kasta tų, kurie trokšta įrodyti, kad jie savo Tėvynes – griežtai apibrėžtas geografines teritorijas, su viskuo, kas ten yra – myli labiau nei visi kiti. Adlai Stevensonas, įžymus amerikiečių politikas ir buvęs JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose, yra taikliai pastebėjęs: „Sunkiausias dalykas politinėje kampanijoje yra laimėti neparodžius, kad esi nevertas laimėti.“
Juk ir tu suvoki, kad žmogus, nusprendęs trūks plyš tapti, pavyzdžiui, prezidentu, ypač didelės valstybės prezidentu, turėtų aplankyti psichiatrus ir dėl visa ko įsitikinti, ar jis ne psichopatas. Ar bent jau sociopatas – didelio skirtumo nėra. Šiandien tai, kad didžiąją dalį aukštų postų kiekvienoje valstybėje užima psichopatai, yra vieša paslaptis.

Nepatogi tiesa, jei norite. Psichologai jau kelis dešimtmečius perspėja visuomenę, kad psichopatų yra visur (ir tai tikrai ne vien „serijiniai“ žudikai). Jie manosi esą pašauktieji ar ypač svarbūs, neturi net rudimentinių sąžinės apraiškų ar elementarios savigraužos, sugeba idealiai meluoti ir todėl puikiai, metodiškai ir efektyviai manipuliuoja aplinkiniais. Tad psichopatai, jei netampa nusikaltėliais, tampa geriausiais biržų brokeriais, itin sėkmingai dirbančiais  teisininkais, generolais, verslininkais ir politikais, nes grobuoniškos psichopato savybės de facto yra būtinas rekvizitas norintiesiems laimėti itin aršioje šiuolaikinėje „politinėje“ ar verslo „kovoje už būvį“. „Politikai ir biržų brokeriai turi daug bendrų savybių su kriminaliniais psichopatais, vienintelis skirtumas tėra tas, kad daug pasiekę visuomenės veikėjai dažniausiai sugeba nepažeisti įstatymų ir galėtų būti apibūdinti kaip „sėkmės sulaukę psichopatai“, – teigia Lisa Marshall, škotų psichologė, trejus metus tyrusi 105 recidyvistus Škotijos kalėjimuose. Vienas mano draugužis škotas ciniškai lepteli dar paprasčiau: „ Politika yra kaip septinis išmatų bakas. Vien tikrai dideli gabalai iškyla į viršų.“
Oi. Gal per šiurkščiai aš čia. Purvu drabstau. Mūsų šviesuolius. Bet turiu indulgenciją, paprastą ir aiškią, nes man pačiam lengvai galėtų būti diagnozuota psichopatija, mano gyvenimo aprašymas tai tik patvirtintų. Prognozė nekokia, tradicinė medicina prieš psichopatiją bejėgė. Nei psichoanalizė, nei antidepresantai, nei psichoterapija, nei NLP, nei CBT, nei TFT ar dar galas žino kas psichopatijos „negydo“. Psichopatas, uždarytas į psichiatrijos ligoninę, padarys bet ką, kad įrodytų, jog jis ne psichopatas. Ir visada sėkmingai. Vienintelis dalykas, galintis nors kiek pažaboti sprogstamąjį „ego“, turbūt yra meditacija. Daug jos valandų. Bent jau man. Ir sąmoningas neveikimas – tai sunkiausia, nes nieko neveikti reiškia labai daug. Veikti.

Tačiau, jei suvoki, kad esi psichopatas, net jei tai pripažįsti tik tam, kad vėl pamalonintum savo „ego“, esi bent žingsnelį arčiau tikrojo savęs suvokimo ir gali objektyviau vertinti tai, kas vyksta aplink. Kas yra šių dienų herojai? Ko trokšta masės, kurių jutimus seniai bendrąja nejautra stingdo masinės dezinformacijos priemonės?
Psichopatų. „Istorija – tai aš“, – lietuviškai iš TV ekranų kartoja Napoleonas. Populiariausias verslo guru šiandien yra plikę užsiglostęs Donaldas Trumpas, visus mokantis spardyti užpakalius ir  tvarkyti reikalus nuožmiai, bet greitai. „Pagauk mane, jei gali“, – tikrasis herojus, Frankas Abagnale'as, profesionalus sukčius, vienas iš žaviausių kriminalinių personažų, kada nors vaizduotų kine, ir turbūt pats pirmas, pripažinęs, jog yra psichopatas, lengvai galėjo įkurti anoniminių psichopatų savitarpio pagalbos grupę, tik kad idėja beprasmiška. Tai būtų tik dar viena proga psichopatams pasipuikuoti. Infantilų taip mylimus Sylvesterio Stallone‘s, Arnoldo Schwazeneggerio ir visus Jameso Bondo personažus kine psichologai pasitelkia... kam? Tipiško psichopato charakteristikoms apibūdinti. Užtenka bent 10 minučių paspoksoti TV, ir suprasi, kad psichopatai visur: kas daugiau gali mušti, traiškyti, karti, laužyti, deginti, sprogdinti, kankinti, prievartauti ir visais kitais įmanomais būdais terorizuoti kitus žmones ir nuolat šypsotis? Teksaso reindžeriai.

Ir didieji politikai. Ar ne Volodia vienoje garsioje spaudos konferencijoje apie čečėnus užsiminė: „Į septinį baką juos.“
 „Mūsų visuomenę valdo pamišėliai, siekiantys pamišėliškų tikslų. Aš manau, kad mums vadovauja maniakai, vykdantys savo maniakiškas užmačias, ir įtariu, kad su manimi bus susidorota už tai, kad tai pasakau. Tai ir yra labiausiai pamišėliškas dalykas“, – kartą pasakė...  Kas? Spėk iš trijų kartų. Ne koks anarchistas radikalas, ne. Šio žmogaus dainas dažnai niūniuoji duše. Tai Johno Lennono žodžiai, juos ištaręs jis – koks sutapimas – netrukus buvo nužudytas.

Neketinu pasakoti visų sąmokslo teorijų, kurias žinau. Užteks ir elementariausios metaforos – tos, kuria pradėjau šį tekstą. Gali ruošti bunkerį ir atsargas visą gyvenimą, ir jei vis dėlto teks tuo bunkeriu – maža kas – pasinaudoti, apdairumas neatsipirks. Būti gyvam bunkeryje su negyvėliais virš bunkerio yra apgailėtina  atomazga.
Tikėti, kad esi išskirtinis ir to vertas, lipti per galvas, vaidinti taip, kaip verta vaidinti, kad laimėtum, kalbėti tai, ką siūlo kalbėti, ir nutylėti tai, kas nenaudinga, kad laimėtum, nuoširdžiai meluoti (tai sugeba tik psichopatai), be gailesčio malti oponentus visais įmanomais būdais ir išsireikalauti paramą iš rėmėjų, susitikti su milijonais rinkėjų ir prarasti bet kokį privatumą, kad galų gale taptum žmogumi, kurį kiti vadina prezidentu, pirmininku, ekscelencija ar dar kaip nors, nuo kurio nesitraukia karininkai su juodais lagaminėliais ir kuriam tenka nuolat sakyti kitų parašytas kalbas... Fotografuotis ilgai spaudžiant ranką.... yra irgi ne kiekvienam skirta atomazga. Tai realybės šou, tik jo laimėtojui nereikia gultis į karstą su skorpionais ar šokti iš sraigtasparnio į vandenį. Laimėjęs šį šou pralošia  svarbiausia, ką turi, – save. Tiesiog tampi realybės šou rekvizitu, Tėvynės atributu.
Kaip kokia morka. Štai žiūri į ją – graži, oranžinė, objektas... Krimst – ir morkos nebėra. Morka tapo tavimi. Ar koks bizalas. Skrido skrido į liepsną, kol tapo liepsnele. Trumpam.

Jėgos žaidimai
Lenkų psichologas Andrzejus Lobaczewskis dar sovietiniais laikais kartu su grupe kolegų parašė fundamentalų veikalą „Politinė ponerologija“ (lenk. „Ponerologija Polityczna“). Reali šios knygos išleidimo istorija yra labiau kvapą gniaužianti nei koks „Da Vinčio kodas“ – lenkų saugumiečiai išgaudė visus rankraščius, fiziškai sunaikino tyrėjus, vienas rankraštis per slaptą kurjerį 1984-aisias buvo perduotas į Vatikaną, bet ten ir pražuvo, ir tik pats Lobaczewskis, emigravęs į JAV, sugebėjo atkurti didžiąją šios studijos dalį, bet tuometis valstybės sekretorius Zbigniewas Brzezinski pasirūpino, kad ji taip ir neišvystų dienos šviesos.

Ne veltui. „Poneros“ graikų kalba reiškia blogį plačiausia prasme. Lobaczewskis savo veikalu teigė, kad visa mūsų civilizacija, kuri jau veik 8000 metų teoriškai siekė santarvės ir taikaus bendradarbiavimo idealų, iš esmės buvo sukurta psichopatų, jie tai darė metodiškai pavergdami milijonus paklūstančiųjų ir išžudydami milijonus neklusniųjų. Psichopatai net genetiškai yra geriau pasirengę kovai. Žmonijos evoliucijoje jie, būdami absoliuti mažuma (grynieji  psichopatai, anot Lobaczewskio, yra maždaug 1 procentas gimstančių žmonių, dar 5 procentai turi įgimtą polinkį jais tapti, o  beveik 12 procentų žmonių tiesiog patologiškai siekia jiems paklusti), sugebėdavo tapti įtakingais lyderiais tik todėl, kad yra genetiškai užprogramuoti veikti be jokios sąžinės graužaties, metodiškai ir nesukdami galvos dėl priemonių. Tokią statistiką patvirtina ir kitas fundamentalus veikalas, tik apie karybą, jis kažkada padarė tikrą perversmą karinės strategijos ir taktikos „moksle“. Brigados generolo Samuelio Lymano Marshallo knygoje „Žmogus prieš ugnį: vadovavimo mūšiui problema“ (angl. „Men Against Fire: The Problem of Battle Command“) padarytas atradimas, kad tik penktadalis ar net šeštadalis JAV Antrojo pasaulinio karo kareivių fronto linijoje... šaudė į priešus, o didžioji dauguma to visais įmanomais būdais vengė. Marshallo veikalas, išleistas 1947-aisiais, galų gale buvo sumenkintas ir aršiai sukritikuotas, nes mažai kam patiko pati studijos išvada, kad didžioji dauguma to meto kareivių nenorėjo žudyti ir mieliau galvas padėdavo patys nei atimdavo gyvybes priešams. Tik maža visų karių dalis – tikėtina, psichopatai, – žudė lengvai ir nedvejodami, tad tradicinis kario – bebaimio didvyrio – portretas, kurtas to meto ir vėlesnės žiniasklaidos, švelniai sakant, buvo netikslus. Tai vėliau patvirtino ir Holmeso su Keeganu kitų ginkluotų konfliktų studijos (pvz., Folklandų karo) ar net Federalinio tyrimų biuro  vidinis tyrimas septintajame dešimtmetyje, jis įrodė, kad dauguma ginkluotų pareigūnų vengia naudoti ginklą, net kai tai būtina.

Antra vertus, turime suvokti, kad jei šou – ar mūšio lauke, ar per rinkimus – vadovauja tikras psichopatas ir yra kritinė jo „įkvėptų“ šalininkų masė, pradeda veikti ir kiti socialinės psichologijos principai, kad ir tokie kaip visuotinumas ar viršenybė – tereikia prisiminti Stanley Milgramo paklusnumo eksperimentus, kai  sadistiškoms komandoms – klausiamąjį kankinti elektros smūgiais – paklusdavo ne mažiau kaip 60 procentų tiriamųjų, o atliekant kitus panašius eksperimentus – dar daugiau. Turime begalę pavyzdžių, kai pareigų suteikta viršenybė ar valdžia (tarkim, kalėjimo prižiūrėtojo ar armijos seržanto pozicija) psichopatus ir jiems paklūstančiuosius paverčia tikrais monstrais. „YouTube“ apstu pačių amerikiečių kareivių filmuotų kadrų apie tai, kaip jie Irake ne tik kankina belaisvius, bet ir šiaip, malonumo dėlei, šaudo avis, tyčiojasi iš čiabuvių vaikų ar mėto į orą ką tik gimusius šunyčius.
Svarbiausia yra tai, kad JAV armijos vadovybė puikiai pasimokė iš Marshallo studijos, tad Vietnamo karo statistika jau visai kitokia – čia amerikiečiai šaudė 90 procentų atvejų, o kad būtų dar efektyviau, napalmu svilindavo visur, kur negalėdavo šaudyti.

Kodėl?
Esminis klausimas, į kurį turime atsakyti. Tik neverta kalbėti apie karinio demokratijos, tikėjimo, gyvenimo būdo, vertybių ir dar galas žino ko eksporto pranašumus. Ar invazijos į Vietnamą būtinybę – ją visada post factum galima pagrįsti, kaip ir dabartines taikos operacijas Irake.
Verta kelti klausimus meta- ar makrolygiu. Taip, kaip darė Lobaczewskis, apibendrindamas psichopatiją kaip esminę ar net pirminę blogioper se priežastį.
„Įsivaizduokite – jei tik galite, – kad visiškai neturite sąžinės, jokių kaltės ar atgailos jausmų, nesvarbu, ką darytumėte, jokio ribojančio rūpesčio nepažįstamų žmonių, net šeimos narių ar draugų gerove, – rašė dr. Martha Stout, kita garsi psichopatijos tyrėja. – Įsivaizduokite, kad neturite ir neturėjote jokių problemų dėl gėdos jausmo, nė karto gyvenime, nesvarbu, kokį savanaudišką, tingų, pavojingą ar amoralų veiksmą darytumėte./.../ Dabar prie šitos keistos fantazijos pridėkite puikų sugebėjimą nuslėpti nuo kitų žmonių savo radikaliai priešingą asmenybės sandarą. Kadangi kiekvienas žmogus paprasčiausiai mano, kad sąžinė yra universali visų žmonių savybė, paslėpti faktą, kad jūs jos visiškai neturite, yra tikrai nesudėtinga. /.../ Tad, jei jūsų niekas nesustabdys jėga, galite daryti, ką norite. Jei gimėte geru laiku, jei galite naudotis šeimos turtais, jei turite specialų talentą išnaudoti kitų žmonių izoliacijos ar neapykantos jausmus, galite suorganizuoti masines nieko neįtariančių žmonių žudynes. Turėdami pakankamai pinigų, galite tai daryti iš toli, saugiai sėdėdami, ir stebėti tai savo malonumui.“

Nėra didelio skirtumo, ką dabar daro tie 4–6 procentai visų mūsų, tikrieji psichopatai: ar vagia savo malonumui, ar kažkelintą kartą apgaudinėja savo žmonas, ar rengiasi rinkimams, ar gina kokį dosniai mokantį niekšelį teisme. Jie yra. Jie griauna šeimas, žemina ir šantažuoja kitus, sausina mūsų bankų sąskaitas, sukelia išteklių krizes ir kursto karus.  Jų daugiau nei anoreksikų (o šių yra 3,43 procento visų žmonių JAV, rodiklis, kuris laikomas... mhm... epideminiu), net daugiau nei šizofrenikų (apie 1 procentą visuomenės). Ar kada pagalvojai, kodėl yra tiek mažai moterų politikių? Viena iš versijų tinka šiam tekstui – būtent todėl, kad moterys itin retai būna psichopatės – tik 1 iš 100, tvirtina 2001 m. Randallo Salekino ir kitų psichologų atliktas tyrimas.

Psichopatija plinta, nes – akivaizdu – psichopatai ne tik perduoda savo genus naujoms kartoms. Ko moko masinės dezinformacijos priemonės? Vos ne psichopatijos vadovas: būk žavus, būk stiprus, būk geresnis už kitus, parodyk, ką gali, vartok daugiau, dominuok ir nesijaudink dėl nieko. Šiuolaikinis verslo herojus yra visada sugebantis parduoti pardavėjas ar vadybininkas. Jam svarbi pergalė bet kokia kaina, jis dirba be skrupulų, visada sugeba „padaryti“ klientą ir greitai susirasti kitą. O rinkodaros asų pripratintas prie nesibaigiančio meilikavimo klientas („būk žaviausias“, „nuo šiol ir tu gali“) – tai kasdien girdi ir kiekvienas iš mūsų – natūraliai įpranta jaustis svarbesnis už kitus, reikšmingesnis, jam turi būti suteikta ekshibicionistinė galimybė parodyti, ką jis turi ir ką jis gali turėti, kuo gali rengtis ir ką gali valgyti. Alanas Harringtonas, parašęs knygą „Psichopatai“, eina dar toliau, jis teigia, kad psichopatas yra naujausia žmogaus evoliucijos išraiška – būtent jį ir kuria šiuolaikinė aplinka: „Girtuoklis ir padirbinėtojas, narkomanas ir gėlių vaikai. Mafijos bosas, mušantis skolų neatiduodančią auką, ar žavus aktorius, žudikas ar klajojantis gitaristas, besigiriantis politikas ar šventuolis, gulantis po traktoriumi, net Nobelio premijos laimėtojas, ramiai pasivogęs idėją iš laboratorijos kolegų... jie visi, visi daro tą patį.“

Kodėl apie tai?
Todėl, kad būna rinkimai. Įžvalgesnieji juos vadina pasirinkimo iliuzija, nes iš esmės – bent jau mūsų šalelės istorija taip rodo – yra labai mažos sąsajos tarp to, ką žada partijų programos, ir to, kas realiai įvykdoma.

O gyvename globalių pokyčių laikais. Atsiradus „Vikipedijai“, nebe tokios reikšmingos tapo didžiosios visažinės enciklopedijos. Dabar nyksta tradiciniai vakarykščių naujienų pranešėjai – laikraščiai, jei tik nepersikelia į internetą ir „Web 2.0“ dvasia nesileidžia taršomi ir komentuojami. Interneto ir palydovinės televizijos kanalų gausybėje pranyksta tradicinės televizijos autoritetas („žiūrėk tai, ką rodom dabar, ir dar žiūrėk reklamą“ versus „žiūriu, ką noriu ir kada noriu be jokios reklamos“). Šiame kontekste mūsų – kaip ir kitų šalių – partijos šiandien apskritai gali pasirodyti kaip kažkoks XIX amžiaus reliktas – jos tampa kažkokiu keistu ir archajišku bendraminčių (?) be minties sambūriu. Dirbtiniu konstruktu, o jį, beje, savo pačių mokesčiais remiame mes patys.

Šiandien, norime to ar nenorime,  gyvename nebe strateginės, o labiau taktinės vadybos laikais, nes strateginis planavimas, kai žinai dabartinio gyvenimo kompleksiškumą, pokyčių greitį ir įvairovę, yra dažnai beprasmis. Bent jau verslui, kai net pačios didžiausios strateginės programos skaidomos į „įkandamus“ projektus, kuriems suburiamos laikinos ekspertų ir vykdytojų grupės, nes visažinių, kurie sėdėtų vienoje kontoroje ir sugebėtų tinkamai įvykdyti sudėtingą projektą, tiesiog nebėra. „Royal Bank Of Scotland“, aštuntas pagal dydį pasaulio bankas, yra nutaręs visą savo kasdienę veiklą suskaidyti į trijų tipų standartinės trukmės projektus – pabaigi, įvertini, imiesi kito.
Suvokime aiškiai – nė viena partija, nė vienas politikas šiandien nežino, kas yra geriausia tau ar man. Greičiausiai net tu to nežinai. Kas yra visuotinis gėris? Kas yra tvarka? Ir kieno tai tvarka? Kas iš tikrųjų yra lygybė ir socialinis teisingumas? Kaip jį pasiekti, jei esi remiamas oligarchų pinigais? Ir ko iš tikrųjų siekia kiekvienas politikas – ir psichopatas, ir ne? Ar „visuotinės naudos“, nors ji tiesiog neįmanoma iš principo, ar tik naudos sau? Friedrichas Von Hayekas, garsus laisvosios rinkos propaguotojas, ir daugybė jo sekėjų (kad ir Jamesas Buchananas su viešojo pasirinkimo teorija) vienareikšmiškai teigė, kad visi valdininkai ir biurokratai siekia tik naudos sau, ir taip įkvėpė Margaret Thatcher leisti privatizuoti visa, kas įmanoma, o visur kitur diegti moderniškas sistemų analizės metodus, o šie derino valdininkų naudos siekimą sau (įvairiausius tikslus, kurių jiems verta siekti tarnyboje) su nauda visai sistemai.

Tai lyg ir veikia, kol, pavyzdžiui valstybinė Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sistemos gudručiai funkcionieriai nesugalvoja pagerinti kai kurių rodiklių tiesiog neregistruodami pacientų į konsultacijas (mažėja laukiančiųjų skaičius) ar nupjaudami ratukus nuo lovų ligoninių laukiamuosiuose (mažėja laukiančiųjų „ant ratukų“ skaičius).

Politikai mano, kad jie jau žino, kas svarbiausia Tau, Tavo „segmentui“ ar „socialinei grupei“, ir naiviai tikisi, kad Tu, išgirdęs, ką jie žada, balsuosi už juos. Prieš rinkimus jie puldinės nuo durų prie durų, nes ir amerikiečiai, ir vietiniai konsultantai juos įtikino, kad tai efektyviausias būdas užkariauti rinkėjų balsus – net jei apipilsi juos karštu vandeniu, jie vis tiek išsiskirs kitų kandidatų būryje, ir atėjęs balsuoti net nesąmoningai pasirinksi juos.
Jie tikisi, kad pats faktas, jog jie „nusileido“ iki Tavęs, kad beldžiasi į Tavo daugiabučio duris ar kviečia Tave tapti jų draugu „My Space“ ar „Facebook“ svetainėse, prisijungti prie kitų virtualių, bet tik parodomųjų projektų, ar tai, jog jie rašo Tau asmeninius laiškus, bylos apie jų pasiryžimą ir gebėjimą veikti, tad ne tiek svarbu, ką jie žada, daug svarbiau, kad Tu matytum, ką jie daro.

Gero žiūrėjimo
Atidaryk jiems duris. Įsileisk. Leisk prisistatyti. O tada – rėžk. Pasakyk konkrečiai, ko iš jų lauki. Išvardink tik kelis svarbiausius dalykus, liepk jiems pateikti konkrečius sprendimus. Tegul pasirašo po savo žodžiais. Pakviesk kaimynus. Nuveskite tuos kandidatus į artimiausią ligoninę. Nuveskite pas senutę kaimynę, kuri ir vėl negavo pensijos. Nuveskite į mokyklą ir parodykite klases. Nuveskite į šeimą, kuri turi daug vaikų. Leisk jiems prisistatyti ten. Reikalauk konkretumo. Visus pažadus tepatvirtina raštu. Neapeliuok  į jų sąžinę ar pareigos jausmą, juk supranti – tikėtina, kad jie net nesuvokia, kas tai yra. Turi tikrą progą bent kartą paveikti juos, tad, jei tai darysi su tokiu pačiu ryžtu ir užsispyrimu, su kokiu jie atėjo tavo balso, tau pasiseks.
Tačiau jei visa tai – kaip žirniai į sieną, jei girdėsi tik tuščius pažadus „pradėkime“ ar „tvarka bus“,... „bus geriau“ ir „padidinsime efektyvumą“, o tada kandidatai spruks žavėti kitų rinkėjų, nenusimink.
Patarsiu, juk sakiau, kad aš psichopatas. Yra viena „sidabrinė kulka“.

Parodyk jiems, kad tau jų nereikia. Leisk jiems suprasti, kad jie nebereikalingi. Susitvarkyk namus. Iškuopk šlamštą. Išvirk pietus tai senutei. Dažniau pabūk su vaikais. Tos daugiavaikės šeimos vaikus pas save namo parsivesk. Mažiau norėk. Daugiau gyvenk. Ramiau dirbk. Kovok dėl to, kas tau tikrai svarbu. Daryk mažus dalykus, bet daryk juos su meile. Rask bendraminčių. Veikite kartu. Tu pradėsi visuotinius pokyčius.
Jokia partija to negali. Surašiau visa tai, nes maža kas. Atsitiks.