Bridžo dienoraštis

Skaitydama kodais užrašytas žaidimo taisykles visai sutrikau. Liko paskutinė viltis – „Youtube“. Keista, bet apie savadarbių bombų gaminimą turbūt galima rasti daugiau informacijos nei apie bridžą. Kadangi mokomuosiuose filmukuose apie šį žaidimą vienintelis vyrukas (daugiau nebuvo iš ko rinktis) mokė, kad kortos pažymėtos širdimis, būgnais, kryžiais ir vynais, nusprendžiau paieškoti gyvų faktų šia tema.

Vilniuje, stoties rajone, visai netoli „Kablio“, yra toks niūrokas pastatas. Ant durų užrašas: „Vilniaus bridžo klubas, 5 aukštas.“ Įėjusi į vidų nusistebėjau, kad čia kas nors savo noru gali rinktis du kartus per savaitę žaisti kortomis, bet užlipusi į viršų maloniai nustebau: bridžo kambaryje šviesu, erdvu, daug žalių kortų stalelių. Ir žmonių ne keturi (kaip tikėjausi), o apie trisdešimt. Buvusios Vilniaus bridžo mokyklos mokytojas Giedrius Kirstukas garsiai paskelbė pirmadienio turnyro pradžią, pasiėmė kortų kaladę ir atsisėdo su manimi prie vieno iš žaliųjų stalų.

Penktas aukštas

Man pasisekė, kad turėjau tokį kantrų pašnekovą, kuris bandė paaiškinti net žaidimo taisykles. Žinoma, per valandą žaisti neišmokau, bet supratau štai ką: jeigu nori žaisti bridžą, neužteks vien perskaityti taisykles knygoje ar internete. Tą patį patvirtino ir p. Kirstukas. „Ir pats bandžiau mokytis žaisti iš knygų, bet kol neradau žmonių, kurie mane pamokytų, nesuvokiau bridžo esmės“, – sako p. Giedrius. Jis žaidimu susidomėjo prieš 10 metų.

Susirinkusieji į šį klubą jautėsi jaukiai, lyg atėję su draugais pabūti. Ponas Kirstukas pasidžiaugė, kad su kai kuriais iš jų jis ir žvejoti važiuoja, ir kartu pamini įvairias progas. Bendras užsiėmimas juos sieja, o visa kita išsirutulioja savaime.

Kurį laiką jaučiausi kaip svetimkūnis. Visi ten esantieji atrodė tokie skirtingi, bet savi vieni kitiems. Jauna pora priėjo prie Giedriaus ir prisipažino, kad šiandien neturi 10 Lt turnyro mokesčiui sumokėti. Jis tik numojo ranka ir paprašė atnešti kitą kartą. Į kompaniją įsiliejo ir užsieniečių, štai kortomis lošia pagyvenusi australė, dėstytojaujanti Vilniuje. Per pertraukėlę pora senukų šnekasi apie politiką...

Paklausinėjau ten esančių žmonių, kaip jie čia atsidūrė. Ogi visus juos kas nors atvedė: draugas, kaimynas, giminaitis. Tik tie intelektualai žaidžia jau maždaug 40 metų. Nuo tada, kai bridžas dar buvo populiarus.

Bridžo esmė

Žaidime visuomet dalyvauja 4 žmonės (dvi poros). Jiems išdalijama po 13 kortų (visa kortų kaladė) ir tada jie specialiomis kortelėmis skelbia savo „įsipareigojimus“ – kiek kirčių žada paimti varžymosi metu. Kortelės turi reikšmes, tačiau komandos nariai gali susigalvoti specialių ženklų, turėti savo žaidimo stilių, kurio nesuprastų priešininkai.

„Žaviausia šiame žaidime, kad niekada nežinai, kaip jis gali pasisukti. Bridžas man patinka ir dėl to, kad čia sėkmė neturi kainos. Viską galima išpirkti loginiu mąstymu ir protingais ėjimais“, – sako p. Giedrius.

Žaidžiant negalima šnekėtis su partneriu ar rodyti ženklų, nesusijusių su kortomis (mirktelėti, rodyti pirštais ar pan.). Profesionaliuose turnyruose veido aukštyje įtaisytos tamsios uždangos, o po stalu žaidėjų kojas skiria pertvaros, kad jokiais būdais nebūtų galima keistis informacija.

Bridžo žaidėjų tikslas – paskelbti teisingus "įsipareigojimus" ir juos įgyvendinti. Už įgyvendinimą skiriami taškai, o porų tikslas – surinkti jų kuo daugiau. Dauguma klubų turi aparatus, į kuriuos įvedamas rezultatas iš karto atsiranda turnyro lentelėje. Klubo nariai naudojasi kortų dalijimo mašina, maišančia specialias ženklais pažymėtas kortas. Žaidimui pasibaigus, kompiuteryje pasirodo ataskaitos – kiek daugiausia taškų su turimomis kortomis galėjo surinkti viena ar kita komanda.

Aukso laikai praėjo

Bridžo klestėjimo laikais, apie 1967–1968 m., pradėta rengti Vilniaus bridžo taurė, ji rengiama ir iki šiol, susirenka apie 60–120 porų. Prieš maždaug 5 m. kartais būdavo rengiami miestų turnyrai. Bridžo klubus turėjo Klaipėda, Šiauliai, dar dabar vilniečiai stengiasi neprarasti ryšių su Alytaus ir Kauno klubais, tačiau jungtiniai turnyrai kur kas retesni.

Kas 2 m. vyksta Europos čempionatas. Jame dalyvauja apie 20 komandų, deja, lietuviai dažniausiai neužima aukštų vietų: lieka 18–20-i. Aukščiausią klasę parodo Italijos atstovai. Vienas didžiausių laimėjimų  Lietuvos bridžo istorijoje – dalyvavimas pirmojoje loginių žaidimų olimpiadoje Pekine (2008 m.), kurioje tarp penkių „sportų“ buvo ir bridžas (kiti: šaškės, šachmatai, stalo žaidimas „Go“ ir kiniškos šaškės).

Internete rašoma, kad bridžas yra vienas populiariausių loginių žaidimų pasaulyje. Lietuva turbūt išskirtinė, mums bridžas kažkuo neįtinka.

„Nežinau, kodėl dar prieš 5 m. į bridžo mokyklą ateidavo apie 30 žmonių, o dabar susirenka vos keli. Dabar daug jaunų žmonių užvaldė pokeris, gal čia jis kaltas? Sunku pasakyti. Bet drabužiai iš močiutės spintos vėl madingi, gal ir bridžą žmonės prisimins“, – svarsto žaidėjas.

Bridžo populiarumo smukimą lemia ir tai, kad internete jo, kaip šachmatų ar pokerio, nelabai pažaisi – tai porinis žaidimas ir vargu ar tiesiogiai susijungus su nepažįstamais žmonėmis pavyks kokybiškai ir smagiai pažaisti. Kad žaidimo partija būtų įdomi, turi jausti partnerį, beveik skaityti jo mintis, o akyse matyti jo kortų atspindį.

Pinigai – ne čia

Bridžas gali būti ne tik pomėgis. Jeigu norite daugiau pasiekti, užsidirbti pinigų žaisdami šį kortų žaidimą, tuomet važiuokite į užsienį. Vis dėlto aukso kalnų nesusikrausite, didesnė tikimybė, kad investuoti teks daugiau nei laimėti. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad bridžas – porinis žaidimas, todėl ne viskas priklauso nuo vieno žmogaus.

„Ne vienas pastebėjo, kad sutuoktiniams susižaisti sunku. Niekas nežino, kodėl, bet tendencija juntama“, – p. Giedrius porą pataria rinktis už šeimos ribų.

Vilniaus klube vykstantys turnyrai turi prizinį fondą, dėl kurio gali kilti azarto kibirkštėlė. Pora, laimėjusi pirmą vietą, gauna iki 100 Lt. Ne kažkas, bet turnyrai vyksta dukart per savaitę, o pradinis įnašas – vos 5–10 Lt. Vis dėlto tai ne azartiniai lošimai, o loginiai žaidimai. „Žaidžiame savo malonumui, o ne kad prisidurtume keliasdešimt litų prie algos“, – juokiasi p. Giedrius.

Sakoma, kad bendras pomėgis suartina žmones, tuomet ir asmenybė kitiems atrodo įdomesnė, ir pasišnekėti yra apie ką.

Pabuvusi tame baugiame pastate ir išpuoselėtame penktame jo aukšte pamaniau, kad ne visas stoties rajonas toks baisus. Tiems žmonėms nebūtina laimėti čempionatų ar turnyrų, nereikia ir tos bridžo mokyklos, į kurią niekas nebeužsirašo, finansavimo iš valstybės jie taip pat neprašo.

Bridžo žaidėjų būrys plėsis taip, kaip nuspręs klubo nariai. Jei būsite pakviestas į jų kompaniją – jauskitės pagerbtas.