Žinių žemėlapių prasmės
„Galvojau, kas toks jį palikęs žmogus, kaip ta knyga atsidūrė universiteto bibliotekoje“, – pasakoja Viktorija. Čiurlionio menų mokyklos tinklaraštyje ji aptiko, kad tai – Ginutis Procuta, kad siunčia jis knygas ne tik VU bibliotekai, bet dar maždaug 20-iai institucijų, kad palieka jose savo ranka rašytas dedikacijas. Viktorijai pasidarė įdomu, kokios tai knygos, kokios dedikacijos, kaip jos tarpusavyje susijusios. Paaiškėjo, kad VU bibliotekos saugykloje jų sukaupta visa kolekcija.
„Man žandikaulis atvipo – tai buvo rinktinės knygos. Pirmiausia, įdomu buvo jas pačias paskaityti, antra, – perskaityti, ką jis įrašė. Įrašai buvo nuo pačių paprasčiausių, pvz., „Vilniaus universiteto bibliotekai“, iki dienoraščiui prilygstančių ar nurodančių į konkretų knygos puslapį, taip provokuojant žaidimą, užmenant mįslę, siunčiant žinutę“, – pasakoja Viktorija.
Iš pradžių į saugyklą ji ateidavo tų knygų tik skaityti, vėliau nusprendė „rimtai prie jų prisėsti ir priimti tai kaip darbą“ – beveik kasdien po kelias valandas jas katalogavo: pavadinimas, leidėjas, metai ir kas joje įrašyta.
„Sudokumentavau jų nedaug, apie 600, gal mažiau. Svarsčiau, kaip visa tai surišti į pasakojimą“, – sako Viktorija. Kai į rankas jai pakliuvo Cz. Miloszo „Alfabetas“ („Abecadlo Milosza“), kuriame autorius, abėcėlės tvarka parinkęs raktažodžius, pasakoja savo gyvenimo epizodus, Viktorija sugalvojo tuo pačiu abėcėlės principu sudaryti G. Procutos atsiųstų knygų katalogą – jo raktažodis galėjo būti knygos autorius, pavadinimas, tema. Taip ji norėjo sukurti paveikslą – paties Ginučio Procutos, per jo siųstas knygas ir dedikacijas atskleisti nepaprastą jo asmenybę, parodyti interesų lauką; ir siekė, kad knygos siųstų žinutę apie pasaulį XX amžiuje.
Žinių žemėlapis
Prašmatnus, sykiu elegantiškas katalogas „Shared knowledge“ vertas paminėti atskirai. Todėl, kad jo tėra du egzemplioriai – originalas ir viena kopija, nusiųsta G. Procutai į Torontą. Todėl, kad tai rankų darbo knyga. (Panašų rankų darbo vienetinį albumą „Oo, a preview“ Viktorija sukūrė šių metų Venecijos bienalei, jį galima pavartyti www.oo-oo.co/oo-a-preview). Ir svarbiausia todėl, kad į jį įdėta daug ažūrinio intelektinio darbo.
Katalogą ji sudarė ne iš dyko buvimo. Vežėsi jį į Niujorką, ten vyko su „Rupert“ menų programa. Viktorija pasakoja, jog parodos „Fast Flux“, kurioje ji dalyvavo, tema buvo dialogas tarp dviejų miestų, Niujorkas–Vilnius, ir ji pamaniusi, kad Procutos knygų katalogas tam labai tiks.
„Bet kuriuo atveju norėjau jį padaryti, sukondensuoti į vieną vietą tai, kas yra šiose knygose, ir kokios tai yra knygos“, – sako Viktorija.
Kurdama katalogą ji perėmė žaidimą iš G. Procutos ir parinko knygas bei įrašus, susijusius tarpusavyje povandeniniais ryšiais. Pvz., Procutos atsiųstoje amerikiečių rašytojo Alfredo Kazino esė knygoje „The Partisan Reader“ (1953) autorius pasakoja, kaip Italijoje jis lankėsi Bernardo Berensono viloje. O Berensonas savo ruožtu – vienas mėgstamiausių Procutos rašytojų ir veikėjų, jis yra atsiuntęs keletą jo knygų. Tokių pavyzdžių Viktorija, tyrinėdama knygas ir įrašus, aptiko daug.
Gyvenimas kaip literatūrinis žaidimas, nematomų ryšių pynimas?
„Taip. G. Deleuze'as savo knygoje „Proust and Signs“, svarstydamas, kodėl menas yra įdomus, sako: nes jame paslėpti ženklai, kurie įdomūs kaip mįslė – tai yra tiesos, bet kokios tiesos, neaišku. Tas pats buvo ir dirbant su Procutos knygomis: ieškojau ženklų. Įdomu buvo, ar juos sujungus atsiras prasmė“, – kalba Viktorija.
Atsirado. Pasak pašnekovės, sudariusi katalogą, ji pajuto net ne atmosferą, o lyg kažkokį kūną.
„Aš tai vadinu žemėlapiu, žinių žemėlapiu“, – sako Viktorija.
Istorikų reikalas
G. Procutos siųstose knygose žinių apstu. Pasak Viktorijos, per jo dedikacijas ji „rado“ mums nežinomų ar menkai žinomų išeivių iš Lietuvos, kurie tapo garsūs pasaulyje. Pvz., jau minėtąjį litvaką Bernardą Berensoną (1865–1959), JAV meno istoriką ir kritiką, bene garsiausią pasaulyje renesanso specialistą, kurį praktiškai išpopuliarino to laikotarpio meno kūrinių kolekcionavimas.
Kitoje knygoje užsimenama apie „Lietuvos vagabondą“ Lauryną, Holivudo aktorių, litvaką Zvi Mosheh (Hirshą) Skikne 1928–1973), pasivadinusį Laurence'u Harvey.
VU bibliotekai atsiųstą monografiją apie Rudi Gopą (1913–1983), Lietuvoje gimusį ir Kauno dailės mokyklą baigusį, garsų Naujosios Zelandijos dailininką, G. Procuta papildo įrašais apie bičiulystę su Gopu. Beje, į Naująją Zelandiją Gopas su žmona plaukė tuo pačiu laivu kaip ir Procutos, ten jiedu ir susipažino.
„Tai ne tik bibliotekos dalykas, bet ir kultūros istorijos. Tais įrašais knygose jis sutelkė ne žinias, bet patį judėjimą, ryšius. Kažkas rimtai turėtų tuo užsiimti, kad sumegztų tuos ryšius“, – šypsosi Viktorija.
Įdomu yra tai, kad G. Procutai skirtos parodos idėja ir Viktorijos pažintis su juo – visiškas sutapimas. Viktorijai prieš gerą pusmetį G. Procuta išsiuntė siuntinį su knygomis, o ši pametė raktelį nuo pašto dėžutės, kurioje gulėjo pranešimas. Siuntinys grįžo į Torontą, ir p. Ginutis su kita knygų siunta persiuntė jį VU bibliotekai. Viktorija gavo pranešimą iš jos ir pradėjo bendradarbiauti su bibliotekos darbuotojomis, kartu atrinko knygas parodai.
Bibliotekoje
Nijolė Šulgienė, VU bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja, prisipažįsta ir pati daug apie G. Procutą nežinojusi.
„O neseniai pasitaikė proga, Procutos 80-metis, parodyti, kas slepiasi už raidžių GP, įspaustų VU bibliotekai jo padovanotose knygose“, – pasidžiaugia N. Šulgienė. Pasak specialistės, Procutos autobiografijos nėra parašytos – apie jį žinoma tiek, kiek Viktorija išgvildeno, ir ji pati su kolege yra rašiusios.
„O jis yra nepaprastas žmogus. Yra sakęs: Norėčiau, kad mano siela gyventų VU bibliotekos saugyklose“, – šypsosi p. Nijolė.
Ji pasakoja, jog knygas į Lietuvą G. Procuta pradėjo siųsti 1965-aisiais. Iš pradžių – su trumpomis dedikacijomis, paskiau jos vis ilgėjo. Ilgos ir dabar. Dovanojamose knygose jis palieka trumpą įrašą, vertinimą, įžvalgą arba ištisą pasakojimą, tarsi dienoraščio atkarpą. Tie gabaliukai pasakoja jo biografiją.
Anot p. Nijolės, G. Procuta lig šiol – tikras Lietuvos patriotas. Bendradarbiauti lietuviškuose išeivijos laikraščiuose jis pradėjo labai anksti. Iš pradžių pasirašydavo „Lituanus“, „Lituanus juden“, vėliau – ir savo pavarde. Jo doktorantūros tema buvo sovietinė pedagogika, tačiau, kaip pats sako, „per visus tuos visuomeninius darbus neparašiau aš disertacijos“.
VERSLO TRIBŪNA
Kol didelė dalis mūsų kasdienybės persikelia į ekranus, sportas išlieka viena iš nedaugelio patirčių, kuri žmones vis dar suveda gyvai. Tai ypač aiškiai matyti Lietuvoje, kur pastarąjį mėnesį krepšinis vėl atsidūrė dėmesio centre – Vilniaus „Rytui“ po įspūdingo sugrįžimo triumfavus FIBA Čempionų lygoje, o diskusijoms apie Lietuvos klubinį krepšinį netylant ir po Eurolygos sezono pabaigos.
Vilniuje oficialiai atidaroma metalo detektorių „Trembita„ surinkimo linija. Šis projektas, vystomas kartu su pažangių Ukrainos gynybos technologijų gamintoju Active Alliance LLC, atveria kelią naujiems technologiniams sprendimams gynybos sektoriuje.
Verslo konferencijos, mokymai ar renginiai klientams dažniausiai pradedami planuoti nuo programos. Vis dėlto praktika rodo, kad įspūdį dažnai suformuoja visai kiti dalykai. Jungiamąja bendros patirties grandimi neretai tampa gomurio pojūčiai: kavos pertraukos, užkandžiai, pietūs ar furšetas dalijantis dienos įspūdžiais kuria tikrąją renginio atmosferą.
Atsinaujinančios energetikos sektorius Lietuvoje išgyvena kokybinį šuolį. Jei prieš kelerius metus verslo įmonėms pakako tiesiog ant stogo pasistatyti saulės elektrinę, šiandienos elektros rinkos dinamika ir tinklo pralaidumo iššūkiai reikalauja išmanesnių sprendimų. Reaguodami į šias aktualijas, skaitmeninis verslo bankas „SME Bank“ ir viena didžiausių žaliosios energetikos bendrovių šalyje „Saulės grąža“ gilina strateginę partnerystę bei pristato rinkai unikalų modelį – visą energetinės nepriklausomybės paketą iš vienų rankų.
„Kokia jo drąsa, – žavisi pašnekovė. – Lietuvos nepriklausomybės reikalu jis rašo Gorbačiovui, rašo Bushui. Be abejo, dalyvauja „Santaros-Šviesos“ sambūriuose.“
1944 m. emigravę iš Lietuvos, po kelerių metų stotelės Vokietijoje G. Procuta su broliu Viktoru Vaclovu ir mama atsiduria Naujojoje Zelandijoje, tuomet gana neįprastoje vietoje emigrantams iš Lietuvos. Gal 1956 m. Oklande jis surengė dvi parodas, jomis siekė parodyti, kad Lietuva gyva, kad gyvi lietuvių dailininkai. Paskiau tokias parodas rengė Toronte, Čikagoje.
1986 m. rengdamas parodą „Vilnius – Lietuvos sostinė, ir jos žmonės“ daug bendravo su Antanu Sutkumi, šis surinko 70 fotografijos darbų – pavyko galinga, graži paroda.
1972 m. organizavo Telesforo Valiaus darbų parodą, 1976 m. – Vytauto Osvaldo Virkau ekslibrisų parodą.
„Kuo dar žavus tas Ginutis? – retoriškai klausia p. Nijolė ir rodo nuotrauką, – štai juodu su žmona ir Lietuvos vėliava. Atrodytų, kas čia tokio. O kitoje pusėje parašyta, kad tai Otavos rotušės aikštė, kurioje kasmet Vasario 16-ąją, nepaisant sovietų atstovų protestų, buvo iškeliama Lietuvos vėliava. O ir susituokė jiedu Vasario 16-ąją, Oklande, bažnyčios chorui giedant Lietuvos himną.“
Pasak p. Nijolės, G. Procuta Toronto universitete buvo įsteigęs knygyną, ten platino lietuviškas knygas. Bičiuliai jam sakė: „Brolau, iš lietuviškos knygos pardavimo tikrai nepraturtėsi. Bet tas, kuris parduoda lietuvišką knygą, yra karys.“
Jie buvo teisūs: 1990-aisiais, po ketverių metų veiklos, buvo paskelbtas „uždarymo išpardavimas“. Kaupdamas knygas, G. Procuta sudarydavo sutartis su knygynais, o šie suteikdavo jam šiokių tokių nuolaidų.
„Ne vieną kartą esu pagalvojęs, jei kada laimėčiau milijoninę loteriją, už pusę įsteigčiau fondą „Books to Lithuania“ (Knygos Lietuvai), tuomet vieton tuzino bibliotekų galėčiau remti visas Lietuvos miestų viešąsias bibliotekas rinktinėmis knygomis“, – yra sakęs G. Procuta „Tėviškės žiburiams“ (2004).
Pati rimčiausia pagalbininkė buvo Ginučio Procutos žmona Dalia. Ilgus metus Toronto universiteto knygyne ji dirbo knygų užpirkėja, tad puikiausiai žinojo, kas geriausia išleidžiama iš įvairių sričių, ir dalijosi tuo su VU.
„Vertingiausių knygų egzemplioriai keliaudavo čia, į universitetą. Nes čia buvo stipriausia akademinė bendruomenė, ir Procutai buvo labai svarbu ją palaikyti. Jis minėjo, kad kiekviena knyga buvo siunčiama ne bilbliotekai, bet konkrečiam asmeniui, konkrečiai specialybei, kad būtų aktuali“, – pasakoja p. Nijolė.
G. Procuta nepaliaujamai ieškojo rėmėjų, kurie galėtų paremti knygų siuntimą į Lietuvą.
„Jeigu reikia egzotikos, – šypsosi p. Nijolė, – parašė laišką Mohamedui Al Fayedui, užjausdamas šį dėl sūnaus Dodi ir jo mylimosios princesės Dianos žūties, o sykiu paprašė paremti VU biblioteką ir taip – siunčiant Lietuvai knygas – įamžinti Dianos ir jo sūnaus atminimą.“
Į užuojautą Al Feyadas atsiliepė, o į prašymą padėti bibliotekoms – ne.
