9, 99

Pagalba – čia. Jau netrukus dėkosite, kad perskaitėte šias eilutes. Norite gerai praleisti laiką? Bent dvidešimt minučių? Tada Jūs pasirinkote teisingai. Skaitydami šį tekstą kartu su tūkstančiais kitų skaitytojų pagaliau leisite sau atsipalaiduoti, pagalvoti apie būtent  Jums svarbius dalykus ir galbūt net kitaip planuoti savo šviesią ateitį. Tad nebėra ko delsti. Susitelkite dabar, pasirūpinkite, kad nebūtų jokių trukdžių, ir leiskite sau patirti tikrą malonumą – dabar. Skaitykite toliau.

***

„Skaitydama šiuos straipsnius, patiriu tikrą malonumą. Sumažėjo mano kraujo spaudimas, pagerėjo savijauta ir neseniai pastebėjau, kad numečiau net 4 kilogramus. Ačiū!“ – skaitytoja iš Tauragės.

„Šiuos straipsnius skaitau ir aš, ir duodu paskaityti žmonai. Net mūsų vaikai juos nagrinėja lietuvių kalbos pamokose. Dažnai juos skaitau balsu – tada akivaizdžiai pagerėja ir mūsų katino Titano, ir bulterjero Bonzos savijauta. Kolega patarė: jei šį straipsnį pasidedi po lova, kad miegant būtų arti, nustoji knarkti. Pabandžiau – išties! Ačiū autoriui ir redakcijai“, – verslininkas iš Vilniaus.

***

Kadangi jau tiek perskaitėte, akivaizdu, kad esate kūrybingas, mąstantis ir atsakingas žmogus – kaip ir tūkstančiai kitų skaitytojų, šiandien pasirinkusių šį tekstą. Tad norėdamas Jums atsidėkoti už tai, kad skaitote būtent šį rašinį būtent dabar, siūlau ypatingą staigmeną – jei ramiai perskaitysite visą tekstą dar šiandien ir teisingai atsakysite į klausimą „Kodėl šio teksto skaitymas buvo geriausias dalykas, kurį nuveikiau šiandien?“, aš jums pasiūlysiu dar daugiau nei 70 – taip, čia ne klaida – septyniasdešimt itin populiarių mano rašinių ir juos galėsite perskaityti Jums patogiu metu bet kada, bet kurioje pasaulio vietoje.

Ir tai Jums tikrai nekainuos nei šimto, nei aštuoniasdešimt litų. Šiandien Jums, skaitantiems šį tekstą, aš nesiruošiu nepasiūlyti ko nors, ko jūs net nenorėtumėte nepriimti ar nesuvokti – tad Jums nereikės mokėti net penkiasdešimt litų. Tai mažiau nei litas už rašinį, kuris gali ir Jums suteikti nepaprastą skaitymo malonumą. Bet čia dar ne viskas! Net jei esate ne nuolatiniai skaitytojai, šiandien visus veik šimtą mano populiariausių tekstų galėsite skaityti net ne už 50 ir net ne už 30 litų, bet – laikykitės – visiškai nemokamai! Dar daugiau. Kai perskaitę šį tekstą šiandien paskambinsite man toliau nurodytu numeriu ir pasakysite, kodėl šio teksto skaitymas yra geriausias Jūsų gyvenimo sprendimas, aš Jums atsiųsiu dvejus XXL dydžio aukščiausios kokybės medvilninius marškinėlius su itin populiariu mūsų užrašu „Oi-liu-liu“.

Bet ir tai dar ne viskas. Staigmenų lietus, ar ne? Skaitykite toliau itin įdėmiai – nes tai geriausias mano pasiūlymas šiemet. Pasiūlymas be precedento, jei jau taip. Štai jis: perskaitykite šį tekstą dar kartą ir toliau nurodytu numeriu praneškite, jog skaitėte du kartus, kad aš iš karto galėčiau Jums atsiųsti ne tik tuos dvejus, bet dar keturiasdešimt aštuonerius XXL dydžio baltus elegantiškus iš aukščiausios kokybės medvilnės Mianmare pagamintus marškinėlius su populiariausiu šiandien užrašu  „Oi-liu-liu“. Ar jau pagalvojote, ką galėsite veikti su penkiasdešimt vienodo dydžio aukščiausios kokybės medvilnės marškinėlių? Žinoma!

• Kasdien galėsite vilkėti naujus, o kitų net neskalbti – kam teršti aplinką skalbimo priemonėmis. Išmesite ir tiek – apie viską pagalvota, ar ne?
• Galėsite marškinėlius įrėminti ir pasikabinti ant sienų.
• Galėsite vienodai aprengti visą savo vaikų klasę per iškylą, gal net dvi klases, arba vienodai ir elegantiškai papuošti giminę per vestuves. Arba laidotuves – visur, kur reikia tvarkingai apsirengti.
• Apsivilkę visus penkiasdešimt marškinėlių iš karto, tapsite nepažeidžiami kaip Terminatorius™ ir galėsite drąsiai šokti kad ir nuo Gedimino pilies. Puikiausia yra tai, kad marškinėlių kiekį visada patogiai reguliuosite, apsivilksite tik tiek, kiek, Jūsų manymu, reikia.
• Dovanosite draugams ir taip atliksite savo pilietinę pareigą – populiarinsite šūkį, kuris Jums patinka.
• Visada galėsite aprengti ir šunį.
• Šiais marškinėliais puikiai papuošite tuštoką spintą ar tuščius komodos stalčius – visiems, kas juos atidarys, atrodys, kad Jūs visko daug turite.
• Panašiai atrodančius marškinėlius galite rasti ir parduotuvėse po 24,99 Lt. Tačiau Jūs gaunate nepalyginti aukštesnės kokybės marškinėlius nemokamai ir sutaupote mažiausiai 1249,50 Lt šiandien – tad visada galėsite su jais daryti, ką tik tai norite, – nes Jūs jau laimėjote!

Bet visa tai – ir daug daugiau – tik tada, kai šį tekstą, ačiū, perskaitysite bent du kartus. Dabar geriausias laikas tai padaryti?

***

Keista įžanga? Gal nebežiūrite teleparduotuvių? Tai tiesiog paprasčiausia „komercinio pasiūlymo“ seka, vienas iš milijonų panašią struktūrą išlaikančių scenarijų, skirtų valdyti klausytojų, skaitytojų, žiūrovų, praeivių, tikinčiųjų ir netikinčiųjų, dirbančiųjų ir užtarnauto poilsio sulaukusiųjų dėmesiui. Ir, geriau ar blogiau, parduoti bet ką. Štai Valstijose net vieši skelbimai, atsišaukimai ir kelio ženklai tapo politiškai korektiški ir kuriami vadovaujantis šiuolaikiniais įtaigios komunikacijos principais: mūsų bendruomenės parke neberasi šiurkštaus europietiško „No smoking“ arba „Smoking prohibited“ ženklo ar perbrauktos smilkstančios cigaretės. Ne, čia stovi didžiulė lenta,  dėkojanti už tai, kad šioje vietoje susilaikote nuo bet kokių tabako produktų vartojimo.

Evangelistai iš Sekmininkų bažnyčios Floridoje, matydami, kad niūrios Biblijos citatos nebeveikia, šalia didžiųjų valstijos kelių milžiniškose reklamos lentose paskelbė žinutes, daug įtaigiau kviečiančias pas Dievą:

Susitikime mano namuose sekmadienį prieš rungtynes – Dievas
arba
Reikia pasikalbėti – Dievas.
Iš kojų verčianti buvo ši:
Ar perskaitei mano bestselerį Nr. 1? Bus testas – Dievas.
Pati grėsmingiausia skambėjo taip:
Ei, neversk manęs čia nusileisti – Dievas.

Ar veikė? „Dievas kalba“ tapo sėkmingiausia religine reklamos kampanija JAV istorijoje, išplitusia po visas valstijas – pastatyta daugiau nei 10 000 skelbimų lentų.
Ne veltui faktas, kad vienas garsiausių ir įtaigiausių televizijos pamokslininkų šiandien Kennethas Copelandas  (beje, rodytas  ir mūsų TV padangėje bene kiekvieną rytą rusiškai, gal ir dabar dar jis ten pamokslauja – nežinau, TV nežiūriu) vėl nusipirko naują asmeninį lėktuvą už 20 milijonų dolerių, kad „dar efektyviau skleistų Dievo žodį“, čia nieko per daug nestebina – jei reikia, tai reikia, šis Dievo vyras  turi privatų oro uostą, sąmyšį sukėlė tik megapastoriaus noras gauti mokesčių lengvatų skraidyti į Havajus.

Negali čia piktintis antipranciškoniškai išlaidaujančiu Dievo didžiavyriu. Valstijose net šiukšlininko negali pavadinti šiukšlininku, mat šiukšlių vėžėjai jau seniai vadinami „atliekų vadybininkais“, darbuotojai – ne kolegomis ar „darbuotojais“, bet partneriais (angl. associates). Odontologai gręžimą vadina „mažyčiu valymu“, nedarbo draudimas vadinamas darbo draudimu, policininkai jau seniai nebevadinami policininkais, o „įstatymų priežiūros pareigūnais“, kaina jau ir pas mus tapo „investicija“, sutarties pasirašymas yra neišverčiama tautosaka –  „O.K. the paperwork“. Naudoti automobiliai? Tokių čia nėra. Yra tik „pre-owned“ – juos kažkas jums „paturėjo“. Senukai ir pensininkai ekstremaliai pagarbiai vadinami „chronologiškai pažengusiais“. O jei iki šiol rašote laiškus amerikiečiams su „Dear John“, tai jiems atrodo, kad gavo laišką iš eilinių Nigerijos elektroninių sukčių – nes jau seniai laiškuose kreipiamasi tik vardu, be jokių „dear“, nebent jūs apsimetate turintis mėlyno kraujo (o tada, tikėtina, kad esate ne šiaip idiotas (-ė), bet „turintis protinių iššūkių“). Jei kalbame apie ką nors, bet nesame 100 procentų tikri dėl „ko nors“ lyties, geriausia tą „ką nors“ vadinti naujausiu amerikietišku įvardžiu „hir“ arba „ze“ – nes čia gana daug individų, kurie patys nežino, kuriai lyčiai save priskirti.
Nes verta būti korektiškam, mandagiam ir įtaigiam, ar ne? Ypač čia.

Linkėjimai iš Amerikietiškosios Svajonės
Iš tos pasakų šalies, kurioje, ech, niekas taip ir neatsibunda.
Jau seniai. Čia iš gilaus transo neišsikapsto ne tik namų šeimininkės, kurioms ir skirtos visą parą veikiančios teleparduotuvės bei kas penkias minutes pasirodančios reklamos,  bet ir verslininkai, gydytojai,  nelegalūs imigrantai, net ir viskuo – nors jam taip neatrodo – apsirūpinęs elitas.
Amerikietiškoji Svajonė, ar tiesiog Niekad Nesibaigiantis Transas, kaip ir idioma tapęs „Trumeno šou“, toks gilus, kad jo nesugebėjo sutrikdyti nei akivaizdžiai įsibėgėjusi Didžiausia Visų Laikų Krizė po trečiojo dešimtmečio Depresijos, nei kitos ne mažiau atsibodusios problemos – negi jas dabar čia vardinsiu?
Tvyrant nesibaigiančiam amerikietiškam, o dabar jau ir globaliam transui niekas neišdrįs užduoti klausimo: „Ar mums dar ko nors daugiau reikia?“ Ne. Šioje visus įmanomus jutimus nuolat šiurkščiai stimuliuojančioje matricoje  „viskas įmanoma“, todėl sapnuojančiųjų amerikietišką ar bet kurią šiuolaikinę poindustrinę svajonę lūpose tėra „aš galiu“.

Net nesvarbu, ar man to tikrai reikia. Gali daugiau – tu žaibas. Gali mažai – esi chronologiškai pažengęs minimalizacijos ir ekstremizacijos link ir rizikuoji tapti visiškai nebereikšmingas.
O visa, ką gali sapnuojantieji, turi būti parduota. Pirmiausia sau, o tada kitiems. Paprasčiausiai esame pardavimo visuomenė. Visuomenė, kurioje geriausi pardavėjai pasiekia aukščiausią statusą, o dar nesugebantys taip gerai parduoti turi apie ką svajoti. Vis daugiau.
Pardavimo visuomenėje komunikuojama kitaip nei, tarkime, agrarinėje ar klajoklių visuomenėje. Čia plačiausia prasme nuolat kuriamas transas – nesibaigiantis kaip beribis voratinklis svajų transas, pamėklių pamėklė, simuliakrų simuliakras, į jį pakliuvęs – o jame tūno dauguma – tegali norėti galėti. Visa, kas nėra hedonistiška svaja, čia tiesiog neegzistuoja. Čia nebeskelbiamos kitos temos, tad nebėra ir alternatyvių realybių. Anksčiau mases hipnotizuodavo (= valdė) tik gerą iškalbą turėję ir žodžius vingriai vartę raštingi kunigai bei didikai, o šiandien tai daro visi pardavėjai.

Pardavinėja visi
Pardavinėja pensininkai, pardavėjai, studentai ir namų šeimininkės. Bedarbiai ir politikai, klounai ir didžiųjų korporacijų vadovai. Parduodame laisvę, laiką, įgūdžius, idėjas, alternatyvas, darbą, gabumus, žinias, intuiciją, laisvalaikį, meilę, rūpybą, idealus, perkame statusą, pripažinimą, dekoracijas, laiką ir nesibaigiančius šou. Kartais – truputį laisvės.
Ir tai jau seniai ne vien tik itin sėkmingai hipnotizuojančių televizijos ar šiaip pamokslininkų prerogatyva.

Kaip rašome kainas? Svajonių visuomenėse tik taip:  9,99 ar 24,99 – jei šalyje dar egzistuoja „1“ nominalo monetos, jei ne – 9,95 ar 24,95. Jei rašytume 10,01 ar 25,02 (nehipnotiškai, taip, kaip rašydavome GOST laikais), dviejų centų skirtumas pateikiant kainą virstų 20 procentų, o dažnai, anot įvairių tyrėjų, net 40 procentų apyvartos skirtumu. O kur dar 10, 20, 50, 70 ar net 90 procentų nuolaidos, kurios visada veikia kaip užkeikimas ir todėl niekad nenutrūksta.

Kaip atrodo prekybos centrai? Kaip pasakų šalys, kuriose turi klaidžioti tarp nesibaigiančių „ypatingų pasiūlymų“, kol pagaliau pasieksi tai, dėl ko atėjai. Bet jau apsunkęs. Štai „Gap“ prekystaliai daromi platesni nei iš tikrųjų reikia – tai padidino pardavimą n procentų vien todėl, kad suponuojama, jog vienos palaidinės čia nepirksi. Turi įsigyti daug – prekystalis platus.

Kaip pakuojame prekes? Ypač vaistus. Farmacijos galiūnai įžūliai kiša kokias keturias menko dydžio tabletytes į grandiozinę pakuotę – kad jaustumeisi gerai sumokėjęs daug, net jei tie patys vaistai toje pačioje Indijos gamykloje fasuojami ir į biudžetines generines pakuotes. O brangieji ir vaistinių lentynoje guli išdidžiai.

Kuo tapo šiuolaikiniai automobiliai? Dekoracijomis, bet nebe transporto priemonėmis. Gatvėse daugybė Gargantiua galinčių tikti visureigių, jie net nėra visureigiai ir įklimptų bet kuriame nevalytame Justiniškių kieme, nes tai avis vilko kailyje, varoma dviejų  ratų. Kai manai, kad vairuoji vieną markę, greičiausiai vairuoji 80 procentų kitos – gamintojams tiesiog nebeapsimoka kurti automobilių patiems.

Kaip prisistato šiuolaikinė organizacija? Lozungais. Tai puiki proga pasigirti (gerai jau gerai, pozicionuotis) ir parduoti daugiau. Apie viską pagalvota. Arčiau namų. Praktiški žmonės renkasi. „Aš galiu“... Puikūs ir jau bankrutavusio Didžiausios Svajonių šalies banko moto: „Lehman Brothers“ – „Čia kuriamos vizijos“,  „T. Rowe Price“  giriasi: „Investuok užtikrintai“, o štai Bernardas Madoffas savo kromelį pristatinėjo solidžiai ir kukliai: „ Madoff Investment Securities LLC, New York–London“.

Kur šiandien dar nėra reklamos? Nežinau. Tai, kad kur nors nėra reklamos, ir yra geriausia tos vietos, kur nėra reklamos, reklama.

Kas šiandien yra tikra? Naujienų kanalai verda tokias naujienas, kokios jiems reikalingos, kiekviena bažnyčia traukia tikėjimo apklotą į save, pinigai seniai nebepagrįsti auksu, auksas, jei tai ne apčiuopiama plyta kokiame Šveicarijos seife, tėra išvestinis finansinis produktas, vyriausybės ir/ar centriniai bankai, norėdami išvengti viską ėdančios defliacijos, meta į apyvartą tiek pinigų, kiek joms reikia, net akcijų rinkos, kurias, atrodė, iki šiol valdė vienintelė objektyvi „nematoma“ Adamo Smitho ranka, pamažu tampa valdomos gana įžūliai matomos PPT  (angl. Plunge Protection Team – Nuosmukio apsaugos komanda) rankos – jau seniai nebetyla gandai apie tai, kad dar Ronaldo Reagano administracijos įkurtas „rinkų kracho išvengimo“ komitetas paskutiniu metu itin suaktyvėjo – svarbiausi JAV indeksai neįtikėtinai stipriai atsigauna pačiais juodžiausiais momentais, net kai to neįmanoma paaiškinti techniniais veiksniais, pvz., atpirkimo sandorių gausa.

Tad nenuostabu, kad svajonių visuomenėje norintys būti įtakingiausi ir galingiausi turi būti įtaigiausi.

Jis turi hipnotizuoti
Dar netikite, kad hipnozė egzistuoja visur ir kad kiekvienas mąstantis žmogus yra puikus transo subjektas? Toks netikėjimas irgi yra savaiminis transas, nes hipnotinė būsena – kaip ir entuziazmas, neapykanta, susižavėjimas ar nuobodulys – tėra natūrali žmogaus būsena. Mes visi nuolat vienas kitą hipnotizuojame, tačiau vieni tai daro geriau nei kiti.
Todėl, kad vieni tiesiog išmoko tai daryti.

„...Prieš stabdydamas save neleisk idėjai, kad nežinai, kas bus vėliau, atsirasti. Prieš pradėdamas tęsti tai, kas nėra svarbu, tai, ko nežinai, atrasi, kad pradėjai judėti atgal, nes praeitis tėra dabar praslenkanti ateitis...“– įsivaizduok, jei tokius dr. Richardo Bandlerio, vieno iš šiuolaikinės hipnozės virtuozų, žodžius išgirstum viduryje įdomiausios, dėmesį kaustančios kalbos dar kokioje, ypatingą būseną kuriančioje aplinkoje (didinga bažnyčia, partijos suvažiavimas ar iškilmingas koncertas) – galiu eiti lažybų, kad būtum itin imlus įtaigai, tą pačią sekundę.
Jei taip nebūtų, televizijų pamokslininkai niekad nesukrapštytų aukų privatiems lėktuvams pirkti, o joks šiuolaikinis politikas nė vienoje svajonių valstybėje nelaimėtų daugumos. Net  negaivių gaiviųjų gėrimų nebebūtų ir visai į restoranus nepanašių restoranų – nes kas neužhipnotizuotas juose pirktų?

„Jei dar bent kur yra kas nors, abejojantis, kad Amerikoje visi dalykai yra įmanomi, svarstantis, ar mūsų tautos tėvų svajos gyvos mūsų laikais, dar abejojantis demokratijos galia – šįvakar yra jūsų atsakymas“, – per rinkimus Čikagoje kalbėjo Barackas Obama. Tokią kalbą net sunku skaidyti skyrybos ženklais, ji sunkiai paklūsta elementarios gramatikos normoms, nes ir meistriškai aptakiai kalbantys hipnotizuotojai sąmoningai ignoruoja skyrybos taisykles, jungia sakinius jų nepabaigę ir nuolat kuria dviprasmybes, jų ypač apstu anglų kalboje. Krikščioniškame „World“ žurnale Markas Berginas rašė: „Kaip visada, Obama užbūrė minią savo pakilia retorika, kulminacine fraze: „Mes esame tie, kurių laukėme.“ Daugelis minioje, atrodė, klausėsi  Obamos su panašiu į gilų transą susižavėjimu, tikėdami, kad šis žmogus iš naujo išras Amerikos politiką.“
Konfidencialiame laiške Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Gordonui Brownui ambasadorius JAV Nigelas Sheinwaldas prezidento Obamos kalbas irgi  vadina „mesmeriškomis“ ir „elegantiškomis“. Beje, p. Franzas Mesmeris ir buvo šiuolaikinės hipnozės pradininkas, hipnozės fenomenas dar iki šiol anglosaksų kultūrose dažnai vadinamas „mesmerizmu“.

Populiarus „Washington Post“ apžvalgininkas Dave'as Barry Obamos sėkmę taip pat laiko mesmeriška: „Kaip mesmeriškas oratorius Obama įelektrina rinkėjus savo naujomis jaudinančiomis idėjomis apie pokyčius, bet vėliau žmonės sunkiai prisimena, kokios gi konkrečiai tos idėjos buvo, kadangi jie yra visiškai užhipnotizuoti. Kai kurie taip įsijaučia, kad net nualpsta. Tai spaudos atstovai.“
JAV prezidento kalbos užburia – kaip ir bet kuri kita meistriškai supinta hipnotinė kalba: čia ne tik gausu įtaigos technikos, šį gebėjimą, beje, lavina ir studentai norėdami išmokti medicininės hipnozės. To paties mokosi ir šiuolaikiniai pardavimo profesionalai (sekimas ir vedimas, įpintos komandos, akivaizdžių neginčijamų tiesų klausytojui supynimas su naujai įteigiamomis tiesomis ir t.t.), bet ir tobulai valdomas ritmas, lėta kalba, reikšmingos pauzės, pakartojimai, begalė intonacijų, vaizdingos ir emocijas stimuliuojančios metaforos.

Obama nevengia kartoti itin aptakių teiginių, su kuriais neįmanoma nesutikti, daug kartų, kol klausytojai kiekvieną jo naują mintį pradeda priimti taip pat, kaip ir tiek kartų kartotas „neginčijamas“ tiesas. Štai savo kalboje Denveryje per nacionalinę demokratų sueigą Barackas Obama keturiolika kartų (!) kartojo tris paprastas „sekimo“ frazes „todėl aš čia prieš jus šįvakar“, „dabar yra laikas“ ir „šis momentas“, su jomis turi sutikti, galų gale jas sujungė į vieną moto: „Mums reikia pokyčių... ir būtent todėl aš būsiu naujasis Prezidentas.“ Lygiai kaip šiuolaikinės hipnozės tėvas Miltonas Ericksonas, kuris pritaikydavo bet ką, kas vykdavo, susiedamas logiškai nesusiejamus teiginius, pavyzdžiui, sakydavo: „Ir štai dabar, kai girdite kažkokį sąmyšį koridoriuje, galite atsipalaiduoti dar labiau, štai taip...“
Dideliam JAV neokonservatorių pykčiui neurolingvistinio programavimo (NLP) ir hipnozės mokėsi dar Billo Clintono administracija, pasamdžiusi Anthony Robbinsą, – tad nenuostabu, kad norėdamas laimėti rinkimus šiandien svajonių šalyje turi mokėti visus nugramzdinti į svajones. Mano bendramokslis psichologas Chrisas Morrisas, dabar jau garsus NLP mokytojas, įkūręs „nlpconnections.com“, savo hipnozės įgūdžius tobulino rašydamas kalbas ir Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui – nes įžeidinėdamas oponentus ar aiškindamas, kodėl kas nors neveikia, būti politiku Nr. 1 gali tik Marijos žemėje.

Bet skalsu kalbos – „talk is cheap“ (lengva kalbėti). Šiuolaikiniai masių hipnotizuotojai, veikiantys išties masiškai – ar parduodami globalius produktus globalioje rinkoje, ar kurdami naujas politines realybes – ne tik puikiai valdo minių dėmesį kalbomis. Jie, kaip ir šiuolaikiniai superiliuzionistai, tokie kaip Davidas Copperfieldas, kuria tikrus hipnozės šou su efektais, staigmenomis ir visais įmanomais triukais: karais, provokacijomis, diversijomis ir t. t., žinodami, kad auditorija, kurią nesibaigiančiomis naujienomis maitina globali žiniasklaida, visada susidomės dramomis, aukomis, karais ir grėsmėmis, kainų kilimu bei nuosmukiu ir bet kokiomis artėjančiomis katastrofomis – nes ši auditorija negali nepaklusti.

Ji apimta transo – nepastebi, kad 9,99 tėra tik centu mažiau nei 10,00, kad su 70 procentų nuolaida siūlomas daiktas, kurio šis pirkėjas šiaip gyvenime niekada nepirktų, ir kad galų gale 70 procentų skaičiuojami nuo kažkada buvusios mistiškos 170 procentų kainos.
Net Valstijose per prieškalėdinį 2008-ųjų išpardavimą į parduotuvę įsiveržusi minia kažkuriame „Wal-Mart“ sutrypė pardavėją. Negyvai. Pamaniau – Mongolijoje, Vietname. O čia? Svajonių šalyje, kur oficialūs „bėdžiai“, gyvenantys žemiau „skurdo ribos“ (gerai jau gerai, „turintieji finansinių iššūkių“), dauguma glaudžiasi bent 100 m2 2 miegamuosius turinčiuose būstuose. Kai visoje parduotuvėje pirkėjų buvo paprašyta išeiti ir taip pagerbti niekingai nužudytą žmogų, niekas nepakluso.

Ar tai ne transas?
Ar ne transas tikėti, kad moterys turi vaikščioti užsidengusios galvas, kad vagims turi būti kapojamos rankos, kad yra vienas vienintelis teisingas tikėjimas, kad yra rojus ir pragaras, kad veja turi būti ne aukštesnė nei 3 cm, kad kiaušinių tryniai nesveika, kad visi vyrai melagiai ar kad hipnozės nėra, kad geriausias automobilis yra X, o geriausias alus yra Y, kad tautą išgelbės tik partija A ir kad tautą apskirtai reikia nuo ko nors gelbėti?

Transas.
„Ar manote, kad esate atsibudęs?“– dažnai pokalbio pradžioje į  dar gilesnį transą savo klientus gramzdindavo Ericksonas. Elementariausia prielaida. Ir kilpa. Jei sakytum „taip“– esi apimtas transo, jei „ne“ – juo labiau.

Saldžių.

Daugiau panašių straipsnių rasite  „Verslo klasėje“  –  žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.