Didybės ženklas

Gūdžiais okupacijos laikais, kai dauguma jūsų, gerbiamieji skaitytojai, jau nebetikėjote, kad Lietuva kada nors taps laisva, ir buvote pasiryžę paaukoti savo gyvenimą ant komunizmo aukuro, Vilniuje apsilankė aukštas garbingas SSKP CK svečias iš Maskvos. Kaip ir priklausė tais laikais, jam išvykstant vietiniai padlaižiai Vilniaus oro uoste susibūrė apie svečią nusifotografuoti atminimui. Tuometinės „Tiesos“ budintis redaktorius sutriko pamatęs padarytą nuotrauką – visi Lietuvos komunistai stovėjo užsidėję skrybėles, tik svečias buvo vienplaukis – ir toks disonansas kažkaip neįprastai rėžė lojalaus skaitytojo akį. Šiek tiek pasiblaškius buvo rasta išeitis – laikraščio dailininkas tiesiog nuotraukoje pripiešė skrybėlę svečiui ir tokia retušuota fotografija, atitinkanti laikmečio moralinius standartus, išėjo pirmajame kitos dienos numerio puslapyje. Tik tada buvo pastebėta, kad skrybėlėtas svečias dar vieną skrybėlę laiko rankoje...

„Cha-cha-cha“, – griūdavo šios istorijos klausytojai už pilvų susiėmę. Tačiau anądien pamaniau – o kodėl šiandien beveik nebeišvysi laisvos Lietuvos vadovų su jokiais galvos apdangalais?
Juk džentelmeno galvos apdangalas yra turbūt didingiausia aprangos detalė. Iš esmės tai – karūna. Galvos apdangalas – tai transformacijos priemonė, tai valdžios ženklas, tai ceremonijos atributas, tai socialinio etiketo instrumentas, labiausiai pabrėžiantis jo nešiotojo individualumą. Galvos apdangalas – labiausiai pastebimas aprangos atributas, nes verčia atkreipti dėmesį į pašnekovo veidą. Galvos apdangalas – didžiausią įtaką daranti aprangos detalė, ji gali pakeisti veido formą, o užmaukšlinta ant akių veidą išvis padaryti nebeatpažįstamą ir visada suteikti nešiotojui paslaptingumo.

Jokio kariškio ar policininko uniforma nėra išbaigta, jei ant galvos nesipuikuoja kepurė. O turint omeny, kad praktiškai visa mūsų apranga yra kilusi iš kariaujančių vyrų sukurtų drabužių – drąsu, bet teisinga būtų tvirtinti, kad vienplaukis džentelmenas irgi nėra apsirengęs „nuo galvos iki kojų“.
Bet kuris galvos apdangalas turi ir vieną ypač praktišką paskirtį – mūsų kūnas daugiau kaip tris ketvirčius savo šilumos praranda būtent per galvą. Žinoma, atsimenate savo vaikystę, kai mama reikalaudavo būtinai dėtis kepurę, kad nepersišaldytumėte? Menate mitus apie tai, kad vienplaukė galva šalčių metu – tiesiausias kelias į nuplikimą? Pikta, be abejo, pripažinti dabar, tačiau tai – teisybė.

Ir, žinia, galvos apdangalas yra arčiausiai vyro smegenų esantis aprangos elementas. Jei slapta naktimis bandote paversti šviną auksu ar siunčiate radijo signalus į kosmosą, greičiausiai nešiojate smailią alchemiko ar astronomo kepurę – mokslininkai jau nuo seno žinojo, kad smilkinių spaudimas ir galvos masažas stimuliuoja protinę veiklą.
Tačiau, rodo kepurių evoliucija, svarbiausia galvos apdangalo paskirtis – padaryti mus aukštesnius.

Kepurių istorija
Dabar jau nebeįmanoma tiksliai sužinoti, kada žmogus pirmą kartą iš nudirtos gyvūno odos pasidarė kepurę, tačiau istorikai sutinka, kad galvos apdangalas buvo pirmoji pirmykščių žmonių aprangos detalė – mūsų nuogi protėviai anksti suvokė, kad galvą reikia dengti nuo kepinančios saulės ir merkiančio lietaus. Egipte rastos skulptūros, piešiniai iš senovės Kinijos ar monetos iš antikinės Graikijos ir Romos parodo, kad anais laikais kepurės ar galvos papuošalai buvo ir valdžios simbolis – o kaip kitaip išsiskirti iš daugmaž panašiai apsitaisiusių žmonių, tarkime, Romos senate?
Laisvieji romėnai ant pakaušio nešiojo kepuraitę – „petasus“. Išlaisvintajam vergui „petasus“ buvo įteikiama labai iškilmingai, nes tai buvo tikrojo piliečio ženklas. Būtent nuo to kartu su romėnišku pasisveikinimu „servus“ (reiškiančiu „esu tavo tarnas“) ir kilo tradicija nusiimti kepurę kalbantis su aukštesnio socialinio rango asmeniu (moterys, tiesa, tada dar nebuvo tokiomis laikomos).

Antikos laikais taip pat buvo suvokta, kad galvos apdangalas – ir puiki gynybinė priemonė nuo akmenų ar kitokių ginklų. Metalinius šalmus nešiojo ir graikai, ir romėnai, ir kryžiuočiai, jie pradėjo ir uniforminių kepurių madą – šalmų formos, spalvos ir aksesuarai žymėjo priklausomybę vienam ar kitam ordinui. Riteriai sukūrė ir tradiciją nusiimti kepurę prieš moterį, tai irgi reiškė kavalieriaus pareiškimą „esu Jūsų tarnas“, tačiau skubu paneigti visuotinai paplitusį mitą apie tai, kad pagarbos atidavimo gestas kariuomenėse yra kilęs nuo riterio šalmo antveidžio pakėlimo. Iš tikrųjų šis gestas atsirado kur kas vėliau, XVI amžiuje, dėl Anglijos džentelmenų keliamos prie akių rankos susitikus su karaliene Elžbieta – atseit „esu apakintas Jūsų grožio“, ir nuo tada paplito tarp kariškių.

Dar vėliau vyriški galvos apdangalai tapo ne tik uniforma, bet ir meno forma.
Stilingos forminės vyriškos kepurės istorija prasidėjo su veltinio (fetro) atsiradimu. Pasak vienos legendos, šventasis Klemensas savo piligriminių kelionių metu apsivyniojo vilnoniu skuduru pūslėtas pėdas, kad apsaugotų nuospaudas, ir vieną dieną suvokė, kad jo kojų prakaitas ir spaudimas padarė iš vilnos veltinį – standžią ir šiltą medžiagą. Be šios legendos, yra dar ir faktų, patvirtinančių, kad veltinį vis dėlto išrado Azijos klajokliai, iš jo statydavo savo palapines.
Veltinio atsiradimu labiausiai turėtų džiaugtis bebrai, nes būtent iš jų kailio iki tol buvo gaminamos tuometinių Europos džentelmenų kepurės. Dėl šios priežasties vienu metu bebrai Europoje net buvo atsidūrę prie išnykimo ribos, tačiau laiku atrasta Šiaurės Amerika nukreipė bebrų naikintojų dėmesį už Atlanto – rungtynės dėl Šiaurės Amerikos bebrų kailių rinkos netgi sukėlė eilinį Anglijos ir Prancūzijos karą.

Viduramžiais suvokimas apie kepurių, taip pat ir batų, grožį buvo keistas – manyta, kad kuo turtingesnis ar kilmingesnis žmogus, tuo aukštesnė turi būti jo kepurė (ir ilgesnės batų nosys) – prisiminkite, kokio aukščio kepurė pūpso ant mūsų kunigaikščio Vytauto galvos Mateikos paveiksle „Žalgirio mūšis“. Iš dalies aistra aukštoms kepurėms gali būti paaiškinama galimybe įpirkti daug bebrų kailių (prastuomenė tenkinosi vilnonėmis kepurėmis, nes 1571 metais Anglijos parlamentas išleido įstatymą ir pareikalavo, kad visi vyrai nuo šešerių metų amžiaus, išskyrus aristokratus, nešiotų vilnones kepures sekmadieniais ir švenčių dienomis – taip buvo siekiama paskatinti vilnos prekybą, iš dalies – dėl raitelių suvokimo, kad aukštesnė kepurė geriau apsaugo galvą, jei griūnama nuo arklio. Tačiau iš tikrųjų kiekvienas džentelmenas turbūt norėjo tiesiog būti aukštesnis (o kas iš mūsų nėra to norėjęs?). To siekė ir mažaūgiai karaliai – todėl apie XV amžiaus pabaigą Prancūzijoje kepurių aukštį buvo pradėta riboti, jis neturėjo viršyti karaliaus karūnos aukščio. XVI amžiaus graviūrose matome didikus su blyno formos, beretes primenančiomis kepurėmis. Tačiau siekis atrodyti aukštesniam  išliko – todėl prie kepurės ir buvo segama povo plunksnų.

Žinoma, įvairiuose Europos kraštuose vyravo skirtingos galvos apdangalų mados – puritonai nešiojo aukštas kūgio formos skrybėles, muškietininkai puikavosi plačiakraštėmis (apie XVII amžiaus pabaigą atsirado suplotos trikampės kepurės), prastuomenė tenkinosi lašo formos kepurėmis. Jas siejo viena –  jos turėjo būti dėvimos (tais laikais džentelmenai nenusiimdavo kepurių netgi valgydami), būti vienplaukiam reiškė prastą skonį ir aplaidumą. Galų gale nešioti kepures buvo sveika ir praktiška – patogu slėpti savo utėlėtą arba plinkančią galvą. Anglai Indijoje buvo įsikalę į galvas išvis keistą dalyką – jie manė, kad to regiono saulė yra tokia pavojinga, jog būti be kepurės lauke reiškią garantuotą mirtį (tas mitas galutinai buvo paneigtas tik 1942 metais, kai Indijoje pasirodė pirmieji JAV kariškiai, jie vaikščiojo lauke vienplaukiai ir niekas dėl to nemirė...).

Galvos apdangalų madas nuolat diktavo tik aristokratija, ypač raiteliai. Keistas įsitikinimas, kad aukšta kepurė yra tiesiog „oru“, irgi neišnyko. 1797 metais Londono gatvėse pasirodė pirmasis anglas su kepurių gamintojo Johno Hetheringtono sukurta ypač aukšta veltine kepure – cilindro prototipu. Šio daikto vaizdas buvo toks neįprastas, kad nešiotoją apspito didelė minia, „šunys kaukė, moterys alpo, o grūstyje kažkas net susilaužė ranką“, rašė apie jo sukeltus padarinius laikraščiai. Ir gavo cilindro nešiotojas baudą už viešosios tvarkos trikdymą.

Tačiau pats cilindras vyrijai taip patiko, kad per 50 metų pasidarė princų, džentelmenų, policininkų, traukinių vairuotojų ir net piemenų galvos apdangalu. Kai karaliai pripažino cilindrą, jie buvo siuvami nebe iš fetro, o iš šilko. Įdomi detalė, kad cilindrus išties buvo galima suploti į blyną – kad operoje būtų galima pakišti po krėslu... Amerikoje cilindrą išpopuliarino Abrahamas Lincolnas, sakoma, jame laikė net savo svarbiausius dokumentus.

Cilindrai nunyko, nes buvo sunku juos gaminti, o XIX amžiaus pabaigoje nedaug kas norėjo mokytis tokio amato. Taip šis aukštas galvos apdangalas liko tik formalių progų ir scenos atributas, kaip ir frakas, mėgstamas tik monarchų, diplomatų bei iliuzionistų (netgi Sovietų Sąjungoje, pradėjus megzti diplomatinius santykius su buržuazinėmis valstybėmis, buvo kilusios diskusijos, ar sovietiniai diplomatai turi nešioti cilindrus – ginčą laimėjo cilindrų šalininkai). Po Pirmojo pasaulinio karo revoliucinių sukrėtimų laikais cilindrai išvis pavirto „kapitalistų“ aksesuaru – satyrikų ir komikų taikiniu. Prisiminkite, kaip vaizduojamas dėdė Semas ar antinas Skrudžas Makdakas, simbolizuojantys imperialistus ir šykštuolius.

XIX amžių išvis galima laikyti galvos apdangalų „aukso amžiumi“ – juoba kad vienplaukio vyro vaizdas buvo laikomas anomalija. Kepurė visada buvo ant jo galvos, net kai sukaitęs vyriškis nusivilkdavo apsiaustą ir nusirišdavo kaklaraištį. Taip atsirado lengvos šiaudinės skrybėlės, jas pamėgo visų klasių ir profesijų žmonės. Iš tų laikų išliko ir medžiaginė juosta prie skrybėlės. Kaip jau buvo minėta ankstesniuose straipsniuose, rišdamiesi tam tikros spalvos juostas Anglijos sporto klubų aistruoliai reikšdavo savo simpatijas vienai ar kitai komandai.

Tai buvo ir laikmetis, kai pasirodė toks įprastas kepurių atributas kaip snapelis – neatsiejamas nuo kariškų uniforminių kepurių atsiradimo. Žinia, iki XIX amžiaus Europos raiteliai ir pėstininkai nešiojo aukštas uniformines kepures (prisiminkite Napoleono chaperon arba plokščias trikampes skrybėlės), tačiau pirmieji snapelius prie savo šalmų sugalvojo pritvirtinti vengrų husarai. Pagal vengrišką žodį tokie „snapuoti šalmai“ buvo vadinami „šako“. Savo laiku tokį aukštą šalmą su snapeliu nešiojo visų Europos armijų kavaleristai, tačiau 1814 metais Prūsijos armijos feldmaršalas Gebhardas von Blucheris pasirodė žmonėms su sumažintu „šako“ – jis tapo ne toks pastebimas priešo snaiperiams, bet išsaugojo savo karvedžio orumą. Iš pradžių tokios sumažintos, o vėliau ir išvis plokščios uniforminės kepurės buvo populiarios tik Rusijos ir Prūsijos armijose. Vakarų Europa suvokė jų svarbą tik Krymo karo metu, nuo 1856 metų tokių atsirado anglų laivyne, o nuo 1902 metų pakeitė visų armijų karininkų nešiojamus šalmus ir skrybėles. Tada plokščių kepurių madą perėmė ir policininkai.

Praktiškąsias kepes išpopuliarino prancūzai, tiesa, nusižiūrėjo jas nuo musulmonų per 1830 metų kolonijinį karą Alžyre. Tokios lengvos kepės iš pradžių pakeitė sunkius šalmus, nešiotus Afrikoje kariavusių armijų, ir 1852 metais buvo įvestos visoje Prancūzijos armijoje. Kaip ir plokščią uniforminę kepurę, kepę pasaulis išvydo per Krymo karą ir netruko perimti. Apvalintas kietas kepurės snapelis atsirado tik 1876 metais, jis pakeitė iki tol vyravusį stačiakampį, šis ir sausas sunkiai išlaikydavo savo formą, o džiūdamas po lietaus susiraitydavo.

Na, o dabartinių džentelmeno skrybėlių pradžia turbūt reikėtų laikyti 1850 metus, kai vienas anglas paprašė kepurių gamintojo Jameso Locko sukurti ką nors patogesnio savo nuomininkams, nes jiems cilindrai nulėkdavo nuo galvų vejantis Londono gatvių kišenvagius. Gamintojas tiesiog sumažino cilindro viršų, jį išgaubė ir taip atsirado „Bowler“ (pavadinta  fetro tiekėjo Bowlerio pavarde) tipo skrybėlė, mums žinoma kaip katiliukas. Beje, tais laikais galvos apdangalai iš esmės turėjo tendenciją būti vadinami kulinariniais terminais: cilindrams liaudyje prilipo „krosnies vamzdžio“ ar „kamino“ pravardės, neatsitiktinai kaminkrėčiai yra vaizduojami su cilindrais ant galvų.

Katiliukai buvo nepalyginti praktiškesni nei cilindrai ar aukštos kailinės kepurės (vyrijai teko pripažinti, kad aukštumas negali atstoti patogumo). Tiesa, XIX amžiaus Anglijoje katiliukas skelbė dvi žinias – visų pirma, dažniausiai jis buvo siejamas su profesionaliaisiais tarnais – liokajais, todėl išvydus katiliuką galima buvo manyti, kad jį dėvi „džentelmenų džentelmenas“. Profesionalų aplinkoje, ypač Londone, katiliukas asocijavosi su specialistais – teisininkais, makleriais, bankininkais ir valstybės tarnautojais. O kadangi kiekvienas iš jų buvo džentelmenas, katiliukas tapo džentelmenų aksesuaru.

Katiliukui neišvengiamai teko konkuruoti su iš įvairių Europos šalių besiveržiančiomis neformaliomis kepurėmis – tautinėmis, šiaudinėmis, plačiakraštėmis skrybėlėmis, taip mėgstamomis revoliucionierių, kepėmis ir panamomis. Tačiau labiausiai džentelmenams patiko skrybėlė su siaurais kraštais, ją 1882 metais į Angliją atsivežė vienas iš princų, Alpių kurorte susižavėjęs matyta Victorieno Sardou pjese „Fedora“, spektaklio herojė Fedora nešiojo tokią.
Šis daiktas greitai išpopuliarėjo, nes buvo elegantiškas kaip katiliukas, ne plačiakraštis, kaip kaimiečių ar kaubojų apdangalai, tiesiog prilipdavo prie galvos, nebuvo lengvai nupučiamas vėjo. Bet svarbiausia: fedoros kraštus buvo lengva nulenkti ar pakelti į bet kokią pusę ir taip suteikti jos turėtojui ypatingumo. Kitais žodžiais, nešioti fedorą buvo tas pats kaip nešioti naują skrybėlę kiekvieną dieną. Taip nuo XIX amžiaus pabaigos fedora ir lig šių dienų yra labiausiai paplitęs džentelmenų galvos apdangalas.

Skrybėlių neliko
Dinamiškame ir liberaliame XX amžiuje apsieinama be galvos apdangalų. Vienplaukių džentelmenų mada prasidėjo po Pirmojo pasaulinio karo – išlindusi iš apkasų vyrija manė, kad būti nepridengta galva tiesiog reiškė neturėti nereikalingo svorio.

Katiliukai išnyko iš miestų gatvių vis labiau plintant automobiliams ir centriniam patalpų šildymui (beje, katiliukai dar ir šiandien yra nešiojami Peru ir Bolivijoje, nes praėjusio amžiaus apie trečiąjį dešimtmetį, kai tose šalyse buvo statomas geležinkelis, europiečiams inžinieriams buvo atsiųsta partija pernelyg mažų katiliukų, todėl teko juos išdalinti vietiniams – ir jie išliko, net pavirto tautinių drabužių dalimi).

Fedoros atsilaikė prieš apšildomų automobilių ir biurų teikiamas pagundas. Tradiciškai – dėl Holivudo įtakos. Be to, fedoros tapo gangsterių atributu, o tai lėmė naujų madų suklestėjimą. Apie XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Amerikos gangsteriai sukūrė madingą savo įvaizdį su fedoromis ant galvų. Nors jie  buvo tiesiog banditai ir vagys, tačiau visada kaip įmanydami stengėsi laikytis verslininkų įvaizdžio: vilkėjo kostiumus, nešiojo skrybėles ir avėjo lakuotus pusbačius. Siekdami išskirtinumo gangsteriai nesitenkino standartinėmis spalvomis ar fasonais. Laikydamiesi nuostatos tobulinti savo aprangos detales iki kraštutinumų, gangsteriai sukūrė pakeltų kostiumų pečių, įimto švarkų liemens, spalvingų kaklaraiščių, plačių kelnių ir spalvotų skrybėlių madas. Nors dažniausiai jos buvo apšlakstytos krauju, bet padarė savotišką reklamą fedoroms – galų gale bent jau neleido joms išnykti, o tokia baigtis ištiko daug aksesuarų ir atributų penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Galutinį smūgį skrybėlėms sudavė JAV prezidentas Johnas F. Kennedy. Viso civilizuoto pasaulio džentelmenai atkreipė dėmesį į tai, kad savo inauguracijos kalbą 1961 metų sausio 21 dieną J. F. Kennedy perskaitė vienplaukis. Ta diena ir yra laikoma skrybėlės „laidotuvių“  data. Vyrija suvokė – jei laisvojo pasaulio vadovas ignoruoja skrybėles, kodėl jie turi jomis rūpintis? Netrukus J. F.Kennedy gavo kulką. Kiti JAV prezidentai, tokie kaip Geraldas Fordas ar Ronaldas Reaganas, dar bandė rodytis pasauliui su skrybėlėmis, tačiau antrasis populiarumo etapas vis dėlto neatėjo.

Skrybėlėta elegancija
Tiems, kas mėgsta skrybėles, bet su jomis jaučiasi nejaukiai, nes šiais laikais jų jau niekas nebenešioja, dažnai kyla klausimas: ar jos kada nors grįš į madą?
Žinoma, šiais laikais vyrams skrybėles atstoja beisbolo kepuraitės ar kiti patogesni už skrybėles galvos apdangalai. Išties kartais atrodo, kad skrybėles tedėvi tik juodaodžiai repo dainininkai ar džiazo atlikėjai, kaubojai arba britų rokeriai – narkomanai. Gal dėl to tokie mados namai kaip „Gucci“ kartais pabando grąžinti vyriškas skrybėles į madą, tačiau jos netampa masiniu reiškiniu.
Todėl šiais laikais skrybėlė yra išties pretenzingo vyro ženklas. Žinančio, kad ją būtina nukelti susitikus moterį ar nusiimti įžengiant į patalpos vidų. Taip pat skambant himnui, priešais valstybinę vėliavą, laidotuvių procesijoje ir bažnyčioje. Ir laikytis senos džentelmenų taisyklės: „Niekada nepirk automobilio, jei jame reikia nusiimti skrybėlę.“

ĮDOMU

Kaubojai, beretės, beisbolas ir šlikės

Europoje plačiakraštė skrybėlė visada buvo smarkaus liaudies žmogaus ženklas. Jos amerikietiškas analogas – kaubojiška skrybėlė – nuo pat savo atsiradimo XIX amžiuje buvo jauno ir tikro vyro ženklas. Ryžto, drąsos ir kietumo reikėjo kiekvienam pionieriui, keliaujančiam į Laukinius Vakarus, Australiją ar Pietų Afriką. Dabartinę kaubojiškos skrybėlės formą 1865 metais sukūrė amerikietis kepurių gamintojas iš Filadelfijos Johnas B. Stetsonas, jis parodė savo draugams per medžioklę, kaip iš žvėrių kailio galima padaryti nesiūtą skrybėlę. Toks praktiškas gamybos principas lėmė kaubojiškų skrybėlių suklestėjimą. Australiško pavyzdžio skrybėlėse vienas kraštas visada būna užlenktas į viršų – tai medžiotojų tradicija – kad netrukdytų taikytis šautuvu.

Beisbolo kepuraitės, išduoda ir pats pavadinimas, atsirado kartu su beisbolo žaidimu. Pirmą kartą jų prototipai – apvalios kepuraitės su snapeliu pasirodė 1860 metais ant nebeegzistuojančios „Brooklyn Excelsiors“ komandos narių galvų. Tačiau beisbolo lygose vienybės nebuvo ir iki 1954 metų beisbolo žaidėjai gindavosi nuo saulės taip, kaip jiems patiko – netgi skrybėlėmis. Tik tais metais bendrovė „New Era“ JAV beisbolo lygos užsakymu pagamino visoms komandoms vienodas kepuraites su lateksu formai palaikyti.

Žydiškos šlikės (jarmulkos) – daugelį kamavęs klausimas, kodėl žydai nešioja mažą kepuraitę (hebrajų kalba vadinamą „kipa“, jidiš – „jarmulka“, tai reiškia „dievobaimingas“) ant pakaušio, yra aiškinamas taip: tai ženklas, kad virš jo – Visagalis. Tai religingo žydo atributas.

Beretė, kurios pavadinimas kilęs nuo lotyniško žodžio „birretum“, reiškiančio „kepurė“, yra ne prancūziškas, kaip įprasta manyti, o tradicinis Kastilijos (Ispanija) valstiečio galvos apdangalas. Prancūzišku apdangalu ją buvo priimta laikyti dėl to, kad ją nešiojo populiarus prancūziškų komiksų herojus Svogūnėlis Džonis. Bohemos ir laisvamanių ženklu beretė pasaulyje tapo po 1936–1939 metų Ispanijos pilietinio karo.