Taškas dar nepadėtas

Nors rinkėjai, sekmadienį atėję prie balsadėžių, buvo palyginti aktyvūs ir už pilietybės išsaugojimą balsavo dauguma jų (71,78% balsavusių), dvigubos (ar daugybinės) pilietybės laukiantiems žmonėms galutinis rezultatas nebuvo palankus: mat sprendžiant pilietybės klausimą balsuoti turi ne mažiau kaip pusė visų rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių, ir tiek pat – pusė ar daugiau – visų balsavimo teisę turinčių asmenų turi palaikyti sprendimą keisti Konstituciją. Kitaip tariant, kad būtų susidaręs reikiamas palaikytojų skaičius, referendumo aktyvumas turėjo siekti apie 80% (siekė 52,58%).

Dar prieš referendumą buvo kalbama, kad jo klausimas suformuluotas pernelyg sudėtingai: neaišku buvo dėl valstybių sąrašo, kaip jis galėtų būti koreguojamas, kada ir kas tai galėtų daryti, kokie galime dvigubos pilietybės suteikimo padariniai ir pan. Kebli, sausa teisine kalba surašyta formuluotė klaidino nemažą dalį referendume dalyvavusių piliečių – nenuostabu, kad daugelis pasakojo keliskart skaitę biuletenio tekstą ir toli graži ne visi jį vis dėlto suprato.

Kita vertus, keistokai atrodė ne itin didelis emigrantų aktyvumas – kalbame apie šimtus tūkstančių išvykusių piliečių, o galiausiai pamatėme, kad dalyvauti referendume jų užsiregistravo 52.000. „Atrodo, kad išvykusieji, kuriems labiausiai tai aktualu, turėtų labiausiai parodyti savo norą dalyvauti tokiame referendume ir turėti galimybę išsaugoti Lietuvos pilietybę“, – teigia politologė Rima Urbonaitė.

Pasak jos, ir emigrantai turėtų prisiimti atsakomybę už pasyvią informavimo ir skatinimo dalyvauti referendume kampaniją. O kampanija išties buvo menka ir blanki, pirmiausia – Lietuvoje. Ar buvo paruošti namų darbai, ar žmonėms buvo gerai išaiškinta, už ką gi iš tiesų jie balsuoja referendume? Štai valstietė Agnė Širinskienė, tikina, kad darbavosi ilgai.

„Dėl formuluotės dirbome mažiausiai pusę metų, buvo pasirinktas pats paprasčiausias variantas“, – „Delfi“ tikino ji. Tik rinkėjai to „paprastumo“ taip ir nesuprato. Galbūt reikėjo „padirbėti“ dar ilgiau? Arba efektyviau? Susidaro įspūdis, kad šis referendumas tapo pavyzdžiu, kaip nereikia jo organizuoti. Galbūt buvo pasirinktas ne tas laikas – ar būtinai reikėjo prie prezidento rinkimų priplakti ir du referendumas? Ta skuba buvo visiškai nesuprantama – žmonėms kilo daugybė klausimų, į kuriuos atsakymo taip ir nesulaukė: pavyzdžiui, kokioje kariuomenėje tarnautų dvigubą pilietybę gavę lietuviai, ar jie galėtų būti renkami į Seimą, o gal net galėtų tapti Lietuvos prezidentu?

Matyt, reikėjo kur kas daugiau laiko skirti platesnėms diskusijoms – juolab kad visuomenė dar nesubrendo tokiems pokyčiams. Tai buvo matyti iš viešojoje erdvėje pasirodančių skirtingų vertinimų ir prognozių: piliečiai šiuo klausimu tarsi pasidalijo į dvi dalis. Pastangų juos suvienyti nebuvo nepastebėta, todėl, galvojant apie panašaus referendumo pakartojimą, reikėtų sutelkti daugiau intelektinio kapitalo, kas nors turėtų imtis lyderystės, gerai moderuoti diskusiją visuomenėje, sugebėti sukurti kritinę masę ir pan. Aiški balsavusiųjų referendume persvara rodo, kad prie pilietybės reikalų politikams vienaip ar kitaip teks grįžti.

VŽ mano, kad tam sprendimui reikės daugiau teisinio sumanumo, galbūt galima rasti būdų apsieiti ir be referendumo, o gal peržiūrėti „kartelės“ aukštį – dabartinis barjeras vargu ar įveikiamas be elektroninio balsavimo. Taškas nepadėtas – politikai gavo svarbią šio balsavimo pamoką, ištaisyti klaidas ir atlikti naujus namų darbus šįkart teks.