Daugiau inovacijų – daugiau ginčų dėl intelektinės nuosavybės

Anot pašnekovo, dabar jau visuotinai pripažįstama, kad inovacijos ir intelektinė nuosavybė yra kertinis valstybių gerovės šaltinis. Interviu VŽ p. Gurry analizuoja inovacijų spartos, interneto ir globalizacijos keliamus iššūkius intelektinės nuosavybės apsaugai.

Dabartinė inovacijų sparta neturi precedento. Kaip tai atsiliepia intelektinės nuosavybės sričiai?

Reikia pabrėžti, kad intelektinės nuosavybės paklausa per pastaruosius 20 metų, ypač pastarąjį dešimtmetį, augo neįtikėtinu tempu. Praėjusiais metais pasaulyje pateikta 2,35 mln. paraiškų gauti patentą, 6,4 mln. prašymų registruoti naujus prekių ženklus ir 1,25 mln. paraiškų užtikrinti pramoninio dizaino apsaugą.

Taigi, vienas pagrindinių iššūkių yra susidoroti su šia paklausa, užtikrinti sistemos funkcionalumą ir intelektinės nuosavybės kokybę.

Koks yra pagrindinis intelektinės nuosavybės tikslas?

Intelektinės nuosavybės reglamentavimas atsirado, siekiant skatinti investicijas į inovacijas. Vis dėlto šios netenka prasmės, jeigu negalima mėgautis jų teikiama socialine nauda. Pusiausvyros tarp išskirtinių teisių garantavimo ir dalijimosi inovacijų teikiama nauda užtikrinimas – didelis iššūkis intelektinės nuosavybės sistemai. Pavyzdžiui, turint galvoje interneto paplitimą, itin sunku užtikrinti ir išskirtines autoriaus teises, ir, kita vertus, socialinę naudą, kurią teikia muzikos, kino bei literatūros kūrinių prieinamumas.

Pabrėžtina, kad valstybės ir korporacijos varžosi inovacijų pagrindu, todėl mes turime užtikrinti, kad egzistuotų taisyklės, kurios garantuotų sąžiningą konkurenciją. Kadangi ekonomika yra pasaulinė, vadinasi, turime kalbėti ir apie pasaulines taisykles.

Jei jau prakalbome apie globalizaciją, šiais laikais informacija sklinda labai laisvai. Kokias grėsmių vertingai informacijai įžvelgiate?

Šis klausimas pirmiausia susijęs su ta informacija, kuri egzistuoja už formalios intelektinės nuosavybės registracijos sistemos ribų. Pavyzdžiui, gamtos mokslų srityje (pvz., bioinformatika) sukuriamas itin didelis kiekis naujos informacijos, kuri nepatenka į klasikinį inovacijų apibrėžimą, nors yra labai svarbi.

Informacijos nutekėjimo problema taip pat susijusi su pasaulinėmis pridėtinės vertės grandinėmis. Jos neišvengiamai susijusios su konfidencialių duomenų cirkuliacija tarp atskirų tiekimo grandinės grandžių. Taigi, kyla tos informacijos apsaugos problema.

Dar vienas aspektas – kvalifikuoto personalo mobilumas. Keisdami darbą darbuotojai išsineša ir žinias. Neturime pamiršti ir IT sistemų, kuriose laikoma informacija, pažeidžiamumo.

Skaitmeninis turinys sukuria prielaidų piratauti. Ar išrastas priešnuodis prieš šį reiškinį internete?

Interneto sukurtų pokyčių mastas stulbinantis, tai didžiausias lūžis nuo tada, kai buvo išrasta spauda. Nereikėtų stebėtis, kad šiuos pokyčius lydi tam tikra teisinė painiava.

Dabar esu gana optimistiškai nusiteikęs, manau, mes jau stebėjome tris etapus. Pirmasis etapas pasižymėjo tuo, kad kūrybines industrijas gąsdino skaitmeninė aplinka, jos jai priešinosi. Antrąjį etapą įkvėpė Steve’as Jobsas, „Apple“ ir jų „iTunes“. Jie pasiūlė modelį, skirtą konkrečiam skaitmeniniam turiniui, pavyzdžiui, muzikos kūriniams, nusipirkti.

Dabartinis etapas susijęs su prenumeratomis ir transliacijomis. Vartotojai, naudodamiesi šiais modeliais, neįsigyja nuosavybės, tačiau jiems suteikiama prieiga prie jos (pavyzdžiui, elektroninės bibliotekos). Šių modelių populiarumas, manau, rodo, kad patrauklios prieigos prie informacijos sukūrimas – dalis atsako į piratavimo problemą.

Taigi, iš dalies sprendimas yra ekonominis, o ne teisinis: gerų verslo modelių pasiūla paskatins ir savaiminę teisėtos skaitmeninio turinio rinkos plėtrą. Žinoma, turi būti kuriamos ir skaitmeninės rinkos reguliavimo taisyklės.

Kalbant apie dalykus, turinčius fizinę formą, – prekių klastojimo atvejai taip pat nereti. Kaip su tuo kovoti?

Ši problema susijusi su dviem esminiais niuansais. Pirmiausia, dalis visuomenės mano, kad klastojimas niekam nekenkia. Antras kovą su klastotėmis komplikuojantis veiksnys – globalizacija. Pasaulinėje grandinėje sunku nustatyti, kur tiksliai produktas buvo suklastotas, nes jo dalys gali būti pagamintos skirtingose pasaulio vietose.

Manau, kad klastojimo problema iš dalies gali būti išspręsta, tinkamai šviečiant žmones. Turime padėti jiems suprasti, kad ekonominės gerovės kūrimas vis labiau susijęs su nematerialiuoju turtu (patentai, prekių ženklai, autoriaus teisės ir pan. – VŽ), t. y. intelektiniu, o ne fiziniu kapitalu. Ir, žinoma, siekiant pasinaudoti intelektinio kapitalo sukuriamais produktais, už juos reikia sumokėti.

Tiek ES, tiek kitur pasaulyje kyla aršūs debatai dėl vadinamųjų geografinių nuorodų apsaugos. Tai atvejai, kai sukuriamos išskirtinės teisės į pavadinimą, pvz., šampanu gali būti vadinamas tik Šampanės regione Prancūzijoje pagamintas gėrimas. Kokia šių konfliktų esmė?

Didžiausios diskusijos susijusios su prekėmis, kurioms turėtų būti taikoma geografinių nuorodų apsauga. Esminis klausimas, ar apsauga reikalinga tik vynui ir spiritiniams gėrimams, ar visiems žemės ūkio produktams, o galbūt ratas turėtų būti plečiamas įtraukiant ir ne žemės ūkio produktus?

Manau, kad Senasis Pasaulis (Europa), kur nuo seno gebama gaminti labai kokybiškus, senas tradicijas turinčius produktus, nesutaria su vadinamuoju Naujuoju Pasauliu – JAV, Australija, Kanada.

Didžiausi skirtumai atsiskleidžia, prabilus apie eksporto rinkas. Europos gamintojai suinteresuoti apsaugoti savo produkciją ne tik namų rinkoje, bet ir tose, į kurias eksportuoja. Jie laikosi nuomonės, kad senos tradicinės produkcijos pardavimų neturėtų neigiamai veikti gaminiai, kurie iš principo tėra originalų kopijos. O Naujasis Pasaulis pasisako už kiek įmanoma švelnesnius apribojimus.

PINO – pasaulinė organizacija. Ar valstybėms sunku rasti bendrą vardiklį intelektinės nuosavybės klausimais?

Džiugu, kad egzistuoja aukštos kokybės intelektinės nuosavybės svarbos pripažinimas. Taip pat sutariama, kad nematerialusis turtas ir inovacijos yra ekonominės gerovės šaltinis. Normalu, kad požiūris itin svarbiais intelektinės nuosavybės klausimais išsiskiria.

Kalbant apie intelektinę nuosavybę, turime pratintis prie nuomonių įvairovės. Prieš 20 metų retas kuris visuomenės atstovas reiškė nuomonę apie intelektinę nuosavybę, o dabar dauguma žmonių tokią turi. Juk jie kiekvieną dieną susiduria su intelektine nuosavybe internete ir naudodamiesi technologijomis. Esame vis išmanesnė visuomenė, todėl įsitraukimo į debatus dėl intelektinės nuosavybės tendencija išliks ir ateityje. Iššūkis PINO ir kitoms šioje srityje dirbančioms organizacijoms – suvaldyti kylančią įtampą.

Francis Gurry

• Nuo 2008 m. – PINO generalinis direktorius.
• Nuo 1985 iki 2008 m. užėmė įvairias pozicijas PINO sekretoriate, įskaitant patarėjo teisiniais klausimais ir generalinio direktoriaus pavaduotojo.
• Prieš karjeros PINO pradžią dirbo advokatu ir dėstė teisę Melburno (Australija) ir Dižono (Prancūzija) universitetuose.
• Yra įgijęs filosofijos daktaro laipsnį Kembridžo universitete ir teisės magistro laipsnį Melburno universitete.
• Daugybės akademinių publikacijų intelektinės nuosavybės klausimais autorius.

Straipsnis lapkričio 14 d. publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“ ir „VŽ Premium“.