Ar verta pirkti verslą?

Šiuolaikiškas verslas neapsieina be rinkodaros strategijos. Aš perku verslą – Tu parduodi arba atvirkščiai. Analitikai sako, kad šis verslo modelis atsiradęs ne taip ir seniai vėliau tik vystysis ir taps vis populiaresnis. Prieš daug metų verslas keliaudavo iš kartos į kartą, senelio įkurtą kompaniją toliau vystydavo anūkai ir vaikaičiai, vėliau jie patys tapdavo seneliais, kurie perduodavo verslą į jaunesnės kartos rankas. Jei tuo metu kas nors būtų pasibeldęs į bet kurio verslininko duris ir taręs ‚perku tavo versla‘ kažin ar būtų pešęs naudos, sentimentai nugalėtų.

Dabar į viską žvelgiama kitu kampu. Dažnas gudrus jaunuolis, toks kaip pavyzdžiui jauniausias pasaulyje milijonierius Gregas Isenbergas turėdamas tik idėją, jau galvojo kaip ir kam ją parduoti. Ir jam pavyko! Žinoma, kai esi jaunas, be pažinčių užnugario, sunku, nereikia tikėtis, kad netikėtai suskambės durų skambutis ir prie savo slenksčio išvysite žmogų, kuriam ant kaktos parašyta perku verslą. Šiais laikais kapitalas nenukrenta iš dangaus, tad reikia pačiam dėti pastangas, ieškoti žmogaus norinčio įsigyti jūsų verslą. Taigi reikia strategijos, reikia pačiam susirasti kostiumuotą dėdę, kurio kišenėse nešvilpautų vėjai. Kartais tokie dėdės renkasičia.

Apskritai, kodėl tai tapo normalu – atsakymas paprastas, kaip visada kaltos technologijos. Jos taip sparčiai vystosi, viskas keičiasi ne dienomis, bet valandomis. Todėl karta, kuri parduoda verslus trokšta pokyčių, jie nenori stovėti vietoje, o daugiau patirties sukaupę investuotojai greitai įžvelgia pelną ten, kur kitas nieko doro nemato. Vis dėlto frazę perku versla vis dažniau girdime ir iš jaunesnių nepatyrusių, dar kapitalo nesukaupusių asmenų. Įkurti verslą sunkus darbas, vystyti jį taip pat, bet pamatai vis tiek išlieka sunkiausia dalis, kodėl jos neišvengus? Dabar verslas nebėra kažkieno kūdikis, kuris perduodamas iš kartos į kartą, o panašėja į prekę, kuri protingai nupirkta ar parduota gali atnešti pelno.

Komentarai