Petras Ignotas: verslas – tarsi maratonas
Buvo laikai, kai vyras aktyviai dalyvavo ir politiniame gyvenime. Tai truko iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Vėliau, nors buvo kalbinamas įtakingų politikų, jis atsisakė galimybės užimti valstybinius postus ir pasirinko verslininko kelią. Tai, matyt, buvo tinkamas sprendimas, nes jo įmonės sėkmingai dirba jau ne vienus metus. Pavyzdžiui, „Tokvila“ švenčia 20 metų jubiliejų, o „Autotrade“ šią sukaktį paminėjo dar anksčiau.
Darbas santvarkų sandūroje
„Tėvai neturėjo galimybės įgyti gero išsilavinimo. Bet aš, broliai ir sesė sėkmingai baigėme vidurinę, vėliau ir aukštuosius mokslus. Manau, tai lėmė žemaitiškas užsispyrimas“, – tikino P. Ignotas.
Jis studijavo tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas – VK). Ten gilinosi į inžinerinius mokslus, kurie buvo papildyti ekonomikos studijomis. Pramonės įmonių ekonomikos ir organizavimo, arba, šiuolaikiniais terminais – vadybos, studijos truko šešerius metus. Po jų 1973 m. P. Ignotą pakvietė tame pačiame institute dirbti ekonomikos dėstytoju ir prisidėti rengiant būsimus skaičiavimo centrų vadovus.
„Asmeninių kompiuterių tais laikais dar nebuvo, tad kiekviena bent kiek prakutusi įstaiga turėjo savo skaičiavimo centrą, kuriame prie didžiulių skaičiavimo mašinų dirbo būrys žmonių. Pastariesiems ir vadovavo mūsų parengti žmonės“, – paaiškino pašnekovas.
Anot jo, anuomet kilimas karjeros laiptais buvo labai panašus visose srityse. Reikėjo įveikti gana aiškiai apibrėžtą procesą. Todėl, kaip sako P. Ignotas, jam teko pereiti visus tarybinės sistemos biurokratijos malūnus, po kurių jis, būdamas vos 38-erių, atsidūrė viename aukščiausių valstybės postų – tapo LTSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju. Tai šiais laikais prilygsta vicepremjero postui.
„Tuo laiku buvau jauniausias vicepremjeras visoje Tarybų Sąjungoje. Tačiau istorija ir likimas taip susiklostė, kad tuo mano politinė karjera ir baigėsi. Prasidėjusios geopolitinės permainos privertė pasitraukti iš politikos, į ją daugiau ir nebegrįžau“, – sakė P. Ignotas.
Tiesa, bandymų jį prisivilioti atgal į valstybę valdančių žmonių gretas buvo ne vienas. Pasitelkęs savo autoritetą ir gebėjimus tai bandė padaryti ir pats a. a. Algirdas M. Brazauskas. Tačiau net jam nepavyko perkalbėti P. Ignoto, jo nuostata tuomet buvo aiški: „Naujoje santvarkoje žmonėms, kurių biografija panaši į mano, politikoje ne vieta, nes viskas per daug pasikeitė ir visuomenė nori visai kitų vertybių bei kitų žmonių.“
Tokios nuostatos jis laikėsi atkakliai, nors tuomet į šalį pradėję pūsti Vakarų kultūros ir rinkos ekonomikos bei kapitalizmo vėjai jam taip pat atrodė ne itin suprantami. Tiesa, ištverti pereinamąjį laikotarpį ir priprasti prie pakitusių gyvenimo bei darbo taisyklių jam padėjo Vengrijos užsienio prekybos ministerijos atstovo Lietuvoje veikla. Ten P. Ignotas dirbo porą metų.
„Užaugau, mokiausi ir dirbau tokioje erdvėje, kur apie jokią komerciją, verslą ar panašius dalykus nebuvo nė kalbos. Todėl man buvo naudinga pabūti tokioje pozicijoje, iš kurios galėčiau patogiai stebėti, kaip viskas keičiasi, kur link tas perversmas suka ir kokios galimos jo pasekmės. Juk anuomet viskas atrodė taip neužtikrinta ir trapu“, – prisiminė P. Ignotas.
Posūkis į verslą – atsitiktinumas
Pasak pašnekovo, susivokti, kokioje aplinkoje tuo metu Lietuva atsidūrė, reikėjo dar ir todėl, kad beveik niekas neturėjo aiškaus supratimo, kas yra verslas. „Manau, niekas ar beveik niekas tuomet net nesvajojo turėti savo įmonę. Kitaip nei dabar, kai verslo pradžiai užtenka idėjos ir vos kelių valandų, tada tekdavo ilgai laviruoti tarp įvairiausių biurokratinių, teisinių ir juridinių kliūčių“, – aiškino „Tokvilos“ valdybos pirmininkas.
Tiesa, jis gerai prisimena pirmųjų Lietuvoje sukurtų kooperatyvų atstovų naudotą metodą, kuris jiems padėdavo apeiti sistemą. Jie važiuodavo į Rusiją, papirkdavo ką nors, kad gautų žaliavinių prekių už gerą kainą, ir vėliau tas prekes Vakaruose labai brangiai parduodavo. Toks verslas P. Ignotui, išmanančiam ekonomiką ir keliavusiam po Vakarų valstybes, atrodė keistas.
„Tai, mano supratimu, nebuvo tikras verslas. Jie tik padėdavo daiktą iš vienos vietos į kitą, nustatydavo 1 000 proc. pelno maržą, o paskui su pilnais lagaminais grynųjų arba pinigus tiesiog prisiraišioję prie kūno vėl grįždavo į Rusiją“, – stebėjosi pašnekovas ir pridūrė, kad tuo metu, kai tokie verslautojai nuolatos veždavo krovinius į Vakarus, Lietuvoje veikiančios įmonės buvo priverstos stabdyti veiklą dėl žaliavų trūkumo.
Laimė, politinės ir ekonominės aplinkybės susiklostė taip, kad galiausiai Lietuva išbrido iš nepritekliaus ir pamažėl pradėjo stotis. Tai buvo metas, kai ėmė daugėti žmonių, suprantančių, kad verslas gali būti ta veikla, kuri atneš jiems pasisekimą ir naudą.
Kaip ir daugelio kitų žmonių, taip ir P. Ignoto gyvenime laimingi atsitiktinumai ir sutapimai, anot jo paties, lėmė, kad jis ėmėsi verslo.
„Kartą traukinyje, kuris važiavo į Maskvą, netikėtai susitikau gerą pažįstamą – Stasį Brundzą. Tuo metu jis vienas iš nedaugelio Lietuvoje aktyviai plėtojo automobilių verslą. Jo įkurta Vilniaus sportinių automobilių įmonė „Eva“ nuolatos sulaukdavo pasiūlymų bendradarbiauti su stambiais automobilių gamintojais. Todėl kai atsidūrėme vienoje traukinio kupė, jis man papasakojo, kad darosi sunku susidoroti su tokiu srautu ir tinkamai pasinaudoti visomis atsirandančiomis galimybėmis“, – prisiminė P. Ignotas. Jam tas neplanuotas susitikimas buvo lemtingas: po jo vyras pasuko į automobilių verslą ir pradėjo talkinti S. Brundzai.
Be to, pradėjęs aktyviai dirbti automobilių versle P. Ignotas atrado ir kitų galimybių, kurios jam kartu su partneriais leido 1992 m. įkurti ir kiek kitos pakraipos įmonę „Autotrade“. Ši iki šiol verčiasi tuo pačiu – automobiliams ir pramonei skirtų eksploatacinių priemonių didmenine prekyba.
Reikia patalpų – kurk įmonę kartu su užsieniečiais
P. Ignotas sėkmingai įsiliejo į S. Brundzos komandą ir daug prisidėjo kuriant pirmąsias automobilių prekybos atstovybes. Viena iš jų buvo „Tokvila“. Ši ir kitos verslo užuomazgos buvo plėtojamos po įmonės „Eva“ skėčiu. Ji, pasak verslininko, tuomet buvo kaip verslo inkubatorius.
„Kai atstovybės sustiprėjo, jos buvo atskirtos. Tai buvo neišvengiama, nes skirtingi automobilių gamintojai nenorėjo, kad tie patys akcininkai atstovautų įvairiems ir dar konkuruojantiems prekių ženklams. Jie bijojo dėl patirties ir komercinių paslapčių nutekėjimo konkurentams“, – paaiškino pašnekovas.
Tiesa, įmonė, kad toliau savarankiškai galėtų veikti, turėjo rasti tinkamas patalpas, kurios anuomet buvo didelis deficitas.
„Tais laikais galiojantys įstatymai valstybės įmonėms neleido privačiam verslui išnuomoti ar parduoti patalpų. Buvo vienintelė išeitis – reikėjo kurti bendrą su užsieniečiais įmonę. Kai mes apie tai papasakojome japonams, tie nelabai suprato, kam to reikia, tačiau sutiko, nes, matyt, įžvelgė prekybinį potencialą. Taip 1994 m. buvo sukurta Lietuvos ir Japonijos įmonė „Tokvila“ (žodžių Tokijas ir Vilnius junginys), kurios steigėjos buvo įmonės „Eva“, „Autotrade“, kurios buvau akcininkas, ir „Lietuvos kuras“. Generaliniu direktoriumi buvo paskirtas Algimantas Purauskas“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad A. Purauskas „Tokvilai“ vadovauja iki šiol.
P. Ignotas dabar džiaugiasi, kad tuomet pradėtas verslas netapo pykčių ir nesutarimų šaltiniu, kaip dažnai nutikdavo kitiems. Verslo partneriai, atėjus laikui ir supratus, kad būtina koncentruotis į konkrečias verslo sritis ir stiprinti jas, o ne bandyti viską apžioti, atsižvelgdami į savo pomėgius ir potraukius pasidalijo įmones. P. Ignotas, būdamas inžinerinio išsilavinimo, pasirinko toliau plėtoti „Tokvilą“, kuri užsiėmė automobilių „Toyota“ prekyba ir remontu, bei plėsti „Autrotrade“ veiklą.
Kur pasisuksi – verslo galimybės
Nepriklausomybę atgavusi Lietuva iš pradžių patyrė gana sunkius laikus, tačiau, pasak P. Ignoto, jie buvo geri dėl to, kad negalėjai skųstis verslo galimybių stoka.
VERSLO TRIBŪNA
„Savo žadėtus planus ir įsipareigojimus įvykdėme – liepą visą mėnesį dirbusių darbuotojų atlyginimų mediana pasiekė ir net viršijo simbolinius 2.000 Eur – buvo 2.097 Eur. Visą ir ne visą mėnesį dirbusiųjų atlyginimai taip pat perkopė šią ribą – buvo per 2.012 Eur“, – džiaugsmo įgyvendintais pažadais neslepia Dainius Dundulis, 160 parduotuvių Lietuvoje turinčios UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas ir gamybos bei logistikos UAB „Rivona“ generalinis direktorius. Anot jo, kitiems didiesiems mažmeninės prekybos tinklams dabar teks dar labiau pasitempti dėl darbuotojų įvertinimo.
Jau kuris laikas atviri duomenys leidžia daryti tai, apie ką seniau organizacijos tik svajodavo. Tikslus partnerių įvertinimas dar nepasirašius svarbių sutarčių, detalesnis rizikų žemėlapis, mažiau krizių ar reputacijos sukrėtimų – tik dalis naudų, kurias įmonė gali gauti laiku pradėjusi tikrinti verslo sąsajas.
Geopolitinė įtampa, karas Ukrainoje ir priešiškų valstybių remiamos kibernetinės operacijos aiškiai rodo – verslas šiandien nebeturėtų kelti klausimo, ar įvyks incidentas, klausimas – kada jis įvyks?
Vasara baigėsi, ir daugelyje įmonių prasideda tikrasis „persiorganizavimo sezonas“. Vieni grįžta iš nuotolinio darbo, kiti – iš atostogų, o vadovai planuoja naują rudens sezoną ir „stumdo darbuotojų kėdes“. Kartu dažnai keliamas klausimas: ar galima darbuotoją perkelti į kitą biurą, skyrių ar net miestą? Ir svarbiausia – kada tam reikia darbuotojo sutikimo, o kada pakanka vadovo sprendimo?
„Kur tik pažvelgdavai, matydavai atsiveriančių galimybių. Juk tada Lietuvoje nieko nebuvo. Pavyzdžiui, statai namą ir matai, kad reikia tam tikrų statybinių medžiagų, o jų nėra, todėl akivaizdu, kad jas reikia importuoti. Taip nutiko ir su antspaudais. Mūsų iniciatyva Lietuvoje buvo įkurta pirmoji bendrovė, gaminanti modernius, o ne sovietinius antspaudus“, – pasidžiaugė verslininkas, bet kartu neslėpė esąs patenkintas, kad labai nesiblaškė ir pasirinko automobilių verslo kryptį.
Tiesa, burnojantys, kad tais laikais verslą pradėję žmonės nesupranta, kaip dabar sunku, nes tenka susidurti su didžiule konkurencija, neturėtų užmiršti, kad tuomet buvo kitų iššūkių. Pavyzdžiui, investicijų stygius.
Jį kiekvienas spręsdavo savaip. Štai P. Ignotas siekdamas gauti lėšų verslo plėtrai išsikraustė iš 4 kambarių savo buto ir jį brangiai išnuomojo užsienio diplomatams Lietuvoje. O pats su šeima įsikraustė į nediduką 2 kambarių butą.
„Reikėjo kažkaip pinigų surasti. Jie iš dangaus nekrito, užslėptų santaupų neturėjau ir jokios partijos kasos nebuvo. Todėl teko dirbti kūrybingai ir taupiai. Dažnai net neuždirbant, nes „Autotrade“ pelną permesdavome „Tokvilai“ toliau plėtoti“, – apie verslo pradžios finansavimą atviravo verslininkas.
Galiausiai, po kiek mažiau nei 10 metų sunkaus ir atkaklaus darbo, „Tokvila“ sustiprėjo ir žengiant į XXI a. pradėjo dairytis naujos vietos savo būstinei. Po ilgų paieškų buvo nutarta įsikurti netoli Vilniaus centro esančiame laisvame žemės plote, šalia Žalgirio g. Ten „Tokvila“ sėkmingai dirba iki šiol.
Svarbiausias laimėjimas – šeima
Dabar žvelgdamas į praeitį P. Ignotas gali ramiai sakyti, kad pasirinko gerai. Apie tai jis užsiminė paklaustas, kaip šeima reagavo į jo sprendimą žengti į verslą.
„Kiekvienas gyvenime turi alternatyvų, iš kurių galima rinktis. Aš pasirinkau verslą, kuris man prilygsta maratono bėgimui. Pavyzdžiui, man ne kartą yra sakę, kad „jau gal pakaks tų sunkumų – mesk tą verslą“. Betgi esi į jį tiek įsitraukęs, kad negali tiesiog išeiti. Jei pasitrauksi iš maratono, liksi nieko nepešęs. Taip pat versle. Pradėjus jį atsiranda daug įvairių įsipareigojimų ir jie ilgainiui susaisto. Tai ir moraliniai, ir juridiniai, ir finansiniai dalykai“, – patikslino P. Ignotas. Jis prisipažįsta niekada nesvarstęs pasitraukimo iš verslo galimybės, nes paprasčiausiai nematė geresnės alternatyvos.
Anot pašnekovo, darbas valdiškose institucijose nevilioja, galimybė būti samdomam darbuotojui kokioje nors įmonėje taip pat nežavi, nes dirbti reikėtų panašų darbą ir net panašiu krūviu, o nauda iš to būtų menka.
„Aišku, streso gal mažiau būtų. Bet yra žmonių, kuriems patinka įtampa. Aš esu, manau, vienas iš jų, man patinka iššūkiai“, – patikino P. Ignotas ir tiems, kurie sako, kad verslininkai labai gerai gyvena, priminė, kad įmonę valdyti reikia daug jėgų. Ypač dėl to, kad esi atsakingas už daugybę žmonių.
Pasak verslininko, vargu ar daug kas norėtų kartu su jo kabinetais, automobiliais ir kitais dalykais perimti ir bemieges naktis, galvos skausmą, stresą.
„Verslininkas, kaip ir, pavyzdžiui, kūrybinis darbuotojas, sukurtas konkrečiam tikslui. Verslumo pojūtis įaugęs jam į kraują, tai yra jo gyvenimo būdas. Juk dailininkas piešia, nes jo toks pašaukimas. Taip ir su verslu“, – sakė P. Ignotas.
Jis taip pat užsiminė, kad tikras verslininkas visada turi elgtis, mąstyti kitaip ir privalo mokėti atsakyti už savo poelgius. Jei šie ir daugelis kitų iššūkių yra priimtini, žmogus pasirenka verslą. Kiti net nežengia pirmo žingsnio, net nebando, nes mintis apie netrukus užgriūsiančias problemas ir atsakomybę juos tiesiog varo iš proto.
Vis dėlto P. Ignotas nelinkęs teigti, kad verslininkais tik gimstama. Anot jo, jis verslininku tapo tik po ilgo laiko, per kurį buvo daug mokomasi ir dedama daug pastangų tobulėti. Kiti neskiria dėmesio įgūdžiams nuolat ugdyti, todėl nepasiekia aukštai iškeltos verslininko kartelės.
„Be tai nėra blogai. Toks žmogaus pasirinkimas ir jį reikia gerbti“, – pabrėžė pašnekovas.
P. Ignotas gyvenime pasiekė daug ir verslo, ir visuomeninėje veikloje, tačiau sako, kad labiausiai didžiuojasi šeima ir vaikais. Prieš juos nublanksta ir pirmojo uždirbto milijono džiaugsmas.
„Žinoma, tai džiugino. Bet trumpai ir galiausiai tam nebeteikiau didelės reikšmės. Aišku, žinojimas, kad finansinė tavo padėtis yra gera ir stabili, teikia ryžto ir veiksmų laisvės, bet ne daugiau. Žmogus – dualistinė būtybė, nuolat besiblaškanti tarp materialaus pasaulio ir tikrųjų amžinųjų vertybių. Rasti tikrąjį savo gyvenimo kelią, netapti aklam ir kurčiam bendražmogiškoms vertybėms yra tikrasis žmogaus pašaukimas“, – apibendrino P. Ignotas.
Daugiau panašių straipsnių rasite „Verslo klasėje“ — žurnale mąstantiems ir smalsiems žmonėms, kurie brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi. Prenumeruoti žurnalą galite čia.
