Kitokia animacija

Juk ir iš tiesų sovietinė animacija (tuo metu sakėme „multiplikacija“) buvo

blanki – gal ne visada buvo kaltas turinys, gal ne visada – forma (ji vaikus dažnai varydavo į pasiutimą), bet pirmiausia – spalvos. Nežinau, kodėl taip buvo, greičiausiai – dėl prastų juostų. Be to, daugelis „multikų“ (nekalbu apie grynai provosietinius propagandinius kaip „Berniukas Kibaldžiukas“) visada alsavo įkyriu moralu (jį vėl dabar taip šloviname). O pamenate, kuo baigėsi peliuko kūrybinė saviraiška, kai jis užtraukė: „Kokia graži diena, kokia skambi daina, ir aš koks nuostabus – ir balsas toks puikus!“ Atėjo bebras statybininkas ir įsijungė tranzistorių! Kitame zuikiai vėzdais daužydami dantis vilkams šaukė: „Nuo šios dienos ėsite tik košę!“ Brrrr. Naujo žmogaus konstravimas – beveik pagal komunizmo statytojo kodeksą!
Užsienietiškoje animacijoje viskas atrodo kitaip. Ryškios spalvos, ryškūs simpatiški, akiai mieli veikėjai. Ir dar vis kas nors ką nors gaudo: kojotas – bėgiką, Tomas – Džerį, Donaldas – Plutą, ir taip toliau. Taip, jie mušėsi. Ir netgi sprogdinosi. Bet tai neatrodė blogis, nes, pavyzdžiui, Džeris daužė Tomą be pykčio. Ir, gink Dieve, nebandė jo perauklėti, kad neėstų pelių!

Taip, užsienietiškų „multikų“ lėkdavome žiūrėti užmiršę visus įmanomus

žaidimus, nes „Vrungelį“ sukdavo per kiekvienas atostogas, o štai australų „Aplink žemę per 80 dienų“ rodė gal du kartus per vaikystę. Bet to užteko, kad posakis „Ar mes turime planą?“ patektų į tautosaką. Tik vėliau, jau turbūt prasidėjus Sąjūdžiui, per dar Maskvos kanalus atsirado kažkokios Disney valandėlės, tada staiga pamatėm, kad „serialas“ „Na, palauk!“ yra visiškai trumpas, o, pvz., „Čipas ir Deilas skuba į pagalbą“ – serija po serijos ir vis nesibaigia... Taip buvo atrasta „serijinė“ Disney animacija. Dar po kiek laiko, vis labiau plintant „vidiakams“, atrasti Disney pilnametražiai – „Undinėlė“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Fantazija“, „Aladinas“, „Gražuolė ir pabaisa“. Pastarasis neabejotinai priskirtinas prie animacijos šedevrų. Atrodė, kad daugiau nėra kur žengti. Kad geriau animaciniame filme būti negali: nekvailas siužetas, nepamirštamas humoras, gražios dainos... Ko daugiau norėti? Ką daugiau matyti... O kai į ekranus prasibrovė „Šrekas“...! Bet tai jau kiti laikai.

Mano kartos ir vyresni skaitytojai turbūt pamena, kad tarp tų užsieninių filmukų, kurių taip laukdavome, pasitaikė ir vienas japoniškas. Ten skambėjo

tokios frazės: „Lemanui, Lemanui, Danieliui...“, „Kaukolę, kaukolę, atiduok kaukolę!“, „Peliukas rado tėtę...“, „Ir vėl užgeso...“

O, kaip talentingai LTV dubliuotojai jį įgarsino! Dabar neseniai pamačiau rusišką dubliažą – kur tau iki mūsiškio! Vadinosi šis filmukas „Batuotas katinas“ ir buvo vos vos paremtas klasikine Cahrles'o Perrault pasaka. Be juokingos pagrindinių veikėjų porelės – Pjero ir princesės Rožės itin vaikiškais bruožais, ten taip pat buvo nepaprastai charizmatiškas Liuciferis (taip, blogis, deja, paprastai toks). Tai buvo bene pirmoji daugelio lietuvių pažintis su

ištisu japoniškos animacijos pasauliu, kuris vadinamas „anime“. Taip pat šis filmukas (ir jo tęsinys – kino teatruose rodytas „Batuoto katino kelionė aplink Žemę“) buvo pirmoji pažintis su vienu žmogumi už kadro – tuo metu dar „tik“ pagrindinio animatoriaus poste sėdinčiu Hayao Miyazaki, kurio anime menui ir skirtas šis rašinėlis.

INFO Anime
Anime – tai japoniškos animacijos rūšis, kylanti iš kitos pieštinio meno rūšies – mangos. Manga – tai, paprastai tariant, japoniški komiksai arba „pieštiniai romanai“, jų pirmtakai Japonijoje pasirodė

dar 1814 m. (žr. „Verslo klasė“ 2008 Nr. 1). Ir manga, ir anime pasižymi savotišku paišybos stiliumi, pirmiausia su niekuo nesupainiojamomis neįprastai didelėmis veikėjų akimis ir vaikiškai švelniais bei dailiais veidų bruožais.
Ironiška, bet „didelės akys“ į Japoniją pakliuvo būtent iš Holivudo, kai garsus animatorius Osamu Tezuka nusprendė, kad pieštinių personažų emocijas geriausiai išreiškia būtent didelės akys, kurios daugiausia buvo būdingos W. Disney „gyvūniniams“ personažams (peliukui Mikiui, šuniui Plutui ir kt.) „Didžiųjų akių“ tradicija įsišaknijo anime ir, įdomiausia, net japonų

tautybės (kai tautybę galima nustatyti) anime juostų veikėjai mirksi būtent tokiais veizolais. Taip pat, skirtingai nuo animacijos iš kitų žemynų, anime naudojamas mažesnis eksponuojamų kadrų per sekundę skaičius, tai sukelia trūkčiojimo įspūdį. Iš pradžių šis efektas sugalvotas kaip gausios, bet daug darbo reikalaujančios anime produkcijos piginimo būdas, vėliau šis požymis tapo firminiu ir net estetiniu bruožu, taip pat ir stambūs veikėjų planai, kukli mimika, nejudrūs fonai.
Anime, skirtingai nuo daugumos vakarietiškos animacijos, skirta ne tik vaikams ir paaugliams (yra ir vakarietiškos, savu

laiku buvo ir sovietinės animacijos suaugusiesiems, bet tai jau „elitinė“, ne kiekvienam skirta kūryba). Taip, dabar mūsų televizijos rodo vien vaikiškus anime serialus – „Drakonų kovą Z“, „Pokemonus“, „Digimonus“. Tačiau gausiuose šio žanro archyvuose yra ir nuotykinių serialų (pvz., Vakaruose labai išpopuliarėjęs ir pilnametražės juostos sulaukęs „Kaubojus Bebopas“), modernizuotos klasikos ekranizacijos ( „Grafas Monte Kristas“), mokslinės fantastikos trileriai ( „Akira“, „Ghost in the Shell“), pasakos (toji pati „Batuoto katino“ trilogija), netgi erotinė anime – hentai. Anime stilistika vis

daugiau veikia ir patį Holivudą – viena iš „Matricos“ novatoriškumo paslapčių buvo būtent kai kurių anime mėgstamų sprendimų pritaikymas. Na, o kiekvienas, žiūrėjęs „Ghost in the Shell“, žino, iš kur buvo pasiskolintas nuo kulkų trupančių betoninių konstrukcijų epizodas.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Vieną dieną geras pažįstamas, kaupte kaupęs įvairiausius filmus, pasakė: Yra puikus japoniškas „multikas“ – „Princesė Mononokė“.“ Sureagavau lygiai taip pat, kaip reaguoja kiekvienas suaugęs žmogus į žodį „multikas“ – ai, multikas... Aš labiau norėčiau ką nors rimtesnio pažiūrėti. Ir dar tas pavadinimas –

„Princesė...“ Na, ir kas, kad japoniškas. Kita vertus, iki „Žiedų valdovo“ triumfo magiškosios fantastikos filmai buvo gana reti, o sukurti dažnai negebėdavo perduoti viso žanro grožio ar jėgos, todėl išsiaiškinti, ko čia draugai taip aikčioja, buvo kaip ir garbės reikalas. Tuo metu (turbūt 1999?) skaitmeninis formatas dar buvo gana reta prabanga, teko tenkintis VHS, kitaip – vaizdajuoste. Ir dar su klaikoku rusišku dubliažu (japoniškai juk vis tiek nesuprasi).

Jau nuo pirmų kadrų – ūkanotų miškų, per jį besibraunančios šlykštokos,

kirmėlėmis apraizgytos būtybės, viduramžių Japonijos kaimo ir keistokos kovos, kur karys, užuot iš karto žudęs demoną, bando jį geruoju įkalbėti nepulti kaimo, supranti, kad laukia kažkas kitokio. Kai plėšiko samurajaus kardas įbedamas valstiečiui į nugarą, o strėlės nutraukia galvas, supranti, kodėl JAV šis filmas buvo reitinguotas kaip PG-13 (pas mus beveik atitiktų N-14). Ir kuo toliau tęsiasi pasakojimas, tuo labiau junti, jog tai, kas vyksta ekrane, – tikra ir steriliai nenugludinta. Primena tas pasakas, kur senis rėžia broliams diržus iš nugarų, pasakas, kur pabaisos yra pabaisos, o kraujas – kraujas. Ir niekuo neprimena holivudinės „filmo visai šeimai“ koncepcijos, nors veikėjų veidai vaikiški. Lieka tik giliai įkvėpti ir pasinerti – pasaka nenustoja stebinti su kiekvienu nauju posūkiu. Pirmiausia vaizdais. Iš galvos tuoj pat išdulka visi prietarai apie „dideles akis“, nes savas akis užburia peizažai: vėjuose vilnijančios pievos, gūdūs, paslaptingi apsamanoję miškai, kalno miestas-tvirtovė. Ir smulkiausios detalės – beveik juntamas vandens skaidrumas, rasos lašo švytėjimas, aplink galvas zvimbiantys vabzdžiai, kruopščiai nupiešta kiekviena samana ar rąsto įtrūkis. O kur dar fantazija – gintarinius toteminius žmogeliukus iš mūsų pamario primenančios dvasios, vandeniu vaikštantis miško valdovas. Lyg to dar neužtektų, „pasakos“ siužetas pasirodo nesąs įprasta pasaka apie gėrio ir blogio kovą, nes veikėjų paveikslai stebėtinai įvairiapusiški, poelgiai pagrįsti, o įvykiai nuoseklūs, bet lengvai nenuspėjami. Dar su didesne nuostaba sau pripažįsti, kad pasakojimo pagrindinė tema – ne herojai, ne dievai ar dvasios, o žmogus ir gamta. Paralelės – siekiančios Senojo ir Naujojo pasaulio susidūrimo laikus, kai ten įžengė konkistadorai, arba šiuos – kai žmonės negailestingai naikina Amazonės miškus ar betonuoja Kuršių neriją. Pasakai pasibaigus kiekvieną legendą galinčiu papuošti finalu, telieka aiškintis, kas TAI sukūrė ir ar yra DAR kas nors panašaus?

Sukūrė jau minėtas Hayao Miyazaki. Bene vienintelis žmogus, kuriam pavyko mesti iššūkį Holivudo animaciniams pilnametražiams jų tėvynėje. Japonijoje „Princesė Mononokė“ 1997 metais viršijo visus pelno ir žiūrimumo rekordus. Taip pat ši juosta tapo ledlaužiu ilgojo metražo anime masiniam žygiui į pasaulio kino teatrų sales (iki tol anime, nežiūrint pusės amžiaus tradicijos Rytuose, Vakaruose vis dėlto buvo labiau žanras mėgėjams ir rodomas ribotai). Vėlesnis H.

Miyazaki darbas „Dvasių nublokšti“ (angl. „Spirited away“), matytas jau ir Lietuvos kino teatruose (išverstas kaip „Stebuklingi Šichiros nuotykiai dvasių pasaulyje“), 2002 m. Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas „Aukso lokiu“, 2003 m. pasiėmė „Oskarą“, laimėjo dar gausybę kitų apdovanojimų ir visame pasaulyje uždirbo 260 mln. JAV dolerių. „Multikas“... Tačiau visi šie triumfai, apdovanojimai ir pajamos yra tik piliakalnio viršūnė, o ten, giliau – taip pat lobiai ir paslaptys.

Kuriantis sau

Hayao

Miyazaki gimė 1941 metais Tokijuje. Karas negalėjo nelydėti Miyazaki nuo pat pirmų dienų – jo dėdė turėjo aviacijos komponentų gamyklą. Pasakojama, kad pirmieji vaiko piešiniai ir buvo lėktuvai. Kokiais fantastiškais skraidančiais aparatais virto ši aistra, nesunku pamatyti pažiūrėjus „Dangaus tvirtovę Laputą“. Visa griaunančio karo ir taikos siekio tema taip pat driekiasi per daugumą H. Miyazaki filmų. Ne kartą yra pastebėta, kad tragiška Japonijos patirtis Antrojo pasaulinio karo metais (ypač – apokaliptinis branduolinis Hirosimos ir Nagasakio bombardavimas 1945 m.) paliko neuždažomą atspaudą japonų kultūroje, taip pat ir anime. Vis dėlto iš pradžių H. Miyazaki rengėsi valgyti duoną ne iš animacijos – 1963 m. jis Gakushuin universitete baigė politikos ir ekonomikos mokslus. Bet animacijos virusas buvo apnikęs vaikiną dar mokykloje, talento irgi netrūko – tad universitetinį politinį ir ekonominį išsilavinimą H. Miyazaki sumojo pritaikyti tapdamas... profsąjungos vadovu animacijos studijoje „Toei-Doga“. Visuomeniniais pagrindais. O tiesioginis jo darbas buvo susijęs su filmų scenų projektavimu (dizainu), o netrukus – ir koncepciniu dizainu. Pakeitęs porą studijų, 1974 m. jis jau režisavo anime serialą „Ateities berniukas Konanas“ (angl. „Future Boy Conan“) ir pirmąją savąją pilnametražę animacinę avantiūristinę nuotykių komediją „Liupenas III: Kaliostro pilis“ (angl. „Lupin III: The Castle of Cagliostro“;1979). Pastaroji – apie prancūzų rašytojo Maurice'o Leblanco personažo – vagies džentelmeno Arseno Liupeno sūnaus nuotykius. Beje, apie pašėlusią gaudynių plente sceną pastarajame filme Stevenas Spielbergas yra užsiminęs, kad tai – vienas iš geriausių gaudynių epizodų kino istorijoje!

Netrukus talentingasis animatorius kartu su kolegomis įkūrė studiją „Ghibli“

ir kas keletą metų nudžiugindavo didesniu ar mažesniu šedevru. Taip, Miyazaki blogų filmų tiesiog nėra sukūręs. Gal ir dėl to, kad, nors šiuo metu ir turi ne menkesnį vardą Rytų animacijoje nei Waltas Disney Vakaruose, jis nesvajoja apie savo verslo imperiją, o režisuoja ir daro tik tai, ką nori. Todėl beveik kiekvienas jo filmas skleidžia tiek meilės, nuoširdumo ir asmeniškumo, kad nesunku suprasti – tai daroma ne dėl pinigų. Ir – o tai taip pat baisiai neįprasta – mažai galvojama, kaip įtikti publikai. Netikite? Na, pažvelkime, pavyzdžiui, į garsųjį „Šreką“. Taip pat puiki, talentingai nufilmuota pasaka. Nekvaila, vaikams pasakojanti pamokomą istoriją, o suaugusiuosius juokinanti aibe postmodernių pokštų – pradedant prekių ženklų, baigiant psichoanalizės parodijomis. Žiūrėdamas ir galvodamas matai labai aiškiai: čia sukonstruota taip, o čia – kitaip. Čia – moralas, ten – sentimentalumas, o ten – komiška atomazga. Todėl „Šrekas“ – pirmiausia padarytas. Sukonstruotas. Labai kokybiškai, bet sukonstruotas. O štai, sakykim, „Mononokė“ ar „Šichiros nuotykiai“ – sukurti. Nuo mažiausios detalės, siurrealistinių vizijų iki sudėtingo, daugiaplanio siužeto. Beje, sudėtingumas naudingas dar ir tuo požiūriu, kad Holivudas vargu ar ryžtųsi kurti bent vieną Myazaki „perdirbinį“ (nebent gal „Kaliostro pilį“, kur režisierius buvo varžomas bendros Liupeno III istorijos) – akivaizdu, kad režisieriaus siužetai būtų paprasčiausiai per gilūs „sapnų fabrikui“. Tačiau kartais net ir dubliuojant į anglų kalbą išlenda „politiškai korektiškų pataisų“. Pavyzdžiui, filme „Mano kaimynai totorai“ mergaitės gąsdina suodžiukus, šaukdamos: „Juodžiai, išlįskite geruoju, nes kitaip mes jums išdursime akis!“ Amerikietiškame dubliaže teliko „Išlįskite, išlįskite!“

Kiekvieno Miyazaki filmo laukti tenka ilgai – jis neieško lengvų kelių, o paklaustas apie tęsinius paprastai atsako: „Aš jau viską pasakiau, istorija baigta.“ Kol kas režisierius yra parašęs ir režisavęs devynis pilnametražius animacinius filmus. Iš jų tik du yra sukurti kitų kūrinių motyvais („Liupenas III: Kaliostro pilis“ ir „Keliaujanti Houlo pilis“), visi kiti – paties H. Miyazaki idėjų ir vizijų įgyvendinimas. Reikia nepamiršti, kad jis taip pat ir piešia mangą ir režisuoja arba kitaip prisideda ir prie įvairių anime serialų kūrimo.

Vaikams ir visiems

Jeigu peržiūrėtumėte visą H. Miyazaki filmografiją (ak, kaip aš pavydžiu, jeigu jūsų dar tik laukia susitikimas su jo pasauliais!), tai išvystumėte aibę neįprastų, fantastiškų istorijų. Iš jų vienos – „Mano kaimynai totorai“ arba „Kikės siuntų tarnyba“ – yra daugiau skirtos vaikams ir pasakoja apie vaikystę ir ją lydinčius stebuklus. Kitos – legendiniai epai „Nausika iš Vėjų slėnio“, „Dangaus tvirtovė Laputa“, „Princesė Mononokė“ , trečios – pasakos ar pasakėčios „Šichiros nuotykiai dvasių šalyje“, „Keliaujanti Houlo pilis“, ketvirtos – avantiūristinės komedijos „Liupenas III: Kaliostro pilis“. Bet štai kam

priskirti baisiai keistą istoriją apie Pirmojo pasaulinio karo pilotą „Porco Rosso“? Aviacinė drama su magiškosios fantastikos elementais? Tačiau visi minėti filmai yra daugiau ar mažiau dramos. Pavyzdžiui, „Mano kaimynai totorai“ pasakoja apie dvi seseris, kurios su tėvu iš miesto išvažiuoja gyventi į kaimą, įsikelia į seną namą, apsėstą dvasių. Laukiate „siaubiako“? O sulaukiate įžvalgios subtilios istorijos apie tėvų ir vaikų santykius, apie augimą, baimės įveikimą, draugystę, o kartu – gamtą ir jos dovanas. H. Miyazaki dvasios nėra baisios ar piktos, tačiau jos kitokios, jos labai aiškiai nepriklauso žmonių pasauliui ir labai aiškiai yra gamtos, iš kurios žmogus savanoriškai pasitraukė į civilizaciją, dalis. Todėl jas gali pamatyti tik vaikai. Ir kaip gražu, kai tėtis, nors ir dvasių nemato, vaikų tikėjimo ir džiaugsmo neslopina žodžiais „Ką čia prasimanai?“ (prisipažinkime – juk dažnas iš mūsų elgtųsi būtent taip). Tėtis kaip tik apsidžiaugia, kad vaikai susidraugavo su Miško valdovu. „Kikės siuntų tarnyboje“ (beje, yra išleistas lietuviškas DVD, tiesa, lietuviškai įgarsinta labai prastai) pasakojama paauglės brendimo istorija – apie savo vietos pasaulyje ieškojimą, savęs įprasminimą, ryšių su bendraamžiais atradimą, vėlgi – sugebėjimą save įveikti ir tą kovą baigti praturtėjus ir sustiprėjus. Nė vienas iš šių filmų neglumina neįtikėtinais siužeto posūkiais ar specialiaisiais efektais. Jie tiesiog pasakoja istorijas kaip pačios geriausios vaikiškos knygos (kad ir Astridos Lindgren). Ir magija juose ne įkyri, ne žaižaruojanti ar gluminanti, o labai kasdieniška ar primenanti sapnus. Vis dėlto H. Miyazaki filmai apie vaikus nėra vien tokie jau šviesūs ir „geručiai“, kaip paprastai įsivaizduojame knygas ir filmus vaikams arba kaip įpratino juos traktuoti „sapnų fabrikas“. Nors jie tyri, tačiau kaip tik kupini tikroviškų rūpesčių, tiesa, dažnai atspindėtų per magijos pasaulius. Pavyzdžiui, „Šichiros nuotykiuose“ mergaitė netenka ne tik tėvų, bet ir vardo, ji išmetama iš viso jai įprasto pasaulio, turi kovoti už save ir vėl viską atrasti iš naujo. O atradimai kokie – kad ir tas, jog ne taip lengva suprasti, kur blogis, o kur – gėris, kad daug kas yra ne taip, kaip atrodo, kad teisingumą vis dėlto galima suvokti. Čia ir suaugusiajam yra apie daug ką pamąstyti. Tad Miyazaki filmus vaikams galima vadinti šviesiais, tyrais, bet nieku būdu ne saldžiais ar lengvais.

Tas juostas, kurias pavadinau „legendiniais epais“, viena vertus, vienija konceptualus užmojis, būdingas kiekvienai legendai. Paprastai – sukurtas ištisas pasaulis su savo dėsniais bei gyventojais, kita vertus, savitas turinys. Jis neapsiriboja vaikų ar tėvų problemomis, o pasakoja apie pasaulio likimus. Pavyzdžiui, „Dangaus tvirtovė Laputa“ – istorija apie skraidančios salos, kurią kažkada aprašė Johnatahnas Swiftas „Guliverio kelionėse“, paieškas. Tik šįsyk Laputa simbolizuoja milžinišką technologinį išsivystymą ir kartu išskirtinę jėgą, ginklu ir grėsme valdžiusią visą žemę. Žinoma, atsiranda tokių, kurie nori

atgauti šią valdžią – be abejo, ne pačiais etiškiausiais būdais. „Nausika iš Vėjų slėnio“ piešia postapokaliptinį pasaulį, nuniokotą karų, žmonės vos gali jame išgyventi, nes, rodytųsi, visas tas pasaulis nusiteikęs sunaikinti žmogų. Negana to, ir vėl atsiranda žmonių, kurie bando prikelti demonus, jau vieną kartą nušlavusius pasaulį. Galų gale paaiškėja, kad tariamas pasaulio priešiškumas – tai gynyba, savigyna nuo žmogaus, nesiskaitančio nei su savo bendragenčių gyvybe, nei su Visatos likimu. Apie „Princesę Mononokę“ jau pasakojau – taip pat įpūdinga temų įvairovė, užmojo gigantiškumas.

Jeigu pamėgintume palyginti, kokią nuotaiką dažniausiai sukelia H. Miyazaki filmai, matyt, geriausia būtų prisiminti stebuklingąją Jeano Pierre'o Jeunet „Ameliją iš Monmartro“. Jeigu jums patiko šis filmas, būkite tikri, H. Miyazaki kūryba taip pat turėtų nepalikti abejingų.
Gamta. Karas. Skrydis.

Beveik visuose H. Miyazaki filmuose būtinai rasite tris temas (nebūtinai visas kartu) – karą ir ypač jo griaunamąją jėgą, begalinę meilę gamtai ir skrydį. Sutikite – šiek tiek keistas junginys. Meilė aviacijai ir karo siaubai –

Miyazaki vaikystė, o meilė gamtai? Taigi japonai – viena iš labiausiai urbanizuotų tautų, išprotėję dėl informacinių technologijų, ir štai – šitiek gamtos.

Gamta, jos likimas, jos grožis, jos nesuvokiamumas, jos didingumas, jos amžinumas. Nors Miyazaki filmai daug dėmesio skiria žmogui, bet sykiu beveik visada leidžia suvokti – žmogau, tu toks menkas. Ir koks tu neatsakingas, nedėkingas ir neteisingas gamtai! Bene gausiausiai cituojama scena iš „Šichiros nuotykių“: Į Dvasių maudyklas atslenka Dvokiantis Dievas. Visi jo šalinasi,

niekas nenori jo prausti, žinoma, darbas tenka naujajai pastumdėlei Šichirai. Mergaitė, pildama švarų vandenį ant būtybės, suranda kažką, įsmeigtą į jo šoną. Pradeda traukti – iš ten pasipila padangos, skardinės, geležgaliai, dviračio rėmas... Ir štai, kai nuplauna visus purvus, į dangų šauna besikvatojanti versmė – mat tai būta ne Dvokiančio Dievo, o Upės dievo – tik labai užterštos upės. „Nausikoje iš Vėjų slėnio“ gamta pati stengiasi apsivalyti nuo civilizacijos sukeltos žalos – susiformuoja ištisos žemės, į jas žmogui įžengti pražūtinga. Ten, nuniokotoje vietoje, pamažu auginama nauja gyvybė. Na, o pavyzdžiui, totorai gyvena milžiniškame kamparo medyje, todėl nuostabiausia dovana tampa paprasčiausias sėklų ryšulėlis ir jų dygimo stebuklas. Mažai yra kūrinių, kurie taip subtiliai ir su tokia didele meile šlovintų gamtą ir primintų apie jos saugojimą.

Karas Miyazaki kūriniuose – pati didžiausia blogybė. Tai visada prievarta, kariškiai ar jų vadai visada siekia blogų tikslų – prikelti naikinimo monstrus, išgauti stebuklingų ginklų valdymo paslaptis ar bent jau kabinėtis prie moterų. Karo technika visada monstriška: šiurkšti, atstumianti, grėsminga, kažkuo

primena nerangius Pirmojo pasaulinio karo ginklus – pirmuosius tankus, povandeninius laivus. Na, o filme „Porco Rosso“ pagrindinis veikėjas būtent dėl visiško nusivylimo žmonija po Pirmojo pasaulinio karo baisumų prakeikia save ir virsta kiauliasnukiu padaru. Jis dėl kylančio fašizmo pabėga iš Italijos. Beje, „Porco Rosso“ filmas (pagal to paties pavadinimo mangą) kaip tik buvo kuriamas buvusioje Jugoslavijoje prasidėjus karams. Sakoma, kad pagal pradinį Miyazaki sumanymą Porco turėjo gyventi Dubrovnike (Kroatija), bet, sužinojęs apie ten prasidėjusius baisumus, režisierius pakeitė sumanymą ir perkėlė paslaptingą pilotą į kažkurią Adrijos jūros salą. Tad Miyazaki herojai ne tik šlykštisi karu – jie dažnai stoja prieš kariaujančiųjų kėslus (kaip kad, pavyzdžiui, filmo „Keliaujanti Houlo pilis“ veikėjas, kasdien išvykstantis į lygiagretų pasaulį stabdyti karo).

Na, ir pagaliau – skrydis. Be jo neapsieina nė vienas filmas. Ir nesvarbu, kas skraido – sudėtingiausi aparatai, aitvaras ar dvi mažos mergiotės, įsikibusios į totoro gaurus. Beje, skraidymo prietaisai dažniausiai primena ne ultramodernaus dizaino kosminius laivus, o orlaivius, kuriuos įvairūs

konstruktoriai kūrė iki reaktyvinės eros – ant jų sukasi begalės propelerių, dažniausios lėktuvų konstrukcijos – biplanai, triplanai, skraido ir dirižabliai, ir dar visokiausi neįtikėtini mechanizmai. O kur skrydis – ten ir erdvė, leidžianti atsiskleisti įspūdingiems peizažams, ten – ir vėjas, kurio taip pat netrūksta nė viename filme. Kas gi daugiau pakels į orą aitvarus ar nublokš raganiukę su šluota į varnos lizdą? Todėl Miyazaki istorijos drauge ir gaivios, priverčiančios pažvelgti ne tik gilyn, bet ir aplinkui. O vėlyvą vakarą išėjus į pievą krūptelėti – ar čia tik vėjo gūsis ūžtelėjo, ar ant aukščiausiosios pušies tupintis totoras suriaumojo kviesdamas katinbusą?

O kokių tik būtybių pagimdo režisieriaus fantazija! Kas nenorėtų pasivažinėti katinu-autobusu, kurio sėdynės kailinės ir kuris taip meiliai murkiai? Teko skaityti, jog Japonijoje tikima, kad katė, gyvenanti paskutinį gyvenimą, gali perimti jai patikusio daikto bruožus. Taip katinas iš „Mano kaimynų totorų“ tapo katinbusu. Nausicos „naminis žvėrelis“ – voverkatė (ar tik nebus baisaus karo sukeltų mutacijų padarinys?). O kaip visus žavi miško „dvasiukai“ iš „Princesės Mononokės“! Ką jau bekalbėti apie Dievų įvairovę, pasirodančią „Šichiros

nuotykiuose“, arba šešiarankį katilinės prižiūrėtoją senelį Karačį. Sakoma, kad nemažai H. Miyazaki įvaizdžių ir personažų ateina iš Japonijoje paplitusių religijų (šintoizmo, budizmo) ir mitologijos. Gaila, kad tas pasaulis kol kas mums beveik visai nepažįstamas...
Ir vis dėlto ne vien tik sudėtingos temos, pasikartojantys motyvai ar iš pažiūros paprasti, bet gilūs turinio siužetai yra H. Miyazaki kūrinių žavesio paslaptis. Dažnas žiūrovas pirmiausia susižavi tuo, KAIP visa tai nupiešta. Kad ir kokios atsiveria naujos 3D animacijos galimybės, kuriomis taip džiaugiasi Holivudas, kepdamas „Šrekus“, „Ratus“, „Ledynmečius“, H. Miyazaki lieka ištikimas senajai pieštinei animacijai. Kompiuterinių efektų šiek tiek yra, bet jie pasitelkiami tik tam, kad subtiliai išplėstų tradicinę animaciją, o ne ją pakeistų. Visa kita – kruopščiai nupiešta rankomis. Pakartosiu – iki menkiausių detalių. Pasižiūrėkite į iliustracijas – patys pamatysite, kokie sudėtingi dalykai čia vaizduojami ir kaip kruopščiai jie išdailinti. Beje, atkreipkite dėmesį į seną anime tradiciją – fonas visada bus nupieštas gerokai kruopščiau ir detaliau nei veikėjas. O tada pažiūrėkite į veikėjo akis ir išvyskite, kiek daug jos gali perduoti emocijų! Pagaliau – jeigu pamatysite „Porco Rosso“, tai išvysite, kad įmanoma nupiešti netgi Adrijos jūros žydrynę. Ir dar taip, kad pajustum ir bangų vėsą, ir smėlio karštį...

Ar minėtas polinkis apsieiti be kompiuterių, nesižavėti itin moderniu dizainu reiškia, kad H. Miyazaki – konservatorius, užsidaręs nuo naujovių taip, kaip ilgą laiką nuo pasaulio buvo atsitvėrusi Japonija? Galbūt – režisierius niekada neslėpė, kad jis – šiek tiek kito amžiaus vaikas. Laiko požiūriu nė vienas iš jo filmų nenukelia toliau nei XX a. vidurys. Jo nežavi metropolijos, urbanizacija. Manau, tai labai glaudžiai susiję su tuo, kad Miyazaki žmogaus be gamtos

nesuvokia, todėl jo filmuose žmonės už besaikį godumą kartais tiesiog paverčiami kiaulėmis.

Taigi H. Miyazaki filmai tinkami kiekvienam – ir vaikui, ir suaugusiajam (nepatikėsite, bet „Totorus“ yra tekę žiūrėti turbūt jau keliasdešimt kartų. Ne savo noru, bet vis dėlto – neatsibodo!) Būtent jie gali sukurti atsvarą dvasinei tuštumai arba pakeisti judesio ir triukšmo fejerijas, besiliejančias iš „Cartoon Channel“. Nes, yra sakęs amžinatilsį V. Kernagis, „kartais norisi kalbėti rimčiau“ ir vaikus to pamokyti. Kad jūs įsivaizduotumėte, kaip apsidžiaugiau,

kai rinkdamas medžiagą šiam straipsniui pamačiau, kad 2008 metų vasarą, tai yra netrukus, laukia susitikimas su nauju Miyazaki filmu – „Ponyo ant skardžio“! Tiesa, šiek tiek abejoju, ar jis bus rodomas Lietuvoje (juk platintojai dar prieš keletą metų prisižadėjo, anonsavo, bet taip niekšiškai ir neparodė „Keliaujančios Houlo pilies“), bet šiais laikais – tai ne kliūtis. Žinoma, žiūrėti H. Miyazaki ne kino teatre – tai prarasti gal net trečdalį įspūdžio. Bet patikėkite manimi, kad susižavėtum jo kūryba, užtenka ir likusių dviejų trečdalių...

INFO filmai
Hayao Miyazaki režisuotų pilnametražių animacinių filmų sąrašas:
„Ponyo ant skardžio“ („Ponyo on a Cliff“), 2008 (planuojamas)
„Keliaujanti Haulo pilis“ („Howl’s Moving Castle“), 2004
„Šichiros nuotykiai dvasių šalyje“ („Spirited Away“) , 2001
„Princesė Mononokė“ („Princess Mononoke“), 1997
„Porco Rosso“, 1992
„Kikės siuntų tarnyba“ („Kiki’s Delivery Service“), 1989
„Mano kaimynai totorai“ („My Neighbour Totoro“), 1988
„Dangaus tvirtovė Laputa“ („Laputa – Castle in the Sky“), 1986
„Nausika iš Vėjų slėnio“ („Nausicaa from the Valley of the

Winds“), 1984
„Liupenas III: Kaliostro pilis“ („Lupin III: The Castle of Cagliostro“), 1979