Iš senos tekstilės – ir šluostės, ir ruberoidas
Lietuvoje populiarėja dalijimosi dėvėtais drabužiais iniciatyvos: pernai Vilniuje organizuotas dėvėtų vaikiškų drabužių komisas pritraukė tūkstančius mamų ir tėčių. VLADIMIRO IVANOVO NUOTR.
5 mln. tonų
Tiek tekstilės gaminių per metus nuperka ES šalių gyventojai. Europos Sąjungos šalyse per metus sunaudojama daugiau kaip 5 mln. t tekstilės gaminių, kurių atliekas reikės perdirbti arba utilizuoti, skaičiuoja aplinkosaugininkai. Kasmet drabužių europiečiai perka vis daugiau, nes greitąją madą propaguojantys jų gamintojai skatina vartotojus dažnai keisti aprangą ir suteikia galimybę palyginti nebrangiai atnaujinti garderobą. Besikeičiantys vartojimo įpročiai kelia rimtų aplinkosaugos problemų – sąvartynuose sparčiai gausėja tekstilės atliekų, čia vis dar patenka 80–90% visų išmetamų drabužių, avalynės, patalynės, minkštųjų žaislų. Patekę į sąvartyną natūralūs pluoštai – medvilnė, šilkas, linas, vilna – irdami didina taršą metano dujomis, kurios smarkiai prisideda prie klimato kaitos. Sintetinė tekstilė, gaminama iš panašių medžiagų kaip plastikas, sąvartyne suyra tik per 30–40 metų. Tačiau didžiąją dalį tekstilės atliekų, jei jos būtų surinktos atskirai, galima perdirbti ar dar kartą panaudoti.
Konteinerių mažoka
Skaičiuojama, kad Lietuvoje tekstilės atliekos sudaro apie 5% iš daugiau nei 1,2 mln. t per metus surenkamų komunalinių atliekų. Tiesa, dėl mažesnės gyventojų perkamosios galios Lietuvoje naujų drabužių ir apavo nuperkama gerokai mažiau nei Vakarų Europos šalyse. Tačiau tekstilės atliekų problema tokia pat aštri: platus dėvėtų drabužių pardavimo tinklas sudaro sąlygas žmonėms pigiai įsigyti didžiulį kiekį tekstilės gaminių, o panešioti jie dažniausiai keliauja į sąvartynus. Nei labdarai, nei drabužių mainams jie paprastai nebebūna tinkami, o tekstilės atliekų surinkimo konteinerių, kur būtų galima tvarkingai atsikratyti senų drabužių ar batų, šalyje neužtenka. Pirmieji tekstilės atliekų konteineriai 2007 m. atsirado Klaipėdoje, 2011 m. jie pradėti statyti Vilniuje, 2012 m. – Kaune, o šiuo metu šalyje jų įrengta daugiau nei 500. Tačiau tvarkingai išmesti nebereikalingus tekstilės gaminius galimybę kol kas turi tik trijų didžiausių Lietuvos miestų ir Neringos, Trakų bei Jonavos gyventojai. Nors kitose savivaldybėse tekstilės atliekas galima nemokamai pristatyti į didžiųjų atliekų surinkimo aikšteles, žmonėms tai ne taip patogu, nei jas išmesti netoli namų, nevažiuojant į miesto pakraščius. „Su tekstile yra lygiai taip pat kaip su kitomis antrinėmis žaliavomis: jei konteineris stovi patogioje vietoje, žmogus rūšiuos, o jei konteinerio reikia ieškoti, kur nors iki jo važiuoti, senus drabužius ar užuolaidas jis veikiausiai sumes į šiukšlių konteinerį prie namų. Todėl kuo daugiau atsiras tekstilės atliekoms skirtų konteinerių, tuo daugiau tokių atliekų pavyks surinkti“, – tvirtina Tatjana Dirkstienė, UAB „Dėvėdra“ atstovė.
Ji pabrėžia, kad išrūšiuotų tekstilės atliekų išvežimas gyventojams nieko nekainuoja, – priešingai, jie gali sutaupyti, nes, atskyrus tekstilę, sumažėja komunalinių atliekų, už kurių išvežimą ir tvarkymą reikia mokėti.
Švarios ir sausos
Kaip pasakoja p. Dirkstienė, iš konteinerių paimtos tekstilės atliekos dar kartą išrūšiuojamos į tris dalis: atskiriamos tos, kurios dar tinkamos dėvėti ar panaudoti pakartotinai, tos, kurias galima perdirbti, ir tos, kurios keliauja į sąvartyną arba panaudoti energijos gamybai ir sudeginti. „Pakartotinai naudoti ir perdirbti netinka nešvari ar užteršta tekstilė. Jei, tarkime, vyras grįžo iš žvejybos, o žmona jo purvinus drabužius sumetė į konteinerį, nelieka nieko kita, tik vežti juos į sąvartyną“, – aiškina p. Dirkstienė. Ji primena, kad į tekstilės atliekoms skirtus konteinerius galima mesti senus drabužius, avalynę, patalynę, užuolaidas, minkštuosius žaislus. Tačiau jie turi būti sausi ir švarūs, supakuoti į maišelius, kad nesušlaptų nuo lietaus ar nesusiteptų, jei į konteinerį kas įmestų nešvarių atliekų. Anot p. Dirkstienės, vienos tekstilės atliekos perdirbamos Lietuvoje, kitos gabenamos perdirbti į užsienio šalis. Panaudojimo spektras platus. Iš natūralaus medvilnės pluošto drabužių ar patalynės gaminamos šluostės, kurias mielai naudoja automobilių servisai, metalo ir medžio apdirbimo įmonės staklėms ir įrenginiams valyti. Perdirbta odinė ar guminė avalynė paverčiama ruberoidu ar geotekstile, kuri naudojama kelių ir pastatų statybai, žemės ūkyje. Sintetiniai drabužiai perdirbami į baldų užpildams naudojamą vatą ar polimerus, iš kurių gaminamos prekių pakuotės. Planuojama, kad ateityje tekstilės atliekų konteinerių turės atsirasti kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje. Rūšiuojamojo atliekų surinkimo plėtros planuose numatyta, kad savivaldybės turės užtikrinti, jog jų valdomose komunalinių atliekų sistemose rūšiuojant atliekas jų susidarymo vietose atskirai būtų surenkamos ir tekstilės atliekos.
5 mln. tonų
Tiek tekstilės gaminių per metus nuperka ES šalių gyventojai. Europos Sąjungos šalyse per metus sunaudojama daugiau kaip 5 mln. t tekstilės gaminių, kurių atliekas reikės perdirbti arba utilizuoti, skaičiuoja aplinkosaugininkai. Kasmet drabužių europiečiai perka vis daugiau, nes greitąją madą propaguojantys jų gamintojai skatina vartotojus dažnai keisti aprangą ir suteikia galimybę palyginti nebrangiai atnaujinti garderobą. Besikeičiantys vartojimo įpročiai kelia rimtų aplinkosaugos problemų – sąvartynuose sparčiai gausėja tekstilės atliekų, čia vis dar patenka 80–90% visų išmetamų drabužių, avalynės, patalynės, minkštųjų žaislų. Patekę į sąvartyną natūralūs pluoštai – medvilnė, šilkas, linas, vilna – irdami didina taršą metano dujomis, kurios smarkiai prisideda prie klimato kaitos. Sintetinė tekstilė, gaminama iš panašių medžiagų kaip plastikas, sąvartyne suyra tik per 30–40 metų. Tačiau didžiąją dalį tekstilės atliekų, jei jos būtų surinktos atskirai, galima perdirbti ar dar kartą panaudoti.
Konteinerių mažoka
Skaičiuojama, kad Lietuvoje tekstilės atliekos sudaro apie 5% iš daugiau nei 1,2 mln. t per metus surenkamų komunalinių atliekų. Tiesa, dėl mažesnės gyventojų perkamosios galios Lietuvoje naujų drabužių ir apavo nuperkama gerokai mažiau nei Vakarų Europos šalyse. Tačiau tekstilės atliekų problema tokia pat aštri: platus dėvėtų drabužių pardavimo tinklas sudaro sąlygas žmonėms pigiai įsigyti didžiulį kiekį tekstilės gaminių, o panešioti jie dažniausiai keliauja į sąvartynus. Nei labdarai, nei drabužių mainams jie paprastai nebebūna tinkami, o tekstilės atliekų surinkimo konteinerių, kur būtų galima tvarkingai atsikratyti senų drabužių ar batų, šalyje neužtenka. Pirmieji tekstilės atliekų konteineriai 2007 m. atsirado Klaipėdoje, 2011 m. jie pradėti statyti Vilniuje, 2012 m. – Kaune, o šiuo metu šalyje jų įrengta daugiau nei 500. Tačiau tvarkingai išmesti nebereikalingus tekstilės gaminius galimybę kol kas turi tik trijų didžiausių Lietuvos miestų ir Neringos, Trakų bei Jonavos gyventojai. Nors kitose savivaldybėse tekstilės atliekas galima nemokamai pristatyti į didžiųjų atliekų surinkimo aikšteles, žmonėms tai ne taip patogu, nei jas išmesti netoli namų, nevažiuojant į miesto pakraščius. „Su tekstile yra lygiai taip pat kaip su kitomis antrinėmis žaliavomis: jei konteineris stovi patogioje vietoje, žmogus rūšiuos, o jei konteinerio reikia ieškoti, kur nors iki jo važiuoti, senus drabužius ar užuolaidas jis veikiausiai sumes į šiukšlių konteinerį prie namų. Todėl kuo daugiau atsiras tekstilės atliekoms skirtų konteinerių, tuo daugiau tokių atliekų pavyks surinkti“, – tvirtina Tatjana Dirkstienė, UAB „Dėvėdra“ atstovė.
Ji pabrėžia, kad išrūšiuotų tekstilės atliekų išvežimas gyventojams nieko nekainuoja, – priešingai, jie gali sutaupyti, nes, atskyrus tekstilę, sumažėja komunalinių atliekų, už kurių išvežimą ir tvarkymą reikia mokėti.
Švarios ir sausos
Kaip pasakoja p. Dirkstienė, iš konteinerių paimtos tekstilės atliekos dar kartą išrūšiuojamos į tris dalis: atskiriamos tos, kurios dar tinkamos dėvėti ar panaudoti pakartotinai, tos, kurias galima perdirbti, ir tos, kurios keliauja į sąvartyną arba panaudoti energijos gamybai ir sudeginti. „Pakartotinai naudoti ir perdirbti netinka nešvari ar užteršta tekstilė. Jei, tarkime, vyras grįžo iš žvejybos, o žmona jo purvinus drabužius sumetė į konteinerį, nelieka nieko kita, tik vežti juos į sąvartyną“, – aiškina p. Dirkstienė. Ji primena, kad į tekstilės atliekoms skirtus konteinerius galima mesti senus drabužius, avalynę, patalynę, užuolaidas, minkštuosius žaislus. Tačiau jie turi būti sausi ir švarūs, supakuoti į maišelius, kad nesušlaptų nuo lietaus ar nesusiteptų, jei į konteinerį kas įmestų nešvarių atliekų. Anot p. Dirkstienės, vienos tekstilės atliekos perdirbamos Lietuvoje, kitos gabenamos perdirbti į užsienio šalis. Panaudojimo spektras platus. Iš natūralaus medvilnės pluošto drabužių ar patalynės gaminamos šluostės, kurias mielai naudoja automobilių servisai, metalo ir medžio apdirbimo įmonės staklėms ir įrenginiams valyti. Perdirbta odinė ar guminė avalynė paverčiama ruberoidu ar geotekstile, kuri naudojama kelių ir pastatų statybai, žemės ūkyje. Sintetiniai drabužiai perdirbami į baldų užpildams naudojamą vatą ar polimerus, iš kurių gaminamos prekių pakuotės. Planuojama, kad ateityje tekstilės atliekų konteinerių turės atsirasti kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje. Rūšiuojamojo atliekų surinkimo plėtros planuose numatyta, kad savivaldybės turės užtikrinti, jog jų valdomose komunalinių atliekų sistemose rūšiuojant atliekas jų susidarymo vietose atskirai būtų surenkamos ir tekstilės atliekos.
Tik iki birželio 10 d.
fiziniams asmenims nuo 16 Eur/mėn.
- Esminių naujienų santrauka kasdien
- Podkastai - patogu keliaujant, sportuojant ar tiesiog norint išnaudoti laiką produktyviau
- „Mano pinigai“ - praktiški patarimai apie investavimą, realūs dienoraščiai
