Valstybės įmonės užspaudė dividendus

Valstybinių įmonių vadovai mieliau naudoja uždirbtą pelną ir nesidalija su valstybe, nei ima kur kas pigesnes banko paskolas. Mat bankas įpareigoja didinti veiklos efektyvumą, akylai stebi įmonės veiklą, reikalauja drausmės, ataskaitų ir kt. O tai vadovams neparanku. Algimanto Kalvaičio nuotr. Užkamšyti bent dalį spragų, kurios kamuoja „Sodrą“, kompensuoti per krizę sumažintas pensijas ir kažkiek palengvinti valstybės biudžeto naštą galėtų padėti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) dividendai. Pagal ilgalaikę valstybės nustatytą dividendų politiką apie 80% VVĮ pelno kasmet turėtų būti pervedama į biudžetą dividendais. Tačiau VVĮ išsikovojo išimčių – įmonės, vykdančios strateginius investicinius projektus, uždirbtu pelnu gali nesidalyti su valstybe. Kiek uždirba valstybės įmonės? 2012 m. valstybės biudžete buvo suplanuota gauti 524 mln. Lt dividendų, tačiau šiemet šie planai kur kas kuklesni – apie 200 mln. Lt. Bet ir šiuos pinigus sunku iš įmonių išprašyti. Iš suplanuotų pinigų pirmąjį šių metų pusmetį biudžetas jau negavo 47 mln. Lt.
Pernai Ūkio ministerija suskaičiavo, kad VVĮ galėtų uždirbti 949 mln. LT daugiau pelno, nei uždirba. Tiesa, dalį jo – 404 mln. Lt – šios bendrovės skiria visuomeniniams įsipareigojimams, tačiau likę 545 mln. Lt yra potencialus pelnas. Vadinasi, atmetus subsidijuojamas paslaugas, kasmet jos galėtų uždirbti apie 1 mlrd. Lt ir į biudžetą sumokėti apie 800 mln. Lt. Esminis klausimas – ar valstybės valdomos bendrovės bus tvarkomos pagal privačių bendrovių principus? Jei taikomi privačios nuosavybės principai, tuomet įmonė turi uždirbti pelno, o uždirbusi jo – mokėti ir dividendus. Savininko (visų mūsų) nustatyti tikslai vers ne miegoti prie vairo, o darbą dirbti pirmiausia savo valstybei.
VVĮ vadovai mėgsta atsikalbinėti: esą uždirbtų pinigų reikia strateginiams projektams finansuoti, todėl atiduoti jų valstybei niekaip neišgalintys. Tačiau ekonomistai tokius dejavimus atremia rimtu argumentu – dividendus galima pagausinti strateginiams projektams nukreipiant gerokai atpigusias skolintas lėšas, o perteklinį nuosavą VVĮ kapitalą paversti dividendais, kurie galėtų papildyti deficitinį šalies biudžetą ir net užkamšyti beveik 11 mlrd. Lt siekiančią „Sodros“ skylę (VŽ, 2013 11 06).
Vargu ar dera priminti, kad nuosavas kapitalas visada yra brangesnis nei skolintas. Tačiau valstybės įmonių vadovai atkakliai įrodinėja akcininkams, kad uždirbtą pelną reikia palikti įmonėje, investuoti ir t. t. Nors bankai pasiryžę kredituoti gerai veikiančių VVĮ įmonių strateginius projektus, įmonių vadovai kratosi tokios galimybės. Priežastis paprasta – skolintas kapitalas įpareigoja didinti veiklos efektyvumą, paskolą suteikęs bankas akylai stebi įmonės veiklą, reikalauja drausmės, ataskaitų ir kt. Kur kas ramesnį gyvenimą VVĮ vadovams užtikrina disponavimas savo uždirbtais pinigais. Tai kas, kad jų reikia valstybei kitiems projektams ar neatidėliotinoms reikmėms finansuoti... Karti patirtis rodo, kad prisidengusios viešosiomis paslaugomis VVĮ vykdo komercinius projektus, kurie iš tikrųjų turėtų būti vykdomi pagal visiškai kitus dėsnius.
Kaip VŽ aiškino Kristianas Mortensenas, asociacijos „Baltic Institute of Corporate Governance“ prezidentas, VVĮ diegiami valdysenos ir vadovybės atrankos principai yra itin svarbūs – nuo jų priklauso tiesioginė VVĮ veiklos sėkmė. Kartu p. Mortensenas pastebi tendenciją: VVĮ vėl tampa politinėms partijoms artimų asmenų prieglobsčiu. Iš tikrųjų ši tendencija – ne nauja. VVĮ seniai yra politikų dėmesio centre – tai rodo ir vadovų kaita: kai tik į valdžią ateina nauja partija, strateginių ir pelningiausių įmonių vadovai kaipmat keičiami „savais“ kadrais, ne visada atsižvelgiant į jų patirtį ir gebėjimus. Dar ir todėl VVĮ vadovai nenori (ar negali) savo projektams skolintis iš bankų – sunku būtų įsivaizduoti, kad bankai leistų remti partijas iš skolintų pinigų...