Išeitis – aukštosios technologijos?

Violeta Klyvienė Prieš šiek tiek daugiau nei savaitę Vilniuje įvyko jau tradicine tapusi konferencija – „Inovacijų diena 2009“, kurios metu buvo prisimintas auštųjų technologijų sektorius (ATS). Aukštosios technologijos Lietuvoje niekada nepasižymėjo nei valstybės, nei finansų sektoriaus išskirtiniu dėmesiu – pirmiausia, mano nuomone, dėl to, kad tai dažniausiai su didele rizika susijusi verslo sritis. Tačiau kiekvienoje didesnėje ar mažesnėje valstybės strategijoje tarp prioritetų figūravo ATS plėtra. Valstybės pastangos plėtoti vadinamuosius silikono slėnius dažnai pagreitį įgaudavo tik kaip nekilnojamojo turto projektai. Kita vertus, kalbant apie ATS, neretai sakoma, kad tai yra „pažadų ekonomika“. O tai reiškia, kad galimybės gauti finansavimą su ATS susijusiam projektui gali būti labai ribotos ir dėl visai objektyvių priežasčių – didelės rizikos. Tik trilypė – verslo, valstybės ir mokslo sąjunga – davė apčiuopiamų rezultatų ne vienai šaliai. Aukštosios technologijos (AT) istoriškai sudarė santykinai nedidelę dalį Lietuvos ekonomikoje. 2004–2007 m. laikotarpiu, statistikos agentūros „Eurostat
“ duomenimis, AT pramonės sukurto produkto dalis Lietuvos eksporto struktūroje išaugo nuo 3 iki 7%. Tačiau tai tebuvo mažiau nei pusė ES-27 šalių vidurkio. Didesnes finansinių paskatų inovacijoms versle plėtojimo galimybes Lietuvai atveria 2007–2013 m. ES struktūrinė parama. ATS plėtra Lietuvoje svarbi ir dėl specifinių problemų. Kol kas niekas Lietuvoje nedrįsta įvardinti, kokių elektros kainų galime tikėtis, uždarius Ignalinos AE. Tačiau visi supranta, kad pramonės sektorių, orientuotų į žemas ir vidutines technologijas, laukia ypač sunkūs laikai. Iš esmės jau netolimoje ateityje „senųjų“ technologijų verslas gali tiesiog nebeįpirkti elektros energijos. Tokios strategijos naudą akivaizdžiai junta Vokietijos ekonomika. Šalis pagamina apie 30% visos pasaulio vėjo energijos – šiuo metu daugiau nei trečdalis pasaulyje pagaminamų saulės elementų ir beveik kas antra vėjo jėgainė yra pagaminta Vokietijoje. Aplinkos apsaugos sritis iki 2020 m. Vokietijoje galės sukurti daugiau darbo vietų nei šiuo metu sukuria didžiausią užimtumą lemiančios pramonės šakos – mašinų gamyba ir automobilių pramonė.
Šiandieninis Lietuvos ekonomikos nuosmukis negali būti „nurašytas“ vien tik globalios kreditų krizės, iš esmės lėmusios pasaulines recesijos tendencijas, poveikiui. Didelė rizika buvo susijusi ir su tuo, kad reikšmingiausia skolinto kapitalo srautų dalis buvo nukreipta tik vidaus paklausai skatinti. Tai lėmė ir lėtesnį nei tikėtasi darbo našumo konvergavimo procesą. Akivaizdu, kad didesnį proveržį šioje (našumo augimo) srityje galėtų lemti spartesnė aukštųjų ir vidutiniškai ATS raida. Kaip taikliai pažymėjo vienas aukšto rango ES pareigūnas – turime baigti 100 lapų apimančių strategijų rašymą, tokių „produktų
“ nereikia nei saviems, nei eurobiurokratams. Svarbiausia – bandyti perimti sėkmingus kitų valstybių ATS skatinimo modelius ir siekti konkrečių jungtinių verslo bei valstybės projektų įgyvendinimo, o tai savo ruožtu sukurs prielaidas atsigauti ir kitiems finansavimo šaltiniams.