Mokesčių liaudies draugovė

Nuo 1998 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Pinigų plovimo prevencijos įstatymas perėmė kai kurias liaudies draugovės idėjas. Pinigų plovėjų sekimo ir registravimo užduotis patikėta plačiosioms verslo masėms. Joms įsakyta savo sąskaita apsiginkluoti ne vien kompiuteriais, bet ir kanceliariniais sąsiuviniais, virvelėmis, ylomis, antspaudų laku.
Mat ne kiekvienam verslininkui pagal kiŠenĘ turĖti kompiuterinĮ registrĄ, kuriame kaupiama informacija apie pinigines operacijas, viršijančias 50.000 Lt. Todėl numatyta, kad registrą galima pildyti žurnale, kurio lapai sunumeruoti, o pirmasis antspauduotas mokesčių policijoje. Aišku, ne visi entuziastai suriš žurnalus ašutine virvele ir užvarvins rudo kanceliarinio lako, tačiau ir kukliau atrodantys registrai turėtų išgąsdinti visus pinigų plovėjus.
Jie dabar neprasiverš pro tankias liaudies draugovės gretas, nes įstatymas įpareigoja nustatyti kliento tapatybę dar prieš pradedant piniginę operaciją. Fizinis asmuo atpažįstamas iš vardo, pavardės, asmens kodo, taip pat iš leidimo gyventi Lietuvoje numerio bei galiojimo laiko; juridinis asmuo prisistato ne vien pavadinimu, buveinės adresu, kodu, bet ir registravimo pažymėjimo numeriu bei jo išdavimo data. Atstovai pateikia duomenis ne tik apie save, bet ir apie atstovaujamuosius.
Įstatymas ir jo aiŠkinimai mobilizavo Į kovĄ su neŠvariais pinigais kelias deŠimtis tŪkstanČiŲ ŽmoniŲ. Smulkiojoje įmonėje į pirmąją gretą stoja savininkas, didesnės bendrovės į mūšį siunčia vyriausiuosius buhalterius, o pačios didžiausios tikriausiai kuria savas kuopas. Bankai priversti komplektuoti divizijas, nes operacijos, viršijančios 50.000 Lt, sudaro nuo trečdalio iki pusės jų dienos apyvartos. Tolimo užkampio verslininkas krebždės plunksna, kad į policijoje registruotą knygą įrašytų visus tuos tapatybės dokumentus, operacijų sumas, datas, įvykdymo būdus ir t.t.
Visą šį valdžios beprotnamį dar galėtum pateisinti, jeigu informatoriams per prievartą – verslininkams būtų proporcingai sumažinti mokesčiai, kuriuos panašioms reikmėms perskirsto policijai ar kitai institucijai biudžetas už tokių fuknkcijų atlikimą. Tačiau anonimu išlikęs genialusis valdžios klerkas, sukūręs visą šį jovalą, mano, kad verslininkams nieko nekainuoja visi tie "donosų" rašymai, registro tvarkytojų išlaikymas, kompiuterių įsigijimas, dokumentacijos sagojimas 10 m., galų gale duomenų apie mokėtojus rankiojimas. Nesugebėdamas efektyviai tvarkyti valstybės, iš mokesčių mokėtojų parazituojantis valdininkas pasirinko didelio proto ir pastangų nereikalaujantį problemos sprendimo būdą – be gailesčio melžti tą, kuris jį maitina vien tam, kad kokios nors tautinės šventės proga galėtų lyg anų laikų pionierius iškilmingai raportuoti Premjerui ar Prezidentui apie sėkmingai atliktą užduotį ir už didelį asmeninį indėlį tikėtis kokios nor
s žvaigždutės.