Kvapnieji salierai – ir šaknelės, ir viršūnėlės

Geriausiai ypatingi, specifiniai salierų aromatai ir skoniai atsiskleidžia daržovę verdant, troškinant, kepant. Salierų yra kelių rūšių – šakninių, lapinių, lapkotinių. Skonio ir maistinės savybės jų panašios, o skiriasi tuo, kad augant labiau išsivysto viena ar kita augalo dalis. Visų salierų rūšių galima nusipirkti parduotuvėse, o darbštesni sodininkai ropinių salierų sugeba rūsiuose išsaugoti iki ankstyvo pavasario. Maistui tinkamos visos augalo dalys, todėl keista,kad šiai universaliai daržovei žiemos ir pavasario valgiaraštyje šeimininkės skiria palyginti nedaug dėmesio ir, belaukdamos naujo derliaus, dažniau renkasi bulves ar kitokias ropines daržoves. Saliero lapkočiai dažniausiai naudojami salotoms, dedama jų į sriubas, troškinius. Lapiniai salierai yra labiau prieskoninė žolė. Saliero šaknis yra aromatingiausia iš šakninių daržovių. Ji gardi žalia, virta, sutrinta į košes ar kepta – žodžiu, beveik kaip bulvės, tik daug stipriau kvepia. Salierai dera su daugeliu kitų daržovių, tinka prie mėsos (ir ryškaus skonio žvėrienos), patiekalų su grybais. Paprastiems pupelių, kopūstų, bulvių patiekalams salieras suteiks pikantiško kvapo ir subtilaus skonio užuominų. „Galbūt šeimininkes atstumia neypatinga saliero šaknies išvaizda ir tai, kad norint ką nors iš jos paruošti, reikės šiek tiek ilgiau užtrukti virtuvėje. Pasistengti reikia – užtrunka nulupti, supjaustyti, išvirti, sutrinti. Bet dėl to ypatingo skonio ir kvapo – verta“, – interneto svetainėje timesonline.co.uk rašo Joanna Weinberg, kulinarijos knygų autorė.
Salotoms, košėms
Griežinėliais, riekelėmis ar kaip kitaip supjaustyta žalia saliero šaknis dažniausiai naudojama kaip vienas iš salotų ingredientų. Salierus užpylus lengvu padažu iš aliejaus ar acto, salotos bus gaivios ir gan aitrios. Salierų ir morkų salotoms galima ruošti saldžiarūgštį užpilą. Vienas variantas – sumaišyti truputį aliejaus, acto, šiek tiek garstyčių ir cukraus, kitas – užpilą gaminti iš grietinės, citrinos sulčių, garstyčių ir medaus. Ponia Joanna moko: visais atvejais užpilus ant salierų reikia pilti tik supjausčius daržoves – salierai, kaip ir bulvės, greitai patamsėja. Nepaneigiama ir nepakeičiama klasika yra remuladas (pranc. remoulade) – prancūzų sugalvotas pagardas. Paprastai tariant – tai prieskoninėmis žolelėmis ir daržovėmis pagardintas riebus majonezas. Įvairių šalių virėjai jį gamina ir naudoja šiek tiek skirtingai, o patys prancūzai maišo ir salierų remouladą (céleri rémoulade) – tai vienas iš tradicinių žalių salierų naudojimo būdų. Salierus reikia sutarkuoti „burokine“ tarka ir sumaišyti su geru majonezu, trupučiu Dižono garstyčių, keliom skiltelėm smulkinto česnako ir žiupsneliu pipirų. Labai skanu su vytintu, rūkytu kumpiu, tiks prie šaltos virtos mėsos. Geriausiai ypatingi, specifiniai salierų aromatai ir skoniai atsiskleidžia daržovę verdant, troškinant, kepant. O kepti juos irgi reikia taip kaip bulves: nulupi, supjaustai griežinėliais ar riekėmis, nuplikai vandeniu ir dedi į karštą orkaitę. Iš virtų salierų (vienų ar maišytų su bulvėmis) gaminama nuostabiai kvepianti košė, virtuvės meistrai tokią mėgsta pagardinti šlakeliu trumų aliejaus. „Iš salierų, su salierais galima pagaminti puikių užkepėlių: supjaustai riekelėmis, išdėlioji sviestu išteptoje ir česnakais ištrintoje kepimo formoje, palaistai grietinėle (kad nepritrūktų drėgmės), ant viršaus gausiai pabarstai parmezano ir dedi į vidutinio karštumo orkaitę geram pusvalandžiui“, – apetitą žadina p. Weinberg ir siūlo daugiau idėjų ieškoti skirtingų kraštų tradicinėse virtuvėse. Štai ispanai maišo žuvų, salierų ir alyvuogių salotas, jie ir pomidorų sriubas gardina šia daržove. Airiai jų deda į mėsos pyragus, rytų kraštų kulinarai – į ryžių patiekalus, o salierų košę maišo su vištiena.
parengė Daiva Sutkutė