Usnynas dar veši

„Bent oficialūs skaičiai rodo, kad Finansų ministerija sugebėjo panaikinti 0,5 mlrd. Lt skolą verslui, už tai Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė nusipelnė pagyrimo. Juditos Grigelytės nuotr. Didžiąją jų dalį galima apibūdinti vienu sakiniu – „Vyriausybė meluoja, jog nėra skolinga verslui, ir nereikia apsimesti, kad savivaldybių skolos nėra valstybės skolos“.
Tačiau oficialūs skaičiai rodo, kad Finansų ministerija sugebėjo panaikinti 0,5 mlrd. Lt skolą verslui, ir už tai Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė nusipelnė pagyrimo.
Iš dalies šiuos skaičius patvirtina ir vakarykštė vz.lt apklausa, tik 5% iš per 1.000 balsavusiųjų internete teigia, jog jiems skolingos vyriausybinės institucijos, 2% – savivaldybės. Taigi vieną duriančią usnį iš savojo daržo Vyriausybė gali išrauti. O štai dėl Dainiaus Kreivio, ūkio ministro, pastabų, kad Vyriausybė negali daryti įtakos savivaldybių biudžetams ir jų vykdymui, galima ginčytis. Net pamiršus, kad iš valstybės biudžeto savivaldybės gauna dotacijų valstybės priskirtoms funkcijoms vykdyti, Vyriausybė turi svertų, kaip „gerinti dialogą“ su savivaldybėmis. Visų pirma ministrui nederėtų pamiršti, kad daugumoje savivaldybių valdančiosios koalicijos pajėgos yra itin stiprios, tereikia prisiminti, jog ne taip seniai ir sostinės valdžia perėjo į koalicijos rankas.
Neoficialiai skundžiamasi, kad dalis savivaldybių įprato gyventi ne pagal kišenę, jog pradeda investicinius projektus neturėdamos tam lėšų, tikėdamos, kad kaip nors pavyks ar verslininkų sąskaita, ar Vyriausybei padedant juos baigti. VŽ nuomone, tokių problemų būtų mažiau, jei dėl jų būtų dažniau diskutuojama partijų viduje. Žinoma, reikėtų, kad ir koalicijos partneriai labiau pasitikėtų ir gerbtų vieni kitus.
Redakcija negali neatkreipti dėmesio dar į vieną kylančią bėdą, jos oficialūs pareigūnai nenorės pavadinti „skola verslui“, tačiau ji egzistuoja: per kelias dienas padidinus PVM, šiandien valstybės ir savivaldybių institucijos purtosi mokėti 1% (o maisto produktų tiekimo ir keliolikos) už pabrangusius jau atliktus ar atliekamus darbus.
Verslui tai sudaro nemažas sumas, ypač kai ir kiti mokesčiai padidėjo, todėl nederėtų dėl trumpalaikių tikslų aukoti pasitikėjimo valstybe. Kalbos apie tai, kad turėjo sutartyse numatyti politikų žingsnius, esmės nekeičia, kaip ir p. Kubiliaus pamėgtas argumentas „reikėjo skaityti mūsų rinkiminę programą“. Vyriausybė, išsprendusi šį teisinį-politinį rebusą, tikrai sulauktų daugiau verslo visuomenės supratimo ir palaikymo. Kita nerimu suskambėjusi nata – valdžios norai peržiūrėti jau pasirašytas sutartis ir keisti jose numatytas kainas. Iš dalies suprantamas toks noras, nes socialdemokratų ministrų kabinetas pagarsėjo trumparegišku dosnumu, o korupcijos indeksas iki šiol nesumažėjo nė per nago juodymą. Tačiau šį kartą VŽ ragintų neskubėti, kad per naktį priskaldytos malkos skaudžiai nedegintų ne tik verslo, bet ir „permainų koalicijos“.