„Bus gerai ir taip“ – negalioja

Sonata Kazimieraitienė, Čikagoje gyvenanti keramikė: „Reikia dirbti iki galo, dirbti taip, kad džiugintum žmones, taip, kad ir pati likčiau patenkinta.“ AGNĖS RANONYTĖS NUOTR. Čikagos ir priemiesčių mokyklose drauge su vaikais keramikos lipdinius kurianti, viešąsias Čikagos ir kitų miestų erdves dekoruojanti Sonata Kazimieraitienė pasakoja, kad į meno pasaulį Amerikoje ją atvedė palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Išlikti jame padeda darbštumas, atsakomybės jausmas ir noras viską padaryti kuo geriau. Paskutinį užsakymą – sukurti pano Lino apygardos bendruomenės paslaugų įstaigai Sidar Rapidso mieste, Ajovos valstijoje, – VŽ „Savaitgalio“ pašnekovė gavo viešajame konkurse nurungusi 700 kitų menininkų. Sonata projektui paskyrė visą 2011 m. vasarą, į jį buvo įtraukti ir 300 vietos gyventojų, iš jų 250 – neįgalūs.
Kiekvienas žmogus kūrė savo 15X15 cm dydžio keramikos plytelę, ji buvo ir vietinės apygardos žemėlapio dalis. Taip darbas, pavadintas „Miesto sielos žemėlapiu“ (“Mapping a Sense of Place“), pavaizdavo ne tik vietovę kaip tam tikrą teritoriją, bet ir atspindėjo gyventojų jausmus apie gyvenamąją vietą, pomėgius, vertybes, tai, kas juos su ta vieta sieja.
„Dirbau tris mėnesius po 16–18 val. kasdien, įskaitant šeštadienius ir sekmadienius. Sukūrėme 6X7,5 m dydžio pano. Išsunkiau save tiek, kad baigusi darbą ilgai negalėjau žiūrėti į molį. Galėjau stengtis mažiau, vadovautis principu, kad padarau, kas priklauso, ir dėl kitko nesuku galvos. Bet tai ne man: nei aš, nei miestelio žmonės nebūtų patenkinti. O dabar man pas juos atgal prašytis nereikia, Sidar Rapidso vadovai patys ieško finansavimo naujiems projektams, kad galėtų mane kviestis dirbti drauge“, – šypsosi p. Sonata. Bet apie viską – nuo pradžių.