Verslas įtraukia, užburia ir atneša džiaugsmo

Aldona Udrienė, konkurentų vadinama ne tik Pakruojo krašto aludarių karaliene, bet ir „širdies žmogumi“ Vladimiro Ivanovo nuotr.

Nieko keisto, kad levandų spalvos drabužius dėvinčią ir levandomis kvepiančią Jūratę Lankauskaitę-Kregždienę, „Lavender Village“ savininkę, draugai juokais pravardžiuoja Levandauskaite. Vladimiro Ivanovo nuotr.
Rasa ir Rytis Godelaičiai, UAB „Kaniu“ savininkai, pirmuosius verslo metus baigė laimėję „Inovatyvaus produkto“ prizą. Herkaus Milaševičiaus nuotr.

Gediminas Gaidelis, garso sistemų konstruktorius, verslą kuria ant nostalgijos pagrindo – dešimtmečiu tebesitęsiančios „vinilo“ grįžimo tendencijos. Herkaus Milaševičiaus nuotr.

Ūkininkas Gintautas Alksninis neabejoja, kad laikui bėgant kiekvienas netrikdomas galės daryti savo darbą, valdžios institucijose atsiras daugiau pagarbos žmogui, kuriančiam kasdienį produktą, o vietiniai suvoks, kad dirbti ir užsidirbti daug naudingiau ir maloniau nei tik skųstis ir skųsti. Juditos Grigelytės nuotr. Argi ne stebuklu galima pavadinti idėją netoli Vilniaus levandomis apsodinti hektarą žemės, rizikuojant, kad augalas rūsčios lietuviškos žiemos gali ir neišgyventi?
„Negaliu meluot – išsikrausčiau iš proto dėl levandų. Žmonės jau juokiasi iš manęs, nepiktai“, – nuoširdžiai prisipažįsta Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė, levandų ūkio „Lavender Village“ savininkė.
Kai ateis laikas, jos levandų laukuose galbūt fotografuosis vestuvininkai – tai populiaru šalyse, kuriose levandos plačiai paplitusios. Tačiau levandos ne vien grožiui – nuskintos jos džiovinamos puokštėms, patiekalams, vaistažolių atsargoms, interjero detalėms, o iš šviežių žiedų p. Jūratė sunkia hidrolatą – distiliuotą levandų vandenį. Juo galėtų susidomėti natūralių veido, rankų kremų, kitokios kosmetikos gamintojai.
„Savo pagaminto levandų hidrolato mėginį jau siunčiau didmenininkams į Jungtinę Karalystę – jie buvo sužavėti“, – apie tai, kaip stebuklas virsta tikrove, pasakoja mūsų laikraščio herojė.
Kitoks nei visi ir buvęs žurnalistas Gintautas Alksninis, kuris kone 10 m. gyveno ir dirbo korespondentu JAV, o grįžęs į Lietuvą tapo ūkininku. Maža to, ūkininkaudamas taiko metodus, aplinkiniams keliančius nuostabą, pavydą ar net pyktį. Ūkyje – 300 karvių ir 150 prieauglio. O „amerikonu“ aplinkinių vadinamas vyriškis yra užsispyręs lyg tikras žemaitis. Nieko keisto, kad iš pat pradžių naujojo ūkininko veikla aplinkiniams ėmė kelti nuostabą ar net pyktį, mat tų ūkio darbuotojų, kurie mieliau buvo linkę pinigus gauti už dyką buvimą nei dirbti, buvo paprašyta išeiti. Prasidėjo skundai ir „amerikonui“ teko kovoti lyg kokiam Donkichotui, kad įrodytų, jog jo ūkis kitoks.
Kokia iškalbinga ir visiems verslininkams suprantama detalė: vieni tikrintojai prisikabino dėl to, kad aplink ūkio teritoriją nėra lentelių su užrašu „Atsargiai, piktas gyvulys“. Ponas Alksninis pasakoja ėmęs prieštarauti, kad visos jų karvės laimingos, bet revizoriai baudą įpaišė. Kaipgi kitaip – karvės juk nepaklausi, ar ji laiminga.