VDFF ekrane – nuo politinių įtampų iki ekologijos

Festivalio programa, kurioje – per 30 ilgametražių ir trumpametražių filmų, tradiciškai suskirstyta į kelias atskiras programas. 

Pagrindinės programos filmai fokusuojasi į istorinius ir politinius diskursus, žmogaus ir skirtingų gyvybės formų sugyvenimą. Dvi trumpametražių eksperimentinių filmų programos trina dokumentikos ir fikcijos ribas. 

Festivalį atidaręs režisierės, kuratorės, šiuolaikinio meno scenos kūrėjos Gerdos Paliušytės filmas „Laivas“ pasakoja apie legendinį choreografą Algirdą Stravinską, šiuolaikinio šokio ir breiko pradininką Lietuvoje. Filme apie primirštą, šokio aikštelėje perversmą padariusią asmenybę G. Paliušytė sujungė archyvinę 9-ojo dešimtmečio medžiagą, kurioje užfiksuoti A. Stravinsko kolektyvo pasirodymai, jo atsiminimai, to metu restoranų spindesys ir legendinio šokėjo gyvenimas socialiniame būste šiandien. 

Įdomu: G. Paliušytės filmo operatorius buvo Vytautas Katkus, šių metų Karlovi Varų festivalyje už filmą „Svečias“ apdovanotas kaip geriausias režisierius, o tik ką įvykusiame Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje paskelbtas geriausiu Baltijos šalių filmu. 

Grįžtant į VDFF – istorinės atminties temą festivalyje plėtoja kita lietuviška premjera – Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje savo kūrinius pristačiusio armėnų ir lietuvių kilmės menininko Andriaus Arutiuniano juosta „Baigties trauka“, apie kurį Ona Kotryna Dikavičiūtė, programos sudarytoja, sako, jog šis filmas „siūlo ne reprezentaciją, o patyrimą: išveda žiūrovą iš įprasto ritmo, leisdamas įeiti į lėtą, geologinio ir mitinio laiko tėkmę. Jis pabudina Kaukazo kalnus ir kviečia išgirsti, kaip demonai ima šnabždėtis apie pasaulį, kuris kartoja savo klaidas greičiau nei mes spėjame į jas žiūrėti“. 

Retrospektyvos 

Šiemet festivalis parengė dvi ypatingas retrospektyvas. Viena jų skirta Želimirui Žilnikui (g. 1942), vienam pagrindinių Jugoslavijos juodosios kino bangos ir serbų kino avangardo balsų, „Auksinio lokio“ laureatui. Antroji – Marytei Kavaliauskas (g. 1943), Lietuvoje mažai žinomai išeivių kino ir garso režisierei. 

Tai pačiai kartai priklausančių režisierių programos atskleis skirtingas dokumentinio kino perspektyvas, susiformavusias priešingose kultūrinėse aplinkose ir kinematografinėse tradicijose. Pasak festivalio rengėjų, socialiai ir politiškai angažuotas Ž. Žilniko kinas jungia žvilgsnį į visuomenės paribius, bjaurasties estetiką, išblukusias ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio kino, neprofesionalių aktorių plastiką. Retrospektyvoje pristatomi ankstyvieji Ž. Žilniko trumpametražiai filmai, tarp jų – ir garsusis „Juodasis filmas“, komerciškai sėkmingiausias debiutinis ilgametražis filmas „Ankstyvieji darbai“, pelnęs „Auksinio lokio“ apdovanojimą, ir šiemet Berlyno kino festivalyje parodytas „Restitucija, arba Senosios gvardijos sapnas ir pabudimas“. 

Raudonojo kryžiaus koncentracijos stovykla netoli Nišo miesto okupuotos Serbijos pietuose, ankstyvoje vaikystėje nužudyti tėvai, teisinis išsilavinimas, jaunystė teatre ir avangardinio kino klubuose, darbas su legendiniu serbų režisieriumi Dušanu Makavejevu – visa tai formavo nekonvencionalų Ž. Žilniko žvilgsnį į Europos politinius ir visuomeninius procesus. 

Retrospektyvinės programos „Fokusas: Marytė Kavaliauskas“ – Kaune gimusi ir penkerių metų kartu su tėvais į JAV emigravusi lietuvių išeivių kino kūrėja M. Kavaliauskas.

9-ajame dešimtmetyje pradėjusi režisuoti dokumentinius filmus, 2003 m. ji kartu su Seth’u Schneidman’u sukūrė savo žymiausią juostą „Davidas Hockney: muzikos spalvos“, panardinančią į kerintį ir vizionierišką vieno žymiausių britų menininkų pasaulį. Filmo ašimi tampa jo operos scenovaizdžiai, prabylantys kaip D. Hockney tapyboje naudojamų vaiskių spalvų ir pamaldžios aistros muzikai dialogas. Filmas pratęsia M. Kavaliauskas ne vienus metus kurtų dokumentinių filmų ciklą apie žymius JAV gyvenančius menininkus – Roy’ų Lichtensteiną, Frank’ą Stella’ą ir Joan’ą Mitchell’ą. 

Svečiai iš Kanados

Lapkričio 28–29 d. VDFF rodo dvi specialiąsias programas, skirtas ekologiniam kinui.

„Film Farm: Dalijimosi galia“ atveria įvadinį puslapį į Kanados eksperimentinio kino poetiką ir politiką, formuojamą nepriklausomo vaizdokūros kolektyvo „Film Farm“. Programa „Neauginimo ritualas: apibrėžiant filmo ekologiją“ kviečia susipažinti su eksperimentiniais ekokino pavyzdžiais. 

Gruodžio 1–2 d. seansus lydės kartu su Vilniaus dailės akademija ir kuratoriumi Miklos Ambrozy rengiamas simpoziumas anglų kalba, skirtas analoginių dokumentinio kino kūrybinių praktikų, medžiagiškumo ir vaizduotės klausimams. Ekologinį išeities tašką pasirinkę pranešėjai kvies permąstyti pasaulio ir žmogaus vaidmens suvokimą audiovizualiniame mene. Kartu su „Film Farm“ atstovais patirtimi ir įžvalgomis dalinsis kino kūrėjai Karelis Doingas bei Michaela Davidova. 

Rose Lowder optiniai įvykiai 

Gruodžio 6–7 d. programoje „Optiniai įvykiai“ bus rodomi prancūzų bei peruviečių kilmės menininkės Rose Lowder (g. 1941) ankstyvojo kūrybos laikotarpio trumpieji filmai, tyrinėjantys kino technines galimybes ir trinantys ribas tarp kasdienybės objektų ir vizualinių abstrakcijų. 

Antroji programa „Puokštės“ žengia į ekologinių vaizdų etines ir estetines teritorijas. Režisierė, viena pirmųjų atstovaujanti ekokino krypčiai, fiksuoja aplinkinio pasaulio – sodų, pievų, parkų augmenijos ir gyvūnijos – būties fragmentus ant kino juostos likučių, jungdama juos į gyvybingai mirguliuojančias kinematografines puokštes.

Pažintį su šia menininke galima pratęsti MO muziejuje, kur atidaryta mažoji paroda „Pievos ir akys“, joje – Rose Lowder ir Kazimieros Zimblytės kūryba. 

Be viso to, festivalis tęsia tradiciją suteikti balsą jauniesiems sinefilams ir pristatys jų sudarytas programas, jungiančias juostas, nugulusias pagrindinėse VDFF programose. Pirmasis „Meno avilio“ jaunųjų programerių sudarytas rinkinys „Vietos po saule!“ kviečia stebėti skirtingų politinių bei socialinių situacijų koliažą ir apmąstyti namų sąvoką, o dvigubas seansas – megzti pokalbį su filmais „Įkalčiai“ (rež. Lee Anne Schmitt) ir „Pažvelk į mane“ (rež. Shuli Huang).

VDFF truks iki gruodžio 7 d., jo programa – ČIA.